Kai su draugais stovėjau Baltijos kelyje, iki pirmosios rugsėjo pirmosios gimnazijoje buvo likusios septynios dienos… Nuostabūs sutapimai!
Niekaip nepakartočiau to kelio, kuriuo nuvairavau savo „Moskvitch – 412“ iki greitkelio prie Ukmergės, bet niekada nepamiršiu to jausmo, kad vyksta kažkas didingo. Be to, toje įsimintinoje kelionėje ir tame kelyje supratau, kad didžiojoje valstybėje niekas nieko nebesuvaldo…
*
O, kaip tai padėjo įkurti KTUG! Negaliu patikėti, kad pirmasis „šaukimas“ į KPI Eksperimentinę vidurinę mokyklą buvo toks sėkmingas – daugiau kaip trys kandidatai į vieną vietą. O juk interneto nebuvo…
Mumis patikėjo! Tada dar nebuvo „naujųjų verslininkų“ aferų. Dabar nepatikėtų…
*
Dar svarbiau tai, kad mus pražiopsojo visi galimi konkurentai, visi švietimo prievaizdai. Nebesuvaldomoje valstybėje buvo tiek svarbių akcentų, kad gimnazijos gimimas buvo tik smulkmena. Įsivaizduoju, kaip tai atrodytų dabar… Žinoma, LSMU dabar įkūrė savo mokyklą, bet gydytojų galia padėti savo vaikams yra ne tokia kaip inžinierių. Be to, KTUG visiems atvėrė akis, nutiesė kelią.
*
Maskva pražiopsojo mūsų valstybę. Konkurentai pražiopsojo mūsų gimnaziją. Todėl ir primenu vienuoliktąjį įsakymą: „Nežiopsok!“
Atsakymai
Burgis, 2014-08-23 08:48:08
Vėl džiaugsmo banga…
pwl, 2014-08-28 11:29:22
O aš tada dar buvau pyplys.
Su tėvais, irgi moskvičium, savanoriais nuo Saulės gimnazijos iki Muravos kolonėlės važiavom 2 val. Tėvam rankos nenusviro – sukom iš kelio ir iki baltijos kelio važiavom aplinkkeliais. Pakeliui matėm ne vieną avariją, žmonės sustoję kas kur susikibę rankom sveikino vieni kitus…
Neišdildomas jausmas.