Tik neaiškinkite man, kad vasarą sumažėja emocijų, sulėtėja gyvenimo tempas, sumažėja kraujospūdis (gerąja prasme…). Net kelios priešybės drasko mus: 1) Tai geriau šiandien skaniai ir daug pavalgyti, išgerti, ar geriau rytoj, nusirengiant prie ežero, jūros ar baseino, mėgautis tuo, kad kiti grožisi tavo gražia figūra? 2) Tai pradėti vasaros romaną ar nepradėti (vyresni šią temą nagrinėja tik teoriškai). 3) Tai geriau pasyviai pailsėti ar raumenis auginti, lėkti, bėgti, žiūrėti, ragauti, smalsauti, susitikinėti…?
*
Paaiškinsiu jums kaip žinovas.
-
Ši priešybė palankiai subalansuoja mums vasarą. Nutuktume gi ir gal net prasigertume, bet taip norisi ir kūną pademonstruoti! Taip ir gyvenkime – draskomi priešybės. O jei jau esi apkūnus, jokiu būdu nepradėk lieknintis – negadink sau vasaros! Geriau pradėk lavinti humoro jausmą. Storuliai – geriausi humoristai.
-
Vasarą nereikia pradėti jokių romanų! Tikrus romanus reikia pradėti ankstyvą pavasarį (taip liepia gamta), o vasarą reikia siautėti, mėgautis to pradėtojo romano vingiais ir vingeliais. Jei nepavyko romano pradėti pavasarį, dabar pakentėkite ir pradėkite rudenį – visi ir visos nori įšokti į paskutinį traukinį. Kimba net vonioje, net be slieko…
-
Man juokingi tie, kuriems jau 50+, o jie vis dar renka „varneles“: ten buvau, tą mačiau… Arba jauninasi (bėgioja, irkluoja…) ir jaudinasi, kad nejaunėja. Iki 50 – reikia veikti, po 50 – mėgautis veiklos rezultatais. Bet jūs manęs neklausykite, o geriau parašykite savo požiūrį į priešybes. Tik nesiginčykite – jos drasko ir jus…
Atsakymai
Rasa, 2011-08-05 17:53:04
Net pagalvojau- vasaros romanai… 🙂
Kokie čia romanai, jei niekas manęs nemyli, niekas nenori ir niekam aš nereikalinga… 🙂
Ai, prisiminaiu, reikalinga! Sūnaus draugai visad sako:
– Teta, mes jus mylim, mes norim su jumis ženytis.
O aš sakau:
– Aš labai nemyliu mažų vaikų…
Jie klausia:
– Kodėl?
Tada pasakoju anekdotą ir jie dabar žino ką atsakyti 🙂
Petriukas parašęs diktantą apačioj prirašo: “Mokytoja, aš jus myliu”. Mokytoja ištaiso ir apačioj prirašo: “aš labai nemyliu mažų vaikų”. Petriukas ištaiso klaidas ir atiduoda sąsiuvinį mokytojai. Apačioj parašyta: “o pas mus jų ir nebus…” 🙂
Tai dabar jie kaskart juokias ir sako, kad kažkuris jau baigia susitaupyt ir vesis mane į kavinę, nes sakiau, kad kol neturės 100 lt. nelįstų į akis 🙂
Va taip ir pasijuokdami vasarojam…
O svoris… Vasarą reikėtų būt lieknesniems (bent man norėtųsi, manau) bet man pakanka kol kas, kad atradau maisto papildus, man atsiuntė, kurie padeda, kad netintų kojos. Puiku. Galiu ramiai dirbti su bateliais 🙂
O be to, man bus atostogos, vat! O jei atostogos, tai ir fainai, daugiau viskas bus gerai 🙂 Ir būsiu sau viena. Kaip tam vaikiškam eilėraštuky pasakyčiau: “Sėdėsiu viena sau po uosiu, ir valgysiu, niekam neduosiu…” Nežinau ką valgysiu, bet vis vien bus puiku 🙂
Nepris, 2011-08-05 18:12:31
Gyventi sveikai ar nesveikai, harmoningai ar chaotiškai, dorai ar palaidai, tai čia klausimas ne apie rinkimąsi tarp priešybių, o apie gebėjimą atsispirti silpnybėms. O jos ką jau kamuoja, tai kamuoja kiaurus metus, ne tik vasarą.
Aišku, vasarą nepridengto kūno daugiau, tai ir kūniškų pagundų daugiau. Jei sustoji ir sprendi, atsiduoti jai ar ne, reiškia dar neturi tvirti principų. Reiškia dorai elgiesi tik kol jautiesi stebimas. Reiškia esi silpnas ir pažeidžiamas.
Rasa, 2011-08-05 18:27:20
O kodėl reikia spardytis prieš silpnybes? 🙂
Gal ne visada reikėtų?
Man kartais patinka neatsispirti 🙂
Nes jei spirsiuosi ir spirsiuosi tai būsiu kankinė, tai būsiu ne visai harmoninga. Gal 🙂
Nepris, 2011-08-05 19:23:04
Kiekvienas turim mažesnių ar didesnių silpnybių ir dorybių. Šiuokart nesiimsiu įrodinėti, kuri yra kuri.
