*
Štai sėdi mūsų jauniausioji anūkėlė Britanijoje po įdomių šios vasaros atostogų… Man smalsu, ar ilgai ją lydės įspūdžiai?
*
Rudenį mes kadaise skrisdavome į pietus, kad pratęstume vasarą. Gerai prisimenu, kaip iš Tuniso grįžome tada, kai pas mus jau buvo sniego. O dabar mane kažkaip vis atkakliau atakuoja prisiminimai apie visas keliones. O ir feisbuke vis dar jūsų kelionių aidai, aidai…
*
Tik aš, matyt, esu keistas (ar – jau esu keistas…). Rudeniop mane apima toks ilgesys, koks turbūt apima išskrendančius paukščius. O juk aš nenoriu, nemėgstu gyventi „atgal“, niekada neperžiūrinėju jaunystės nuotraukų, suvenyrų! Noriu gyventi pirmyn. Atgal žvilgtelėjęs matau save jauną, sveiką (ir gražų!) – kam man ta gėla, kad taip jau niekada nebus? Negildykite man širdies, prisiminimai!
*
Bet jūs čia papasakokite vieną kitą epizodą, įspūdį iš savo mielos praeities. Vis tiek neturime ką veikti, tiesa? Man patinka kitų įspūdžiai, jei jie labai konkretūs, keisti ir įdomiai papasakoti. Man patinka sužinoti ką nors tokio, ko nerasi knygose. Aukščiausia įspūdžių pasakotojo klasė, kai jis perduoda ne tiek faktą, kiek jausmą, nuotaiką.
Nagi, jūsų bandymai!
Atsakymai
Rasa, 2018-09-11 00:30:42
Akimirka… Visas mūsų gyvenimas susideda iš akimirkų, ar ne?
Šiltas vasaros vakaras. Nauja suknutė. Kukli. Balta su melsvomis gėlytėmis. Tai taip neįprasta moteriai, kuri nešioja visai kitokio stiliaus drabužius. Bet ji labai norėjo būti graži Jam. Todėl tą dieną ji nusipirko įliemenuotą, kuklią, bet tobulai priglundančią suknutę. Su giloka iškirpte nugaroje. Jiedu sėdi su draugu ant suolelio prie vandens ir žiūri į besileidžiančią saulę. Ji valgo ledus. Galvojo bus gana romantiška. Tik ima taip velniškai kąsti uodai, kad jie ima juoktis ir vis pasikaso vienur ar kitur. Tada ji minutei nusisuka ir jis švelniai pabučiuoja jai į nugarą. Ten, kur ta iškirptė. Taip, kad jai atrodo, lyg būtų tyliai nutūpęs drugelis… Ir staiga ji supranta, kad viską atiduotų už tai, kad išdrįstų paprašyti jo tai pakartoti. Bet ji neišdrįsta. Ji, kuri visada buvo tokia drąsi ir be perdėtų kompleksų. Kurią visi pažįsta kaip galinčią rinktis bet kada ir iš bet ko… Kuri dažnai būna ryški ir “matoma”. Staiga ji taip aiškiai suvokia, kad jai tereikėtų tiek nedaug ir taip neapsakomai daug. Ji viską turėtų, jei tik jis užmigtų šalia… Kaip norintis pasilikti su ja žmogus. Bet ji suvokia ir tai, kad tai ko gero neįmanoma.
Suvokia ir tai, kad niekada nepamirš. Šito šilto vakaro. Kuklios ne jos skonio tos dailios moteriškos suknutės. Ir to švelniai nutūpusio ant nugaros drugelio…
Juozas P., 2018-09-11 06:02:00
Justinas Marcinkevičius šiuos žodžius 1964 metais, kai jam buvo 34.
…..
Ir eina su mumis,
kas niekam dar nežinoma;
ir seka paskui mus,
ko jau seniai nėra.
Mes kartais praeitį
atgal susigrąžinam,
atsiremiam į ją —
tenai, kur ji gera.
Ir tampam jaukesni,
ir tampam šiltesni,
pavargę nuo klaidų
ir klaidomis protingi.
Kaip aidas kalnuose
atsiliepia many
kiekvienas
iškentėtas
kelio vingis.
