Vienas šios svetainės lankytojas paklausė, ką aš manau apie priklausomybes. Geriau būtų mano Albinos paklausęs – ji žino! 🙂
Bet ir aš patyręs, prisižiūrėjęs, pasibaisėjęs…
Mes tampame priklausomi nuo ko nors (alkoholio, kompiuterio, azartinių lošimų, sekso,…) tada, kai pažeidžiamas mūsų gyvenimo vidinis balansas. Jautresni žmonės – lengviau pažeidžiami. Kartais nei mes, nei aplinkiniai nė už ką nenori pripažinti to pažeidimo, nes tai skaudina. Kartais tai akivaizdu visiems. Kai nuskendo mano bendradarbio vaikai, jis dienų dienas praleisdavo prie kompiuterio žaisdamas. Visiems buvo aišku…
Vyrai geria… Ar jie pasakys, kodėl geria? Ne! Net sau nepasakys. Ne su ta susituokė, nemėgiamą darbą dirba, pajuto įgimtą galių (fizinių ar protinių) ribotumą, pajuto sveikatos problemų grėsmę… Ne, to nesužinosi! Bet priežastis yra!
***
Kaip išsivaduoti nuo priklausomybių? Kiti turi padėti! Gal net šiek tiek pasiaukoti… Be to, būtina į „gyvenimo racioną“ įtraukti ką nors visai naujo, kitur, keisto, netikėto ir pan. Pavyzdžiui, atimkite iš manęs kompiuterį ir nupirkite motociklą! Juokauju…
Atsakymai
attente, 2010-08-22 19:59:33
na, dar yra variantas suvokti, kad viskas pasaulyje yra laikina ir tiesiog neprisirišti. kam prisirišti, jei kada nors teks atsirišti?
Tulis, 2010-08-22 21:07:24
Taip, viskas šiame pasaulyje laikina ir trapu.
Tačiau juk ne visos priklausomybės blogos. Kiekvienas iš mūsų turime priklausomybę žmonėms ar bent vienam žmogui. (Ir nesutiksiu, jei kas nors sakys, kad prie žmonių neverta prisirišti, nes tik tuomet, kai įsileidi žmogų į savo širdį, gali iš tikrųjų turėti artimą žmogų, su kuriuo dalinsies tiek džiaugsmu, tiek liūdesiu).
O svarbiausia, kad mes visi (manau:) ) esam priklausomi nuo gyvenimo.
Tad ar tikrai verta išsivaduoti nuo visų priklausomybių ir prie nieko neprisirišti? 🙂 Neprisirišimas veda prie abejingumo.
attente, 2010-08-22 22:01:44
o prisirišimas prie kančių 🙂 na, bent man taip atrodo – juk ne visi žmonės laimingai tuokiasi, ar gauna, ko trokšta. kaip tik savo skaitomoj knygoj radau tokius žodžius: “Tačiau laikinumo dėsnis sako, kad viskas neišvengiamai praeina, nes niekas negali likti nekintančios būklės ir visi daiktai greitai pranyksta. Jei nesugebama visiškai suvokti šito dėsnio, tai kažkaip pernelyg susižavėjus ir tam dalykui neišvengiamai pranykus, tai yra, nepajėgus jo suturėti, tenka gerokai kentėti. Taip atsitinka ir negavus to, ko geidžia širdis – imama kentėti.”
ir mano velniškai kuklia nuomone, neprisirišimas veda ne prie abejingumo, o prie dažniau pastebimo akimirkos žavesio:)
giedrius m, 2010-08-23 10:30:44
Priklausomybės šiek tiek susietos su “komforto zona”. Yra taip patogu nespręsti problemų, nes jos yra pažįstamos, skirtingai nuo situacijos kai tų problemų nėra. Yra baisu, nes nežinai ko toliau laukti iš gyvenimo.