Man tiesiog nepatinka subjektyvistai ir neapsisprendėliai, kurie tiek silpnybes, tiek dorybes dažo pilkai, ir pateikia dvasios nuopolį kaip natūralų ir savaime suprantamą, natūralų dalyką, kuris, atseit, yra dalis žaidimo, kurį vadinam gyvenimu.
Šiaip man nesvarbu, kaip kas gyvena, nesvarbu tarp ko “renkasi”, bet kai žodžių pagalba konstruojama iškreipta, silpniesiems pritaikyta tikrovė, tai jaučiu pareigą apie tai pasakyti.
Taigi, kodėl negerai vartotį žodį “rinktis”, kai turim omeny “pasiduoti”?
“Renkamės” tada, kai abiejose svarstyklių pusėse stovi panašaus svorio ir svarbos dalykai, ir tik skonio, stiliaus, asmeninių preferencijų reikalas, kurią pusę pasirinksim. Šia prasme, “rinktis” galim tarp obuolio ir banano, tarp žalio ir geltono, tarp didelio ir mažo. Galim “rinktis” galim tarp blondinės ir brunetės. Tarp ilgakojės ir apvalutės. Bet tarp meilužės ir žmonos tai jau ne “renkamės”, o išduodam, arba ne. Nėra čia dilemos, nėra! Yra tik saviapgaulė, savigaila, silpnumas.
Na, manau, kas nori, tas esmę pagauna.
Nepris, 2011-08-05 19:36:27
Dar apie silpnybes ir harmoniją.
Tikrai harmoningas žmogus ne tas, kas vėl ir vėl atsilaiko prieš pagundas, o tas, kas nebeturi silpnybių.
Silpnybės yra dvasios šlakai, kuriuos reikia išmesti ir pamiršti, kad tokie buvo. O ne šokti, dainuoti ir sodinti gėlytes aplink. Kodėl pabandę mesti rūkaliai vėl imasi rūkyti? Todėl, kad skaičiuoja minutes, valandas, dienas, kiek jau nerūkė, kiek išbuvo “geri”. Tai tas pats, kas kažką pamesti, paėjėti į šalį, o po to grįžti pažiūrėt ar toli nuėjai. Norint ant rimtųjų mesti, reikia numesti taip, kad pamirštum, kad toks dalykas kaip cigaretės iš vis egzistuoja.
Vienintelis būdas atsikratyti silpnybių, tai išmokti nematyti pagundų. Reikia ne žaisti kantrybės žaidimus ir viliotinius, o keisti matymą.
Rasa, 2011-08-05 19:36:35
Aš tai kasryt renkuosi prieš darbą- bananą ar saldainių… 😛
Vasarą nusveria boooonanai arba persikas, bet žiemą beveik visada saldainiai… 🙂
Rasa, 2011-08-05 19:53:33
Žinai, Neprisiau, tu visada teisus, bet… na galėjai pav. vietoj rūkymo ir kitokį pavyzdį parinkti. Man būtų labiau patikę… O tai badosi čia… į akis…
Nepris, 2011-08-05 20:57:23
Rasa, tai kiek gi galima tas vargšes sekretores, barakudas ir esmeraldas linksniuoti… 🙂
Rasa, 2011-08-05 21:19:50
Na, nieko tokio, Neprisiau, aš jau tave mintyse vienu ok-si-moronu išvadinau… 🙂 Kad jau išmokau, kas tai yra ir man labai patiko… 🙂
Užvakar ėjau į “Prismą” po darbo ir planavau pas kolegę užeit, kol dirba, tai irgi visą kelią sau kartojau: “paklausiu jos ar žino, kas tas oksimoronas… paklausiu jos…” Bet… tiesą sakant vis vien pamiršau, kol nuėjau, tą žodį 🙂
Tai va. Toks jau tas gyvenimas- nepakeliamas būties lengvumas 😀
Regina Z., 2011-08-05 23:59:11
Čia ir aš Raselei pritariu. Koks Tu, Neprisiau, “moralistas”. Prieš paties įrašą nebuvo apie tai užsiminta. Kalbėta tik apie laisvų laisvą pasirinkimą.
Kodėl būtinai rinktis tarp “meilužės ir žmonos “?
Manau, mes čia besilankantieji nei vienas taip nenusidedame. Ar ne?
Apie metimą rūkyti. Man tai neaktualu, bet kažkur skaičiau, kad kai kurie žmonės turi “genus” rūkymui ir kt. silpnybėms. Taigi, kas vieniems nesunku, kitiems tarsi užprogramuota.