……
Random, 2018-09-11 11:52:22
Rasa, gal gali patikslinti. Kodėl neįmanoma?
Rasa, 2018-09-11 18:31:47
Random: ☺ Tai kad istorija buvo apie akimirką. Apie tai, kas įmanoma ir neįmanoma, tai jau būtų visai kitas pasakojimas ☺
O kodėl klausi? Ir man pasidarė smalsu ☺ Galvoji, kad galėtum jiems pasiūlyt sprendimą? Smalsu?
qwerty, 2018-09-12 22:14:42
Kodel kopija kainuoja 23, originalas 19? Nuo kada originalas pigesnis uz kopija?
Rūta, 2018-09-13 13:05:00
Austrija. Riedame autobusu su turistine grupe, ką ten riedame, skriejame, žiopsau pro šoninį langą, kelio priešais save nematau, matau tik vis apvažiuojamus tarsi vėžliojančius automobilius. Galva tuščia, ramu, nardo tai nardo, juk profesionalai… Pajuntu švelnų saviškio prisilietimą – paima mano ranką ir suspaudžia savojoje. Nieko nesako, o aš nieko ir neklausiu. Po kokių dešimties minučių autobusas sustoja degalinėje. Privažiuoja policijos automobilis, pareigūnas ramiu tonu pareiškia, kad vairuotojas yra baudžiamas 600 eurų bauda. Kažkas iš ekipažo bando atsikalbinėti. Pareigūnas dar ramesniu balsu pareiškia – ginčijatės su pareigūnu, ginčijate pažeidimą – tada bauda 900 eur. Va taip va. Nežinau, kaip jie užfiksavo įvykį, ar teritorija filmuojama, ar užteko kažkam iš mačiusių paskambinti, bet erelių apraminimas truko keliolika minučių. Tik paskui man vyras pasakė, kad situaciją jis matė, nes žiūrėjo į kelią – sakė, galvojau, kad viskas, kad čia paskutinė mūsų kelionė, nes autobusas lenkdamas išlindo prieš pat vilkiką ir kaip įsipaišė atgal į savo juostą – jau tik mistinis paaiškinimas galimas, nes atrodė, kad… viskas, kad smūgio neišvengt, o po tokio smūgio iš mūsų turėjo likti šlapia vieta…
Priešprieša. Lietuva. Ne tokiame jau ir atokiame nediduko miestelio pakraštyje būrys žmonių laukia tarpmiestinio autobuso. Sustoja greičiausiai vietinio jaunimo pilnas lengvasis automobilis, visi, įskaitant vairuotoją, visiškai girti. Tai akivaizdu, nes vos ant kojų laikosi. Pradeda laidyti nešvankius juokelius, niekas jiems nieko neatsako, jaunimėlis sušoka į savo automobilį ir nušvilpia ieškoti nuotykių toliau. Vyriškis stotelėje surenka savo mobiliajame 112 ir pasako, kad neblaivus vairuotojas, automobilio numeris toks ir toks, važiuoja keliu Vilnius-Druskininkai, Vilniaus kryptimi. Stoviu šalia, operatoriaus atsakymą girdžiu. Ar jūs galite sekti paskui tą automobilį? Ne, negalite? Ai, stotelėje stovite? Policijos ekipažas yra kitame gale rajono, kas iš to, kad pasiūsiu, per tą laiką jis neaišku kur nuvažiuos. Šokiruotas vyriškis pokalbį baigia. Stoviu tarsi perlieta vandeniu, o mintyse sukasi Austrijos vaizdai…
Išvadų aš nedarysiu, žinoma, aš jas turiu. Bet tegu taip ir lieka. Tik įspūdžiai.
Burgis, 2018-09-13 13:51:44
Rūtai: chrestomatinis rašinys! Ačiū!
vilkas pilkas, 2018-09-13 18:17:25
Kartą sutikau savo sielos draugę, tačiau ji savojo taip ir nesutiko.