Burgis, 2010-08-23 11:47:46
O, būtų gerai visai prie nieko neprisirišti! Būtų lengva numirti… Bet ir tas gyvenimas nieko vertas būtų – jei nėra ko gailėtis.
Nepris, 2010-08-23 11:56:47
Visos priklausomybės, visi silpnumai, visi tamsumai kyla iš nemeilės Gyvenimui. Iš nejautimo gelmingojo AŠ ESU.
petras, 2010-08-23 13:28:23
Čia kiekvieno pasirinkimas. gali gyvent nuo kažko priklausomas, arb gali gyvent kaip medituojantis indas, kuriam net valgyt nereik, ir prasėdėt visą gyvenimą lotuso pozoj jaučiant gelmingąjį AŠ ESU. vnž svarbu, kad žmogus būtų laimingas ir nekentų kitiems bei sau.
mariux, 2010-08-23 13:32:01
Esu priklausomas. Priklausau! Kaip gera:
Priklausau šeimai.
Priklausau bendruomenei.
Priklausau Šaliai.
Priklausau darbui.
Priklausau darbams.
Priklausau draugams.
Kam dar priklausau? Stokit į eilę 🙂
Jaučiuosi ne silpnas, bet labai stiprus. Nes turiu ne tik nuo ko, bet KAM priklausyti!
M.
Nepris, 2010-08-23 14:36:57
Petrai, yra ir Vidurio kelias. Šv. Augustinas sakė: “Mylėk ir daryk, ką darai.”
Mariux, viskas, ką išvardijai, anksčiau ar vėliau nunyksta, įskaitant ir nuosavą kūną. Tada liekam nereikalingi Išorybei. Ir trumpą atkarpėlę priklausom tik Sau.
Bet jei jau dabar išmoktume priklausyti Sau, tai ne tik kad nereikėtų tiek kovoti, kentėti ir vargti, bet jau dabar įeitume į džiausmą ir ramybę — kas pačia giliausia prigimtine teise mums priklauso.
Visa tai mums užgarantuota Kalno pamoksle.
“Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė. Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti. Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę. Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisumo, nes jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisumo, nes jų yra dangaus karalystė.”
Neteisingai suprantama, kad kalboje pavartotas būsimasis laikas nurodo į absoliutinio kosminio laiko ašį. Neteisingai manoma, kad reikia laukti Armagedono, Paskutiniojo teismo, mirties, ir dar balažin ko, kad gautume, tai, kas pažadėta.
Iš tikrųjų tai yra taškas sielos brandos ašyje, kurį kiekviena siela pasiekia savo ruožtu. Tas taškas vadinasi ČIA ir DABAR. Tik ČIA ir DABAR taške iš tikrųjų ESI. Tik iš to taško galutinai suprasim į ką taip ilgai ir nerimastingai ėjom. 🙂
petras, 2010-08-23 15:13:43
Nieko nesupratau ką čia parešei 😀 ir kalno pamokslo garantijos, man lygios čigonių išburtom ateities garantijom. o tokių mokančių gražiai pakalbėti apie kažką, bet apie nieką daug, bet žmonės kaip gyveno “neteisingai” taip ir gyvena, ir tai faktas 🙂
Nepris, 2010-08-23 15:44:50
Žinoma, nesupratai. Bet man tai nerūpi visai. 🙂
Burgis, 2010-08-23 16:03:33
Čia įdomu! Palyginkime du gyvenimo požiūrius, du stilius, du kelius – Neprio… ir Petro. Petras niekada nepasakytų ir neparašytų „Iš nejautimo gelmingojo AŠ ESU.“ To nepasakytų ir neparašytų bent trys milijardai Žemės gyventojų. Tai ką dabar daryti? Kaip tėvai, mokytojai, vadovai, politikai, mokslininkai turėtų galvoti: mums reikia daugiau tokių kaip Nepris… ar kaip Petras? Ar apskritai mes turime ką nors vesti, šviesti, versti, atversti? O gal kaip tik atvirkščiai: palikti, atsitraukti, atsikabinti, nesikišti, išlaisvinti nuo visokių „Iš nejautimo gelmingojo AŠ ESU“? Ir kas yra galų gale laimingesnis, artimesnis, priimtinesnis ir esmingiau gyvenantis – Nepris…ar Petras?