Rasa, 2011-08-06 09:09:06
Reginai 🙂 Na, Neprisius išties teisus. Todėl kartais ir piktoka, kad jis teisus. O dar man ir patinka todėl, kad jis žiūri griežtai teisingai 🙂
Vis tik kai aš žiūriu iš moteriškos pusės, man matosi truputį kitaip. Tiesiog kitaip ir mano matymas dar nepasikeitęs 😛 Ir manau, kad kartais net “saviapgaulė, savigaila, silpnumas” gali būti pakankamai teigiami dalykai. Gal kartais tiesiog neišgyventum be jų. Bet… čia Neprisius apie tai jau sakė, kad tai “silpniesiems pritaikyta tikrovė” 🙂 Ir jis irgi teisus. Tik aš manau, kad visi yra silpni. Visi. Yra sričių, kur stipresni, o yra kuriose silpni. Ir, jei kažkas jaučiasi be galo stiprus, tai čia irgi saviapgaulė 🙂
O man šiandien paskutinė diena darbe ir a-tos-to-gos! Na na na naaaaaaaaaaa :)))))))))))
Nepris, 2011-08-06 10:35:56
Mielai Reginai: Narkomanas yra “laisvas” badytis. Prostitutė “laisva” stovėt pakelėje. Fūristas “laisvas” prie jos sustot. Korumpuotas mentas “laisvas” paimt kyšį. Vaikų nekenčianti motina “laisva” juos pasmaugti. Tai čia laisvų žmonių laisvi pasirinkimai!?. Ne, visi jie yra silpnybės vergai. Kažkuriuo momentu jie įsileido į save YDĄ, kuri išdarkė jų psichiką, matymą, gyvenimą ir, žinoma, kūną. O kai tokių kreivų šleivų prisiveisia, tai serga nebe individas, o serga visuomenė. Ir su visokių rūšių tolerastija tokius ne gelbstim, o tik leidžiam toliau pūti ir švinkti.
Nepris, 2011-08-06 10:46:04
“Ten [bjauriausiam miesto kvartale] pamačiau raupsuotąjį, nepadoriai besijuokiantį ir besišluostantį [pūliuojančią] akį purvinais baltiniais. Svarbiausia — jis buvo vulgarus ir šaipėsi pats iš savęs pasiduodamas niekšybei.
Mano tėvas [valdovas] nusprendė griebtis gaisro. Ir tos padugnės, kurios brangino supelijusias lindynes, pagavo rūgti, išsakydamos reikalavimus dėl savo teisių. Teisė į raupsus apėjusius pelėsiais.
“Tai natūralu, — man tarė tėvas, — nes teisingumas, jų galva, — įamžinti tai, kas yra”.
Ir vadovaudamiesi savo teise, jie šaukėsi puvimo. Nes puvimo išugdyti, jie buvo skirti pūti.
“Ir jei tu leisi veistis tarakonams, — man tarė tėvas, — tuomet rasis tarakonų teisės, kurios akivaizdžios. Ir atsiras giesmininkų, kurie tau juos pašlovins. Ir jie tau dainuos, kokia didelė tarakonų, kuriems gresia išnykimas, patetika.
Būnant teisingam, — man tarė tėvas, — tenka pasirinkti. Teisingam arkangelui ar teisingam žmogui? Teisingam žaizdai ar sveikam kūnui? Kodėl turėčiau klausyti to, kuris atėjęs šneka man savo dvoko vardu?
Bet aš jį gydysiu dėl Dievo, nes jis taip pat yra Dievo buveinė. Bet gydysiu nepaklusdamas jo troškimui, kuris tėra opos išreikštas troškimas.
Kai būsiu jį apvalęs ir nuprausęs, ir išmokslinęs, jo troškimas pasidarys kitoks, ir jis išsižadės savęs buvusio. Ir kodėl aš būčiau turėjęs tarnauti sąjungininku tam, kurio jis pats išsižadės? Kodėl, pasiduodamas vulgaraus raupsuotojo troškimui, aš jam būčiau sutrukdęs užgimti ir pagražėti?
Kodėl turėčiau stoti ginti to, kas yra, pasipriešindamas tam, kas bus? Ginti to, kas vegetuoja, pasipriešindamas tam, kas išlieka kaip galimybė?”
D., 2011-08-06 11:27:36
Kad tikėtum, jog eini tikru keliu, nebūtina įrodinėti, kad kito kelias klaidingas. (Paulas Koelas)
Nepris, 2011-08-06 11:47:44
„Gyvenkite fomomis*. Jos padarys jus drąsiais, kilniais, sveikais ir laimingais.“
~Pirmoji Bokonono knyga
- Foma — nekalta pusiau-tiesa.
Rasa, 2011-08-06 11:52:12
Štai taip ir kertasi nuolat vyriškų ir moteriškų pusių požiūriai 🙂 Nežinau, kuris geresnis.
Pagalvojau apie Motiną Teresę. Štai Valdovas kerta blogį iš šaknų, o Moteris tiesiog nori atleisti, suprasti ir padėti tam raupsuotajam sugrįžti pas Dievą su meile ir jam dar likusiu žmogiškumu. Neteisiant. Auginant tą žmogiškumą.
O apskritai… Apskritai kaip tik žodį “raupsuotasis” neseniai taikiau sau, kai galvojau apie kuriuos dalykus. Gal jis sklando ore? 🙂 Tik šito jau jums, mielieji, nepasakosiu, tai pernelyg asmeniška ir ne visai tai tokia prasme, kaip čia rašoma 🙂
Nepris, 2011-08-06 12:09:01
Rasa, bet yra gi žodžiai: “Bet aš jį gydysiu dėl Dievo, nes jis taip pat yra Dievo buveinė.<…> Kai būsiu jį apvalęs ir nuprausęs, ir išmokslinęs, jo troškimas pasidarys kitoks, ir jis išsižadės savęs buvusio.” Tai gal tas valdovas ne toks jau beatodairiškas? O Motina Teresė… neleisdavo dezinfekuoti švirkštų, vertė naudoti atbukusias adatas, neleisdavo dėti tinklelių nuo maliarinių uodų, neleido įrengti liftų neįgaliesiems, neleisdavo į jos Mirtininkų namus patekusių ligonių vežti į tikras ligonines, nes… tai prieštaravo neturto įžadams. Motina Teresė yra Spektaklio visuomenės produktas. Kokia visuomenė, tokie ir jos šventieji.
