Tokiam pokalbiui reikia pasiruošti. Nuvažiavome į turgų, prisipirkome maisto. Nupjoviau žolę. Šį tą sutvarkiau. Peržiūrėjau žinias, naujus įrašus savo svetainėje. Nutariau pailsėti – parašyti apibendrinantį komentarą apie gyvenimą…
*
Gyvenimo esmė – žaidimas, kurio prasmė – meilė, o tikslas – laimė.
*
Taip kažkada gimnazistams atsakiau maždaug po savaitės, kai jie paklausė, kas yra gyvenimo esmė. Tai, žinoma, tik žodinė konstrukcija, kurią netrukus šiek tiek apginsiu. Bet iš pradžių turiu pasakyti – man smagu, kad čia lankosi labai skirtingi žmonės! Yra įdomių pašnekovų. Pavyzdžiui, Nepris. Apsilanko pacientų. Komentuoja gyvenimu šiek tiek nusivylę žmonės. Komentuoja sarkastiški, piktoki žmonės. Žinau, kad nemažai lankytojų tik paskaito, pakraipo galvas, palinguoja galvas ir nekomentuoja. Kodėl turėtų?
*
Apsilanko Prisistačiusiųjų, man žinomų žmonių. Jų komentarai man ypač įdomūs. Bet šį kartą noriu pakalbėti su Nepriu ir kitais, aistringai ginančiais savo požiūrius, gal net teorijas, ne apie pavienius reiškinius, faktus, bet tiesiog apie gyvenimą. Žinoma, aš kartais tyčia provokuoju tokias diskusijas. Tik jūs neįsižeiskite! Nesupykite. Atvirai jums pasakysiu – skaitau ir dažniausiai šypsausi… Jauni jūs. O jau kokios žodinės konstrukcijos! O jau kokie pamokymai! Kokie vertinimai…
*
Ne, Nepri, Jūs neteisus. Aš nieko nevengiu savęs klausti. Bet aš nieko nebesistengiu žodžiais tiksliai apibrėžti, sau ir kitiems nurodyti būties gaires. Ir Jūs, deja, nebūsite pranašas, guru, mokytojas, kurio aš imčiau klausyti, iš kurio imčiau mokytis gyventi. Tik dar kartą pabrėžiu – man įdomu, ką Jūs rašote! Bandau suprasti, kodėl taip galvojate, kodėl taip gyvenate…
*
Pranašų buvo ir bus. Mahometas, Buda ir Krišna kažkam tapo gyvenimo vedliais. Bet ne man. Bet ne daugumai. Nė vienas pranašas kol kas „nesurinko daugumos“. Biblija, Koranas ir Mormono knyga skiriasi tik žodinėmis konstrukcijomis. Jūsų, Nepri, pamokymuose, žodinėse konstrukcijose yra išminties, bet jos yra ir pasakose, ir mįslėse, ir patarlėse, ir pasakėčiose… Daug ką apie Jus paaiškino A. Sent-Exiupery „Citadelė“. Jūs, kiek supratau, ja žavitės, bet pasaulis žiūri gana abejingai. Kaip aš.
*
Gyvenimas yra žaidimas. Žaiskime. Žaisti prasminga, nes kuriame meilę. Padovanojai jai gėlių – meilės padaugėjo. Nupjoviau žolę – gražiau, šį žemės kampelį dar labiau mėgstu (myliu). Pakalbėjau su kaimynais – žmogiškasis ryšys, meilės komponentas sustiprėjo. Sudėliojau žodžius į neva eilėraštį – labiau pažinau save, savo pasaulį, jame tapo įdomiau gyventi – toks buvo žaidimo „ėjimas“. Mes matome tikslą – norime būti laimingi. Einame į tikslą meilės keliu – tai patikimas kelias. Bet einame mes žaisdami. Nesureikšminkime nei savo mąstymo, nei savo susikurtų žodinių konstrukcijų. Tai netvirta. Sakau jums tai iš savo 60+ aukštumos – iš čia geriau matyti…
*
Labai noriu, kad Jūs, Nepri, būtumėte laimingas. Jūs nusipelnote. Bet šiek tiek nerimauju… Žmonės kartais pranašus apmėto akmenimis, nukryžiuoja. Gal ir gerai, kad Jūs – Neprisistatantysis. Nebūtinai kiekvienam prisistatyti ir ką nors aiškinti – gali paskambinti 112… Aš jau nebijau – ten man ir vieta. Artimiesiems būtų mažiau vargo.
