Я знаю —
город
будет,
я знаю —
саду
цвесть…
(V. Majakovskis)
Trobelytė menka
ir ugnelė skaidri…
Atiduotum kažką
kam tu jos neturi…
(S. Nėris)
Čia bus Mildos, …, …, Dovilės ir Elijaus namai.
Netikite? Bus!
O juk vos prieš porą savaičių čia stovėjo geras namas, tiesa?
Atsakymai
Rasa, 2008-10-12 18:00:49
Kiek daug medžių! Keista ir puiki vieta atrodo.
O vat kur išvardinta, kieno bus namas, tai visi tie du “…” būsimi broliukai ir sesytės turbūt? 🙂
Labai smagu statyti ir turėti savo namus. Džiaugiuosi už juos.
Puikus jausmas, kai guli lovoje ir prieš miegą skaičiuoji ne aveles, o kiek plytų reikės tavo namui… Planuoji, koks bus židinys, kuriam kambary miegos kuris vaikas, kur daryti šildomas grindis… Mes irgi planavom turėti savo namą, buvo jau sukalti kuoliukai, kur bus namo vieta, gauti paskutiniai leidimai ir… viskas subiro… Liūdna buvo 🙂
Tikiuosi, kad jūsiškiai turės gražų gražų namą, kaip tam eilėraštuky- nei per aukštą, nei per žemą 🙂 Didelės sėkmės jiems.
Briedis, 2008-10-12 21:05:49
Iš tiesų vieta atrodo neblogai. Laukia sunki užduotis – nesugadinti tos vietos , šiuo atveju gal labiau tiktų – pataisyti, surasti sprendimą labiau tinkantį tai vietai nei buvęs.Pats puikiai atsimenu tą jausmą. Turėjom žmonos pasoginį butą – nediduką, penktam aukšte.Jį pardavę nusipirkom seną trobelą kurią ištiko panašus likimas. Sėdžiu kartą ant griuvėsių krūvos ir taip galvoju – buto nėra, namo irgi nėra, tik vat paskola yra.
Nu bet viskas baigėsi gerai, jau trečią žiemą savo židinį kūrensim . Dar labai patiko atrasti visus patogumus iš naujo. Didžiausias iš jų šaltas vanduo viduje. Kai atsirado indaplovė – atradimų era baigėsi..
O šiaip namo statyba – vienas geriausių laikmečių mano gyvenime , palyginama gal tik su ėjimu į kalnus. Tad linkėjimai Elijui ir
Весь мир на ладони – ты счастлив и нем
И только немного завидуешь тем,
Другим – у которых вершина еще впереди.
Burgis, 2008-10-12 21:12:40
Briedžiui: oi, ačiū, net širdį sužnybė mano mėgiamos V. Vysockio eilutės… Pamėgdžiodamas jas maždaug prieš 30 metų esu parašęs neva tai eilėraštį “Kalnai”, kuris baigiasi taip:
…Bet viršūnė –
yra!
Tu ant jos –
kaip uola,
kaip viršūnei paminklas.
Šimtą kartų
uolom
grįši savo
pėdom,
kad tik jį prisimintum…
***
Ačiū ir Rasai, nesavanaudiškiausiai Lietuvoje…