Rasa, 2011-08-06 12:42:24
Neprisiau, aš įdėmiai skaičiau, ką tu parašei, jeigu ką ir NEprieštarauju 🙂 Juk seniai sakiau, kad “Citadelė” man patinka. Tiesiog kartais žmonės į tuos pačius dalykus žiūri iš truputį skirtingų pusių.
O apie Motiną Teresę aš žinau iš visų pusių, man buvo įdomu. Tiesiog ji buvo savotiška įdomi moteris 🙂 O kai man kažkas įdomu, visada norisi pažiūrėt iš visų pusių, ne tik iš tos, kuri patiktų 🙂
Bet mes juk nenagrinėjam čia Valdovo ir Teresės gyvenimo niuansų ir jų elgesio visapusiškai 🙂 juk tiesiog idėją turėjau galvoj, vyrišką ir moterišką puses.
Gerai, pasiduodu, tiesiog pasakyčiau net kad esu iškėlus letenas ir atkišus pilvuką pakasinėjimui, kaip šuniukas, kai pasiduoda, bet… nesakysiu, nes žmonių visokių yra, paskui kažkas sakys, kad nepadoru, kažkas dar ir kale išvadins… :)))))))))
Nepris, 2011-08-06 12:59:25
Miela Rasa, na nereikia taip jau pasidavinėt, susirinkom juk nei muštis, nei glostytis. Pasidalinom požiūriais tik. Atsiprašau už aštrią retoriką, bet ji ne prieš nieką asmeniškai, o tik prieš nekritišką mąstymą ir neatsakingą kalbėjimą apskritai.
Pastebėjau, kad žmonėms subtiliai kai dėstai, per aplinkui, tai kiekvienas pagal savo nesivaldymo ir nupaikimo laipsnį supranta. Tai dabar stengiuos pasakyt taip, kad neliktų vietos palaidom interpretacijom. Sprendžiant iš neminusų, žmonėm aiškumas patinka. Net kai persona nelabai.
Rasa, 2011-08-06 13:14:10
Aš tai einu bananą geriau suvalgysiu, kad nieko daugiau nepasakyčiau… Ir burna užimta bus… 🙂
Regina Z., 2011-08-06 16:28:10
Rasele, mūsų tokiam bendravime pakanka laisvos galvos ir vienos rankos 🙂 Burna nei prie kko 🙂
Aš vėl apie “laisvą”:
Atsiliepdama į Nepriaus šios dienos 10:35 įrašą:
“laisvas” – tai “neįsipareigojęs”/nedavęs įžadų/pažadų/priesaikų…
“Laisvas laisvai rinktis” – “neįsipareigojęs//… ir laikydamasis moralės normų”.
Tarkim, nevedęs&netekėjusi užmezga vasaros romaną. Abu laisvi rinktis. Juk tas romanas kartais turi laimingą tęsinį. Gražu.
Iš esmės kitais atvejais Nepriui pritariu.
Nepris pateikia pavyzdžių, kur mentas nusikalsta profesinei etikai ir t.t., kaip gydytojas – nusikalstų Hipokrato priesaikai. Vedęs fūristas – n+k pažeidimų (tame tarpe sveikam protui prieštaraujančių). Motinos toks poelgis iš viso nesuvokiamas – net prieš bet kokius gamtos dėsnius… Narkomanas, prostitutė – mūsų piktžaizdės…
Visada netoleruoju. Protestuoju prieš tokias visokias apraiškas. Kartais pasijaučiu kaip balta varna. Arba vienišu don Kichotu.
Nepris, 2011-08-06 17:09:36
Tikra laisvas tik tas, kas valdosi. Kas apriboja save PATS.
O kam reikia socialinio įpareigojimo, išreikšto kaip vieša priesaika, pažadas, kontraktas, kas dorai elgiasi tik kol jaučiasi stebimas, kol bijo būti pagautas su įkalčiais, kol bijo gaut į snukį… Ne, tokio žmogaus pavyzdžiu nestatysiu.
Rasa, 2011-08-06 19:16:01
Neprisiau, o kaip žinoti, kiek žmogus turėtų save apriboti? Ne vienas tarsi ir riboja save pagal savo supratimą.
Kol taps harmoningu? Nes kaip tu sakai- “Tikrai harmoningas žmogus ne tas, kas vėl ir vėl atsilaiko prieš pagundas, o tas, kas nebeturi silpnybių.”
Man panašu, kad harmoningas žmogus yra tas, kuris gerai sutaria su savimi ir su Dievu. Bet ar tikrai jis turi neturėti jokių silpnybių? Jokių jokių, anei trupinėlio?
nuoba, 2011-08-06 20:27:55
Nepriui: “Bet gydysiu nepaklusdamas jo troškimui, kuris tėra opos išreikštas troškimas.”