Neskubėkite su atsakymu… Aš, žmogus iš kaimo, visą gyvenimą klajoju toje erdvėje tarp Petro ir Neprio… Tikrosios savo vietos neradau ir nerasiu – man abu kraštutinumai ir labai priimtini (kartais) ir labai nepriimtini (kartais).
Rasa, 2010-08-23 20:38:38
Nevadinčiau nei Petriuko, nei Neprisiaus kraštutinumais 🙂 Skirtingais gal 😉
Priklausomybės… Daugiau pritarčiau Neprisiui, jau vien prisimindama tai, ką man, mažai, pasakė mama, kai isteriškai verkiau išvažiuojančios draugės: “sunku tau bus gyventi, tu pernelyg prisiriši prie žmonių…” Ji buvo teisi. Ilgokai turėjau dėl to bėdų 🙂
Ir džiaugiuosi, kad dabar suprantu, kad mylėti- tai ne turėti, ne pririšti, ne laikyti, ne būti priklausomu ar reikalauti, kad kitas būtų “tavo”. Tai dalintis ir džiaugtis akimirka, džiaugtis buvimu kartu.
Džiaugiuosi, kai suprantu, kad darbas, kuris man patinka ir dirbu jį su meile, yra man tinkamas, bet žinau, kad nuoširdžiai dirbčiau ir kitą darbą, tikrai tai nėra tai, be ko negalėčiau gyventi.
Ateina laikas paleisti vaikus… Skauda akimirką, bet žinau, kad jie visada su manim, nepabėgs niekur, nes jie širdyje… Matau begalę mamų, kurios priklausomos nuo savo meilės vaikams, tai liūdina. Kai jos susigalvoja ligų, reikalų, priskambina milijonus skambučių, nes nemoka atiduoti vaikų pasauliui…
Gyventi gera…
Bet būna, kad aš netyčia kartais pamirštu visus tuos teisingus dalykus, pav. kai koks mėnulio ar sielos užtemimas užeina ar PMS-as 🙂 ar aistros apakina, o gal kartais tiesiog ateina laikas pakentėt, kad atmintis atsigaivintų :). Kad atsipeipelėčiau šiek tiek tyresnė 🙂
*****
Bet rūkyt mest man vis vien neišeina. Ir klysta p.Burgis, sakydamas: “Vyrai geria… Ar jie pasakys, kodėl geria? Ne! Net sau nepasakys” O ne, jie pasakys milijoną priežasčių, kodėl jie geria, tik jiems sunku suprast tą vienintelę, kad gert be saiko nereikėtų… Turiu sau krūvą įvairiausių pasiteisinimų, kodėl rūkau. Ir žinau vieną tikrą trumpą tiesą- reikėtų NErūkyti 🙁 Taigi, visos priklausomybės blogai. Nuo visko… 🙂
attente, 2010-08-23 21:01:44
pritariu Nepriui. apskritai visas mūsų kančias ir apskritai viską kuria mūsų ego. pažvelgus iš šono, viskas atrodo žymiai lengviau. tik va iš šono pažvelgt labai sunku:) bet įmanoma.