*
O visiems – kuklus pamokymas. Jei tik užplūsta apokaliptinės mintys, nerimas dėl būties, reikia padirbėti iki devintojo prakaito. Turėtų praeiti. O jei ne – reikia išgerti 100 gramų brendžio arba viskio. Tikrai padės.
Atsakymai
Burgis, 2011-07-23 15:29:23
O, reitingai…
P.S.: Gerti viskį arba brendį gali tik sulaukusieji 21 metų.
P.P.S.: gerti alkoholį, bėgant nuo filosofinių minčių, galima tik triskart per metus.
Tadas, 2011-07-23 15:30:09
Cia jus labai moteriskai (paprastai) ziurit i gyvenima…
Bet tai nereiskia, kad tai blogas poziuris. Su tokiu poziuriu tikrai paprasciau ir lengviau gyvent.
O kokia suns gyvenimo esme? Muses? Bakterijos?
Ar suo protingesnis uz muse? Taip. Ar zmogus protingesnis uz suni? Taip. Ar zmogus zino atsakyma is kur atsirado pasaulis? Ne. Vadinasi, yra kazkas protingesnis uz zmogu, kas zino. Manau tas kazkas turbut ir gali atsakyti kokia yra zmogaus gyvenimo prasme ir kuo ji is principo (kaip gyvos butybes) skiriasi nuo suns. Visa gyvybe gimsta, pasidaugina ir numirsta. Gyvybes tikslas – isgyventi (vardan ko?). Meile – priemone zmogui (kaip rusiai) lengviau pratesti gyvybe. Bet apie ka gi as cia?.. Reikia eiti padirbeti. Fiziskai. Gal tada labiau suprasiu moteris…. 🙂 Nors gal ne, einu isgersiu 100g. uz tuos, kurie gali zaisti gyvenima.
Rasa, 2011-07-23 15:35:35
Taip ir norisi įkišti trigrašį… 😀 Net liežuvį panižo… Ir visokių klausimėlių praskrido galvoj tuntas 😀 Bet… kadangi čia kalbamasi ne su manim… :))))))))
Tik vieno klausimo p. Burgio vis vien paklausiu. Sakote: “Bandau suprasti, kodėl taip galvojate, kodėl taip gyvenate…” – o argi Jūs tikrai žinote, KAIP jis gyvena? KĄ jis galvoja? Jūs žinote tik tiek, kiek Jūs pats SPĖJATE ir NUMANOTE 🙂 Mano nuomone.
Ar tikrai manote, kad iš mūsų minčių čia galite kažką tikslaus pasakyti apie mus? Taip labai pasitikite savo gebėjimu pažinti žmones? 🙂
Ups… sakiau tik vieno klausimo paklausiu…
Pabandysiu susilaikyti ir pagalvoti apie tai, kokiu būdu šiandien vištos kulšeles marinuosiu, kai grįšiu po darbo 😀
Burgis, 2011-07-23 15:36:55
100 balų, Tadai! Pritariu kiekvienam žodžiui, išskyrus pradžią – ne moteriškai aš žiūriu, o taip, kaip Jūs toliau rašote. O juk Jūs ne moteris?
Burgis, 2011-07-23 15:41:29
Rasai: Jums irgi – 100 balų! Kaip tik tai ir norėjau pasakyti – Nepris man visai nesuprantamas! Žinau, kad jis – buvęs gimnazistas, bet visai neįsivaizduoju, kuris buvęs gimnazistas galėtų taip rašyti. Antra, visai neįsivaizduoju, ką gyvenime gali veikti, kaip užsidirba duonai toks žmogus. Trečia, visai neįsivaizduoju, kas turi atsitikti žmogui, kad jis pradėtų jau jaunystėje taip mąstyti, taip rašyti.
*
O ir Jus, Gerb. Rasa, matau tik pro siaurą plyšiuką. Kaip ir Jūs mane…
Nepris, 2011-07-23 19:07:04
Gerb. Burgi, dėkoju už dėmesį mano kukliai personai. Į Jūsų pastabas ir patarimus būtinai atsižvelgsiu.