Breivikas irgi ėmėsi gydyti nepaklusdamas “ligonių” troškimams…
Rasa, 2011-08-06 20:52:25
Nuobai: nu jau tu čia baik 🙂 Jau kad palyginai. Juk ten ne tokia maniakiška prasme aprašyta. Ir tas Valdovas buvo puikus. Kartais. 🙂
Ištraukinėjant iš konteksto čia tuoj galima ir kokį nori filosofijos traktatą parašyt. Net ir apie kokį ožkų sąryšį su paukščių tako kokia aštunta žvaigžde 🙂
Bet… žiūriu daugiausiai pliusukų man pridėjo,kai pažadėjau patylėt 🙂 tai gal geriau dar eit pavalgyt… 🙂
nuoba, 2011-08-06 21:23:54
Rasa, su valgymu tai irgi atsargiai – kad tai netaptų silpnybe 🙂
Rasa, 2011-08-06 21:29:35
Nuobai: baik, aš valgau juk ne kiaurą parą, tik iki kokios 24val.
nuoba, 2011-08-06 21:59:48
Dabar aš galvoju, kuri čia silpybė baisesnė – persivalgymas ar rūkymas? Dekalogas šiais klausimais susilaiko nuo vertinimų.
Rasa, 2011-08-06 22:13:45
Nuobai: persivalgymas apskritai galėtų būti atskira tema. Gal net ne tik kad persivalgymas, o ir nesveikas valgymas. Tik rūkymas tai vienareikšmiškai blogas dalykas, o valgymas…
Štai pasamprotaukim truputį būtent apie persivalgymą. Mes beveik visi persivalgom kasdien. Tik tai jau tapę visiška norma beveik visiems. Gerai, jei kažkieno greita medžiagų apykaita, daugiau suvalgo, daugiau iškak(oi)… ir viskas gerai. Bet realiai tai mums labai mažai maisto reik. Labai. Mano normaliam kūno svoriui palaikyti (ne tai kad normaliam, bet esamam :P) reikia neįtikėtinai mažai, o akys nooooooooooori. Jei nedirbu fizinio darbo, man pakaktų dienai kokių 2-3 vaisių, dar poros samtelių košės ar kokios mišrainės, ar poros keptų kiaušinių ir gal dar vakarienei kokių uogų ar kažko lengvo nedaug. Nuo tiek aš nelieknėju, tiek man pakaktų. Bet aš labai mėgstu riebius šonkauliukus ar riebią kaimišką sriubą su vištyte. O jau cepelinai su daug spirgų ir grietinės…
Rasa, 2011-08-06 22:18:03
Bet rūkymas visada blogai, o ar persivalgom, tai dar galim su savim pasiginčyt arba save ir kitus apgaut. Bet reikia galvot ką valgom 🙂
Rašau antrą žinutę, nes aną rašiau ir sugalvojau, kad nereik rašyt, norėjau ištrint nebaigus, bet užsigalvojus vietoj “delete” paspaudžiau “sakyti”, tai jau dabar pabaigiu 😀
Rasa, 2011-08-06 22:53:17
Ir dar vis tik pridėsiu, nes užsigalvojau apie valgymą. Daugelyje dalykų mūsų visuomenė turi iškreiptą mąstymą. Štai šiais laikais gražu lieknutės, netgi liesos. Bet… Į kiekvieną mažai valgančią merginą ar moterį žiūrima įtartinai- o gal ji serga, o gal ji “išsikalinėja”, arba “oi oi, kokia poniutė, to nevalgo, ano…” Taip ir gaunasi, kad kai kurios norėdamos pasirodyt “valgančiomis” paskui eina išsivemti, nes nori likti lieknomis ir pasidaro bulimikėmis, kitos valgo prie žmonių, o paskui nieko nevalgo, kitos lieja prakaitą sporto salėse, kitos marinasi dietomis, kitos priryja visokių kaspinuočių kiaušinių. Negali moteris, ypač vyresnė, kimšti kaip žąsis ir būti labai liekna, t.y. retai kuri gali.
Taigi taip, valgį reikia riboti. Labai. Ir aš riboju, bent jau stengiuosi. Gal ne visada pavyksta. Aš nesu tobula, nesuspėju savęs per visas puses sukontroliuoti, nes vis ką nors pametu iš akių, t.y. iš kontrolės zonos 🙂 Imu ir “pasileidžiu” per kur nors. Netyčia… Tai kartais vieną pusę prigriebiu griežtai, kartais kitą. Va iki rūkymo tai dar neprieinu griežtai. Blogai. Neturiu tiek stiprybės.
O dar dėl valgymo- tai vyrai pas mus turi ne pilvus, o “autoritetus”, o moterys visada turi antsvorį 🙂 Nėra labai teisinga.
Nepris, 2011-08-06 23:59:36
Turiu dvi naujienas. Vieną gerą, kitą nelabai. Pirmiau pasakau gerą. Kad valgį reikia riboti…prietaras tai! Valgyti galima kiek norisi! Bet…(dabar mažiau gera daiis) bet reikia mokytis norėti tik tiek, kiek reikia.
Paklausit, o kaip išmokti norėti tiek, kiek reikia? Žmonės supranta kiek ko reikia, kai jiems būna labai labai labai blogai.