Rasa, 2010-08-23 21:51:55
O gal kai kurios priklausomybės duoda ir gerų rezultatų?… Na, va pav. kompas… Jame tiek puikių dalykų… Tikrai, kai prisėdi, sunku greit atsitraukt 🙂 Štai ką tik pažiūrėjau pažiūrėjau, tokį dalykiuką:
http://www.youtube.com/watch?v=glUMk2yQ7lg&feature=related
O paskui padariau didelį garsą, kad visas kambarys prisipildytų, čiupau savo šuniuką ir… mudu šokom… Aišku labai puiku, kad niekas mudviejų nematė, mes ne kokie šokėjai, be to šunis šiek tiek bijo, kai jį pakeliu ir suku, tai pabėgo už kampo ir stebėjo, paskui ėmė mano kojas gaudyt… Vis vien buvo smagu…
petras, 2010-08-24 10:14:33
Rasa, rūkykit į sveikatą jei tik norit. svarbu tik prie nerūkančių dūmų nepūskit 🙂
Lina L., 2010-08-24 14:20:10
Baisiausiai man skamba priklausomybė nuo alkoholio ir narkotikų. Žinau ir besigelbėjančių su AA pagalba, bet ten visą laiką vyksta balansavimas ant peilio ašmenų. Man sakė, kad artimieji ne ką gali padėti, viskas tik paties asmens rankose, o užtenka silpnumo akimirkos, ir viskas, kas pasiekta, užbraukiama.
Apie narkotikus – duktė perskaitė ‘Heroiną’, ir man liepė perskaityti. Nors tiek, gal žinojimas apsaugos.
sonata, 2010-08-24 19:16:58
Rasa, ką jau kalbėti apie prisirišimą prie žmonių, kai net prie daiktų imi ir prisiriši… šiandien nusprendėm parduot sūnaus pianiną – baigė mokyklą ir nebgroja metus laiko. O, žinokit, skauda dūšią. Pasisuku ir vėl tarsi matau, kaip trys pypliai – trečiokas ir dvi ketvirtokės “mučyja” klavišus valandų valandas ir parsiveža Grybausko pasirašytą diplomą “Už perspektyvą”:)) Kaip sėdi penktokas su mokytoja savaitgaliais ir tie “pimpimpim” skamba po to visą savaitę ausyse, bet “parveža” antrą vietą iš Paryžiaus. Suprantu, kad daikto nebuvimas neatims iš manęs prisiminmų, žinau, kad nemažai visokiausių religijų adaptuotų versijų nedviprasmiškai skatina neprisirišimą prie nieko, bet… man visai gera būti priklausomai… ir ne tik nuo seno instrumento:)
Rasa, 2010-08-24 21:37:28
Sonatai: suprantu, kad gaila, o sūnus koks!!! Tai bent šaunuolis!
Nesu didžioji gyvenimo ir visų religijų žinovė :), galiu pasakyti tik savo nuomonę. Yra toks dalykas priklausomybė, apie ją mes kalbėjom 🙂 Juk jūs nenorėsit numirti dėl to, kad tas pianinas iškeliaus? Tai nėra jums svarbiau už viską. Jei taip būtų, padarytumėt viską, kad jis liktų namie. Štai toks prisirišimas būtų blogai. Žmonės painioja, kai galvoja, kad jei esi prie nieko stipriai neprisirišęs, tai nieko nejauti, nemyli, nedarai. Taip nėra, tiesiog supranti, kad gyvenimas toks, koks yra, jis puikus ir neverta nieko iškelti taip aukštai, kad tu jaustum nuolatinį nepakeliamą skausmą jo netekęs. Prisimenu, kaip moteris baisiausiai verkė pametus telefoną 🙂 Paklausiau argi ji neturi virš dešimties tūkstančių banke? Ar tai pats brangiausias dalykas jos gyvenime? 🙂 Juo labiau, kad kai dukra gulė į ligoninę operuotis, ji tai pergyveno lengviau… :)Taigi prisirišimas prisirišimui nelygus… Arba dabar prisiminiau vieną labai žymų sportininką, kartą sėdėjom ir kalbėjomės, jis labai daug geria, nors turi nuostabią žmoną ir vaikutį. Jis sėdėjo ir guodėsi: kai nustojau sportuoti (jis turėjo didelę traumą, paskui “tik” treneriu galėjo dirbti), mano gyvenimas pasibaigė, daugiau nieko nesugebu (nors tuo metu dar plius turėjo ir savo verslą, aš pas jį dirbau). Arba kita moteris, kuri negali turėti vaikų… Ausyse skamba jos žodžiai: aš vis laukiu kada prasidės tas gyvenimas, atrodo vis dar negyvenu (o dirbtiniai apvaisinimai nepadėjo, metai ant ribos, kai gali pastot), man vis atrodo, kad tik kai turėsiu vaikutį, tada vėl norėsiu kažko mokytis, džiaugtis, pirkti butą…
Štai žiūri į tuos žmones, skauda už juos, nes jie ne gyvena, jie kenčia nuo savų saitų. Štai tokie prisirišimai yra negerai. Ir aš esu prisirišus prie daugelio žmonių, man jie reikalingi, šiandien buvo laisva, tai net suimprovizavom pas mane tokį mini grupiokų susitikimą (vienas parvažiavo iš užsienio, kita iš darbo atvarė po naktinės :). Buvo gera.