Vis tik turiu pareikšti, kad nekeliu sau uždavinio ir nesitikiu perauklėti nei gerbiamų svetainės lankytojų, nei, juo labiau, Jūsų. Man nereikia reklamos, nereikia legendos, ir Gelbėtoju savęs nelaikau. Apgailestauju, jei pasirodė kitaip.
Šioje svetainėje lankausi ne dėl asmeninės manijos, o iš dalykinio intereso. Man čia kyla įdomių įžvalgų, kurios praverčia kituose reikaluose.
Suprantama, pasirašinėdamas pseudonimu nesu toks formalus, koks būčiau rašydamas savu vardu, bet ir nepiktnaudžiauju tuo, kad aš pažįstu, o manęs — praktiškai ne.
Savo komentaruose dažniausiai “kreipiuosi” į visai abstraktų skaitytoją, kas plačiai atpažįstama kaip “knyginis stilius”. Būtų malonu, jei ir Jūs ateityje nesistengtumėte visko priimti taip asmeniškai.
Pabaigai vis tik paklausiu: žvelgiant nuo tos 60+ aukštikalnės, kiek tiksliai YRA grožio aguonos žiedlapių konstrukcijoj?
Burgis, 2011-07-23 19:48:32
Ačiū, Nepri!
*
Į klausimą iš pradžių atsakysiu lyriškai – kažkada man įstrigusio eilėraščio žodžiais:
*
КОГДА НЕ РАСКРЫВАЕТСЯ ПАРАШЮТ
*
Евгений Винокуров
*
1962
Коль дёргаешь ты за кольцо запасное
И не раскрывается парашют,
А там, под тобою, безбрежье лесное –
И ясно уже, что тебя не спасут,
И не за что больше уже зацепится,
И нечего встретить уже на пути,-
Раскрой свои руки спокойно, как птица,
И, обхвативши просторы, лети.
И некуда пятится, некогда спятить,
И выход один только, самый простой:
Стать в жизни впервые спокойным и падать
В обнимку с всемирною пустотой.
***
O dabar lietuviškai:
aguonos žiedlapių konstrukcija nepranoksta saulėgrąžos sėklų išdėstymo prisilaikant „dieviškosios proporcijos“. Ir viskas pasaulyje taip nuostabu, taip paslaptinga, kad tik mėgaujiesi tuo gyvenimu, geri jį godžiai kaip latras vyną ir visai nebenori išsiblaivyti…
Vaiva, 2011-07-23 22:19:01
Pritariu Rasai, kad neįmanoma iš keliolikos komentarų spręsti apie žmogų, o be to ir tas eilėraštis šiai dienai po visų sprogdinimų, supjaustymų ir t.t…Ar negana jau tų mirčių??? Visi interneto portalai mėgaujasi aprašydami kas, ką ir kaip, dar ir blogai kuo puikiausia tęsia šitą tradiciją…
Burgis, 2011-07-23 22:29:27
Na, tikiuosi, kad čia ne mūsų dukra Vaiva? 🙂
Man atrodo, kad tas eilėraštis kaip tik labai optimistinis! Tik nereikia suprasti pažodžiui… Aš norėjau Nepriui paaiškinti, kad dabar jau turiu teisę į laisvą skrydį! Manęs nebevaržo jokios baimės, drovumai – skrendu apglėbęs pasaulį ir džiūgauju! Žinau, kad nebereikės atsitraukti, išduoti savęs ar kitų, nusilenkti, nusižeminti… Linkiu ir Jums sulaukti dienos, kai pajusite „… ištiesk rankas, kaip paukštis sparnus, ir skrisk…“
Nepris, 2011-07-23 22:54:02
Taip, eilėraštis labai puikus, ir tikrai ne apie mirtį.
D., 2011-07-23 23:11:26
Aš tai manau jog Burgis šiuo įrašu stengiasi, kad Norvegijos įvykiai nepasikartotų Lietuvoje 🙂
Ieva, 2011-07-24 11:49:47
tai, ką tiek metų reikėjo nugyventi, pasidaryti sau pranašus, kad po to galėtum nuimti nuo pjrdestalo kai kuruos žmones???
labai lengva kalbėti apie gyvenimą, aukštas materijas. Gal geriau gyventi gyvenimą. Jėga slypi kasdienybėje.