Štai, pavyzdžiui, kol sifilis būdavo nepagydomas, žmonės daug geriau suprasdavo kiek jiems reikia sekso ir iš ko. Kai už vagystes būdavo kapojamos rankos, žmonės suprasdavo, kiek jiems reikia svetimų daiktų. Kai už svetimo vyro gundymą užmėtydavo akmenimis, moterys mažiau romantizuodavo vasaros, žiemos, rudenio, tarnybinius, draugiškus, dalykiškus ir visokius kitokius trečiarūšius romanus…
Kai būna labai labai labai blogai, tada žmonės labai daug ką supranta. Ir tas supratimas įsėda taip giliai, kad reguliuoja jau ne daiktų, sekso, maisto, šlovės kiekį, o patį jų NORĄ.
Harmoningas žmogus norų neturi.
O noro buvimas byloja apie silpnybės buvimą. Kai žaidžiam su savo noru, tai žaidžiam su silpnybe. Jei leidžiamės į žaidimus su silpnybe, ji laimi visada.
Todėl norint mažiau norėti, pirmiausiai reikia panorėti mažiau norėti. O dar geriau — tiesiog suvis atsisakyti norėti. Krikščionys tai vadina “pasiryžimu nebenusidėti”. Pasiryžimas yra momentis valios aktas. Kaip kardo kirtis. Pasikartosiu, silpnybes reikia nukirsti, išmesti ir pamiršti. Negalima jų pasidėjus laikyt, gailėt, liūdėt, čiūčiuot, liūliuot, vadint mažybiniais žodeliais. Nes per tą žaidimą, jos visada prilimpa atgal. Savo mintimis mes patys jas pritraukiam. Taigi, kad silpnybei nebūtų jokio šanso negali būt net minties apie nuopolį. Apie fantazavimą, svajojimą, žabaliojimą net nekalbu.
Rasa, 2011-08-07 00:31:51
Aš suprantu, kad “Harmoningas žmogus norų neturi”, bet aš tai turiu. Net jei tai neteisinga. Vadinasi man reikėtų norėti tik vieno- neturėti norų? Bet šito aš visai nenoriu ir, manau, nenoriu norėti- neturėti norų…
Viską suprantu, kai kalbi apie maistą :), na, dar kai ką, bet kitose vietose…
Juk norai būna ir geri, kaip galima nenorėti? Norai būna neutralūs- aš noriu sėdėti ir žiūrėti, kaip stiebu ropoja skruzdė. Aš noriu jausti pasaulį, aš noriu mokėti norėti teisingai , aš noriu džiaugtis tuo, ką valgau, net jei tai būtų ant batono riekutės gabalėllis sviestuko su arbata, nes tai irgi labai skanu (tuo ir moku džiaugtis), noriu, kad mano draugei mažiau skaudėtų, noriu, kad Neprisius nerašytų labai griežtai, nes man neramu būna, kai jis taip rašo (bet tai ne mano reikalas, žinau), ir dar visko noriu. Norėčiau nenumirti šiąnakt. Nebūtinai, bet vis vien noriu, nes gyventi gera. Aš noriu milijono dalykų, net jei negaliu jų turėti ir net norėti, noriu dar ir už kitus, kad jiems būtų viskas gerai. Noriu, kad man nedurtų širdies po to, kai mano ex-as savaitę buvo Lietuvoj, noriu jo nepamatyti ilgai ir kad mūsų keliai nesikirstų.
Išties man visko pakanka su kaupu, aš suprantu. Bet…
Ir dar noriu šventes švęst… Juokauju, bet prisiminiau prie to pačio tą merginą 🙂
Nepris, 2011-08-07 10:58:20
Miela Rasa, labai sunku nusakyti tylą tam, kas dar nei akimirkai nebuvo išniręs iš triukšmo.
Norai yra šurmulys. Troškimai yra agresyvus triukšmas. Kaip galima gyventi be norų, be minčių? Gal paprasčiausiai viską priimant taip-kaip-yra?
Visi norai tėra neramaus proto ir neįvaldyto kūno šalutinis produktas. Todėl Indijos išminčiai sako — noras yra nuodėmė. Nemanau, kad kam nors čia sudarytų skirtumą, kodėl tiksliai jie taip sako. Bet verta pagalvoti štai apie ką.
Šita civilizacija yra tiesiog apsėsta norų, troškimų, geismų, ambicijų. Dauguma jų grynai kūniški (kaip ir “batono riekutės gabalėllis sviestuko su arbata”). Mes apie savo norus ir noriukus rašom odes, pjeses, eilėraščius, dėl jų dirbam, dėl jų kovojam, kariaujam, mirštam. Norai laikomi žmonijos pažangos varikliu.
Nelabai ką turiu pasakyt tiems laimės ieškotojams, kas harmoniją įsivaizduoja, tarkim, kaip vakarą nuosavoje pirtelėje ant ežero kranto, su rasotu bokalu šalto alaus ir perpus jaunesne meiluže (meilužiu) pašonėj. Deja labai daug kam “harmonija” ir galutinė siekiamybė yra būtent tokia. Yra ir nuosaikesnių šitos svajonės variantų, bet vidinis turinys — tas pats.
Nors jau seniausiai įrodyta, kad ne norų patenkinimas duoda žmogui laimę, savo matymą keisti atsisakom, ir piktinamės, kai kažkas drįsta apie tai bent užsiminti. Užsimiršimas yra tokia saldi būsena, kad daug kas jį painiojam su laime.