Bet nebenoriu patirti to jausmo, kai norisi, kad žemė prasivertų tau po kojom ir tave prarytų gyvą, čia ir dabar, nes kažkas tave vienaip ar kitaip paliko ir tu supranti, kad tiesiog nebegali gyventi, nes tau atrodo, kad tu savo širdį išplėšei iš krūtinės ir paleidai paskui tą kažką, kai atrodo, kad tu jau nesi pilnas, negyveni, tik egzistuoji, nes kažkuri tavo dalis tave paliko… O be jos norisi tik prasmegti skradžiai žemę… Štai taip negalima prisirišti 🙂
sonata, 2010-08-24 21:50:51
Rasa, Jūs kaip visada nepakartojama:) Visiškai sutinku, kad praradimo skausmas tiesiogiai proporcingas prisirišimo stiprumui (ojergutėliau, gal susirgau – kažkokie matematiniai terminai:)) Bet čia kaip ir su mirtimi – net ir žinodami, kad “kiekviena diena mus artina prie mirties slenksčio”, nebijom gyventi rytdiena. Tai ir netekties baimė neužkerta kelio švelniam prisirišimui, skaudžių išgyvenimų tikimybė (va ir vėl, kas čia darosi) neatbaido nuo meilės jausmo ir atsidavimo. Na nebent “užsišaldom” sąmoningai arba kas nors mumyse sutrinka.
Rasa, 2010-08-24 22:13:19
Sonatai: 🙂 “„užsišaldom“ sąmoningai”- kai pagalvoji, tai net sniego senis sutirpsta ir suskysta, jei palaikai jį pakankamai ilgai apsikabinęs su meile ir tikra gyva sava šiluma. Žmonėms reikia meilės… 🙂 Ne žudančios- keliančios, gaivinačios, duodančios… O argi galima tokios bijoti ar nenorėti 😉 Argi galima kada nors gyvenime nustoti tokia tikėti? Jokiu būdu! Ji ir yra tokia- Tikra Meilė… Tik reikia nepamiršti tokią duot ir tokią imt 🙂
Nu jo, apie ką Rasa bekalbėtų, pasibaigia meile :)))))
Žydrūnas, 2010-08-24 22:30:26
Ką Rasa berašytų visada malonu ją skaityti 🙂
Saula, 2010-08-25 00:41:11
Ačiū, merginos, už paprastas, bet nuoširdžias mintis. Tarsi pati jas būčiau parašiusi (tik man, technokratei, taip gražiai nepavyktų:-))
Rasa, 2010-08-25 10:08:33
Saulai: kodėl ačiū tik merginoms? 🙂 Juk iš esmės pasakiau pasaldintai ir moteriškai tai, ką “išgrynintai” pasakė Neprisius :)))))))