Burgis, 2011-07-24 13:25:35
D.: taip, tai šiek tiek susiję dalykai! Žr. naują temą.
Burgis, 2011-07-24 13:26:05
Ievai: taip, ant pjedestalo neturi nieko būti… Žr. naują temą.
Vaiva, 2011-07-24 13:33:43
Eilėraštis gali ir optimistinis tik finalas tragiškas…
Nepris, 2011-07-25 14:00:00
Vaiva, nieko netragiškas. Nežinom — lyrinis herojus gal pabus iš sapno. Gal atsigaus po narkozės. Ir tada kiekvienam praeinančiam įrodinės, kaip giliai supranta gyvenimą ir mirtį. Gal net sudėlios kokį neva eilėraštį ar aforizmą. Bet pasaulis žiūrės abejingai. “Tavo tiesa netvirta,” pasakys. Ir bus savotiškai teisūs. Nes tvirta yra tik plūgo rankena. Ir nuosavo dvaro akmuo. Ne poezija.
alba, 2011-07-25 16:25:53
Nesutinku su Nepriu, kad poezija nėra tvirta. O kaipgi su „Iliada“ ir „Odisėja“, kurios išliko. Žmogų stiprina ne nuosavo dvaro mūrai, o kažkas aukštesnio, trapesnio, tegu ir neapčiuopiamo. Vinokurovo eilėraštyje pačios gražiausios — dvi paskutinės eilutės.
Neprisistatantysis, 2011-07-25 17:06:43
Alba, o bandėt kada vertint daugiau nei po dvi eilutes?
Audrius, 2011-07-30 14:38:57
“Nupjoviau žolę – gražiau, šį žemės kampelį dar labiau mėgstu (myliu).” Keistokas tas mūsų meilės ir laimės supratimas, kad kažką mylėti, reikia būtinai tą kažką nupjauti, ir dar kuo gražiau…
“Gyvenimo esmė – žaidimas” Žaidžiant kažkas laimi, o kažkas ir pralaimi?
Burgis, 2011-07-30 15:54:37
Audriau: jei su tavimi gyvena graži moteris, tu kažkodėl nori ją dar papuošti…
*
Taip, gyvenimo žaidime kažkas pralaimi… Kažkas pralaimi net visą gyvenimą: dalimis ar net iškart.
Eglė, XVIIA, 2011-07-30 16:02:23
Audriau, keistas ar ne, bet visi juk turime savo estetikos suvokimą, ar ne? Kažkam gražus ir mylimas atrodo driežas, kitam – da Vinčio paveiklai, ežeras, moteris ar nupjauta veja… Manau svarbu šioje mintyje ne objektas, o rezultatas; tai, kad štai – radosi dar kai kas gražaus, kas priartintų prie laimės. O gal klystu?
Man labai graži diektoriaus mintis apie gyvenimą ir žaidimą. O, šią mintį plėtoja daugelis filosofų! Ir Audriau, tai visai nereiškia, kad kažkas turi pralaimėti! O ne, aš manau, kad pralaimėjimas – suaugusiųjų išmonė 🙂 Ar vaikai, statydami smėlio pilį, ką nors pralaimi? O mergaitės – žaisdamos lėlėmis? M, ne, nemanyčiau… Tiesiog yra taisyklės. Kaip gyvenime. Ir mes pagal jas žaidžiame, jų laikydamiesi siekiame emocinių ar materialių tikslų, naudos, malonumo, laimės… Čia, manau, klausimas ne “laimėsi ar pralaimėsi”, o “laikysiesi taikysklių ar ne”…
Audrius, 2011-07-31 08:23:52
Žmogų mylėti reikia toki, koks jis yra. Puošti, reiškia matyti jo trūkumus. Tas pats ir su veja.
Gamtoje nėra nei gėrio, nei blogio, nei gražu nei negražu. Gamta visur ir visada siekia pusiausvyros ir harmonijos.
O žaidimas mums yra primestas. Ir jis mus veda į niekur. Bėda tame, kad mes to nematom.