Taip, siekti reikia tylos. Bet ne negyvos kapų tylos išorybėje, ne pirktinės tylos už mūro sienų, o kokybiškos tylos Viduje. Ji pasiekiama tik intensyviai dirbant vidinį darbą. Išmokti nenorėti ir be reikalo negalvoti yra to darbo dalis.
Nepris, 2011-08-07 11:30:18
Dar patikslinsiu, kad silpnybių neįmanoma atsikratyti visų ir iškart. Pavojinga net bandyti, nes mumyse tūnančios jėgos iškart imtų žiauriai maištauti.
Harmoninga asmenybe tampama žingsnelis po žingsnelio, gyvenimas po gyvenimo. Ir aš nesakau, kad kiekvienas turim strimgalviais pulti į tas dvasines aukštumas. Gyvenkim, mieli draugai, dorai gyvenkim, STENKIMĖS dorai gyventi. Ne tie lipnūs norai, o būtent intencija, pastangos, polėkis, veržimasis, lengvumas nusako buvimo kokybę. Žmogus yra gyvas ne pasiektuose tiksluose, o veikimo įkarštyje.
Rasa, 2011-08-07 11:49:30
Tu teisus, Neprisiau. Ir suprantu aš. Gal nereikėtų taip sakyti, kad suprantu, nes juk vis vien nebepatikėsi… na, nesvarbu. Nesu labai harmoninga, bet tiek suprantu. Kartais labai aiškiai, o kartais primirštu. Ačiū, kad primeni.
O riekutė batono buvo ne tokiam palyginimui. Aš tenorėjau pasakyti, kad džiaugiuosi vien todėl, kad turiu ką valgyti ir kad bet koks maistas yra skanus. Juk batonas ne kepti karveliai. Norėjau pasakyti, kad noriu ir reikia jausti tiesiog dėkingumą už maistą- “ačiū už duoną kasdieninę…”
Žinai, Neprisiau, aš tikrai nenoriu tau nieko įrodinėt, tu pats viską daug geriau žinai.
Aš nenoriu nieko daugiau pasakyti.
NiekurNeiva, 2011-08-07 19:58:19
Gražus, ramus dialogas. Jausmingas, pagarbus.
Iš esmės apie tą pačią nepilną stiklinę vandens:
Aš noriu mokėti norėti teisingai ! vs
Išmokti nenorėti ir be reikalo negalvoti yra to darbo dalis…
Tai va, diskutuokit – nesustokit. Tikrai „skaitosi“…
Rasa, 2011-08-08 12:15:00
“Diskutuokit”… Mhm… Lengva pasakyt. O paskui Neprisius dar ims ir pribaigs mane savo filosofijom teisingom :)))))))) Vienintelė paguoda, kad esu, kaip sakau, panaši į Černobylio tarakoną arba tenykštę žiurkę- šitie padarėliai po visko išgyvena. Pakeičia spalvą, (beje, baltesni tampa), bet išgyvena 🙂
Neprisiau, papasakok, kaip priimti žmonėms Teisybę taip, kad tai jų negniuždytų. Ramiai? Bet ar visada įmanoma ramiai, jei ji kartais kaip sniego lavina užplūsta?
Kaip išlaviruoti, kad noras tapti geresniu nepavirstų didele savigrauža dėl savo netobulumo, kai nepajėgiam kažko pakeisti? Nes juk priimti viską gyvenime ramiai nereiškia, kad nereikia ir tobulėti?
Būtų malonu išgirsti pasvarstymų.
Rasa, 2011-08-08 17:06:33
Skutau pirmai bulves, gaminau valgyt ir galvojau apie tai, kaip svarbu žmogui pačiam mylėti save. Tikėti savimi. Priimti save. Gerbti save. Ir tuo pačiu stengtis pažinti save kuo giliau. Juk beveik visų mūsų savęs vertinimas ne visada sutampa su aplinkinių. Puiku, jei aplinka tau padeda, bet juk būna, kai beveik niekas netiki tavimi? Vis vien turim tikėti, kad visi esam verti dešimties karvių… Tada ir tapsim verti.
Tiesiog tokią alegoriją prisiminiau:
***
Vieną kartą du draugai iškeliavo į platujį pasaulį laimės ieškoti. Neaišku, kiek dienų jie keliavo, bet vieną rytą priplaukė salą, kur gyveno gentis, o tos genties vadas turėjo dvi dukteris. Vyresnioji duktė buvo tikra gražuolė, o jaunesnioji – šiaip sau.
Dar tos pačios dienos vakare vienas iš draugų ir sako kitam:
– Viskas. Aš radau savo laimę. Imu į žmonas genties vado dukterį ir lieku čia gyventi.
– Taip, tu teisus.Vyresnioji genties vado duktė yra tikra gražuolė ir protinga. Pritariu tavo sprendimui – vesk ją.
– Tu ne visai teisingai mane supratai. Aš ketinu vesti jaunesniąją genties vado dukrą.
– Tu ką – kvaištelėjai? Ji gi tokia…. na šiaip sau.
– Aš taip nusprendžiau. Vadinasi taip ir bus.
Draugas nesiginčijo, atsisveikino ir nuplaukė toliau sau laimės ieškoti. O naujai iškeptas jaunikis nuėjo pirštis. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad toje gentyje buvo priimta už nuotaką duoti išpirką. Ir išpirka paprastai buvo duodama karvėmis. Išpirka už gerą nuotaką siekdavo net dešimt galvijų. Atvarė jaunikis į genties vado kiemą mykiančią dešimties karvių išpirką ir tarė:
– Gerbiamas vade, aš noriu paimti į žmonas tavo dukterį. Štai išpirka – dešimt karvių!
– Ką gi, tavo pasirinkimas – geras. Mano vyresnioji duktė yra gražuolė ir protinga. Ji verta tokios išpirkos. Aš sutinku.
– Gerbiamas vade, tu ne visai teisingai mane supratai. Aš noriu imti į žmonas tavo jaunesniają dukterį.
– Tu ką – juokauji? Argi tu nematai, kad ji tokia… na šiaip sau.
– Bet aš noriu imti į žmonas būtent ją.
– Gerai, tai tavo pasirinkimas, bet kaip doras žmogus aš negaliu imti už ją dešimt karvių – ji nėra tiek verta.
Kiek pagalvojęs mergaitės tėvas pridūrė:
– Paimsiu, bet ne daugiau trijų karvių.
– Atleiskite, vade, bet aš noriu sumokėti būtent dešimt karvių.
Vadas neprieštaravo ir netrukus buvo iškeltos jaunųjų vestuvės.
Nepastebimai prabėgo keletas metų. Senasis draugas nusprendė aplankyti saloje likusį gyventi bičiulį ir sužinoti, kaip susiklostė jo gyvenimas.
Atplaukė, išsilaipino, eina pakrante, o jam priešais ateina moteris, tiesiog, nepaprasto grožio.
Keliautojas pasilabino ir paprašė jos pagelbėti surasti jam jo senajį draugą. Moteris parodė kelią. Keliauninkas ateina ir mato: sėdi jo draugas, aplinkui vaikai bėginėja.
– Kaip tu gyveni? – paklausė.
– Ačiū. Aš esu laimingas.
Čia įeina ta pati gražioji moteris.
– Štai susipažink. Tai mano žmona.
– Kaip? Tu vedei antrą kartą?
– Ne, čia ta pati jaunėlė vado duktė.
Draugas neteko žado.
– Bet kas atsitiko, kad ji taip pasikeitė?
– O tu pats jos paklausk.
Priėjo draugas prie moters ir klausia:
– Atleisk man už netaktišką klausimą. Bet aš gerai prisimenu, kad tu buvai tokia… na šiaip sau. Kas atsitiko, kad tu tapai tokia gražuolė.
Moteris nusišypsojo ir tarė:
– Tiesiog, vieną kartą aš supratau, kad esu verta dešimties karvių
***
O dar pagalvojau pati sau, kas yra didesnė laimė- ar žinoti, kad esi vertas dešimties karvių, ar mokėti padėti suprasti kitam, kad jis jų vertas?
Nepris, 2011-08-08 19:22:50
_Mylintys savo mažas nuosavas tieseles,
malonėkit toliau neskaityti ir nekomentuoti._
—————————————–
Norint ramiai priimti TEISYBĘ, reikia turėti sveiko nuolankumo ir leisti sau žiūrėt IŠ GILIAI.
Tikros tiesos atsiveria tik kai esi sąžiningas su savimi, ir prileidi mintį (pradžioj patartina atsargiai…), kad KOSMINIU MASTU esi menkas, silpnas ir net nelabai gražus.
Jei Apvaizda tave myli, tai parodo šitai taip aiškiai, kad nebeturi kur trauktis — turi TĄ FAKTĄ priimti.
Iš pradžių labai skauda, bet… kai paleidi bet kokį įsivaizdavimą apie savo paties svarbumą, kai pasidedi savigailą į šoną, kai pamiršti savo vardą pavardę ir rolę… Tai supranti, kad esi dalis ne šiaip sociumo, Žmonijos ar Gamtos. Labai giliai pajunti, kad esi dalis paties KOSMOSO. Ir visa Jėga, Didybė, Grožis slypi toje VIENOVĖJE su viskuo kas YRA.
Kai keitiesi tu, keičiasi Kosmosas. Kai keičiasi Kosmosas, keitiesi tu. Tik iš tokios perspektyvos supranti, kad tu ESI tu, ESI KOKS ESI, turi teisę toks BŪTI, ir koks bebūtum, tavo vietoje negali būti niekas kitas, nes tada ir visas Kosmosas būtų nebe TAS KAS YRA.
ESI svarbus, reikalingas, nepakeičiamas, nenugalimas, AMŽINAS. Todėl tobulėti gali lėtai, gali sparčiai — nėra didelio skirtumo. Svarbu nesileisti į saviapgaulę, tamsybių nevadinti šviesa ir puvėsių tvaiko — spindėjimu. Svarbu nei akimirkai nepamesti krypties — TIK į Harmoniją, į Šviesą, į Vienovę.
Mus veda šito Ilgesys ir Žinojimas.
tankas, 2011-08-08 23:31:59
vienok, protingas tas Neprisius…
Žydrūnas, 2011-08-09 21:35:04
kaip neatsibosta jam tiek daug rašinėt…aš nesuprantu ir pavargau nuo postringavimų tokių :)))
kosmosas, o taip :)))