Rasa, 2018-09-13 21:31:39
Pilkiui: mhm… Va ir aš galvoju, kiek kartų man seni puikūs draugai laikas nuo laiko primena: “durne tu durne, tu visada ne į ten kur reikia žiūrėjai…”
Visokių minčių kyla kai nuostabus vakaras ir pro balkoną vaizdas į jūrą 🙂 Mat aš šįvakar Kroatijoje 🙂
Rasa, 2018-09-13 22:43:53
Vis tik gulėdama lovoj galvoju, kad gyvenimas yra be galo nuostabus. Su gerom ir liūdnesnėm akimirkom, su susitikimais ar išsiskyrimais, su laimėm ir nelaimėm. Viskas yra taip, kaip turi būti 🙂 Gyventi yra gera, nes galim gyventi. Labos nakties 🙂 Va net keliaudama jūsų čia visų pasiilgstu 🙂
Dalius, 2018-09-14 23:56:17
Rūta. Ne taip palyginote abiejų šalių pareigūnus, nes Jūsų aprašytos situacijos visiškai skirtingos.
Rasa, gal ir gerai pasirinkote saviškį, jei balkonas jūros pusėn👍😀
Juozas P., 2018-09-15 00:45:37
”kiekvienas iškentėtas kelio vingis.”
Nūdiena. Buvau SEB klientas. Turėjau kelias sąskaitas- santaupas lyg. Viena jų – USD.
2014 metais teko jas ištuštinti- tuos varganus kelis tūkstančius sumoje USD ir LTL. SEB darbuotoja sako- gal neuždarome jų, lai lieka keli LTL ir keli USD, gal pravers.
Gal. Liko ten tie galiukai.
2018 gaunu SEB SMSą- nuo kovo 13 keičiami kai kurie SEB įkainiai.
Kaip ir visi lietuvaičiai į SEB nuėjau vasaros pabaigoje. Paaiškėjo – dar ne bankrotas, turiu net 28 jewrus. Už paprastą sąskaitos aptarnavimą moku po 0,7 euro/mėn., už dolerinę – po 0,21. O gal atvirkščiai.
Įdomiausia tai, kad norint uždaryti tas įpirštas man sąskaitas, reikia pinigėlius arba pervesti kitur arba išgryninti. O tai kainuoja – nedaug, tik 5 jewrai.
Jei būtų milijonas – būtų daugiau.
Panelei, mane aptarnavusiai, sakiau- negi SEB taip elgiasi ir Švedijoje su savo senjorais? Juk mato pagal a/k kiek metų mylimam jų klientui…
Nežinojo ji to. Tada pažadėjau – to paklausiu pas poną Gitaną Nausėdą, kurį jau parinko mums prezidentu.
Kol ruošiausi- ans iš SEB išėjo.
Beliko kreiptis tuo klausimu į švedus. Tikrai tą padarysiu. Bankas DNB kitoje situacijoje ne tik grąžino panašią sumą, bet ir atsiprašė antrojo pagal svarbą darbuotojo vardu.(28 procentus akcijų valdė tada Norvegijos vyriausybė- formaliai Haroldas V :))
Be reikalo ČIA nuoskaudą išlieju, nemanau, kad būtų tokių, kurie “nors ir arkliui aišku” balsuos už neprilygstamą mūsų būsimą JEGN.
Taigi – prisiminimai mus persekioja. Kaip taisyklė – ne kokie. Ir man žvengas ima. Pro ašaras- kai JEGN pataps mūsų visų etc 🙁
Rūta, 2018-09-15 07:21:51
Daliui – o aš lyginau ne pareigūnus. Pareigūnas yra tik asmuo, kuris veikia pagal instrukciją ir turi įgaliojimus veikti. Aš lyginau savo reakcijas į dvi skirtingas, pavadinsiu – tvarkas, kurias sugeba užtikrinti dvi skirtingos valstybės. Ir svarbiausia, kad mes, mano manymu. einame atgal :). Buvo laikas, kai tame mažame miestelyje buvo vietinė policijos nuovada. Vietiniai pareigūnai žinojo viską, ką turėjo žinoti ir jie puikiai tvarkėsi. Keli metai, kai nuovados nebėra, rajonas didelis, pakraščiai toli, koks saugumo jausmas, kai tu žinai, kad policija kaip ir yra, bet jeigu pasiseks, tai ji už 40 km, o mažu ir dar toliau, nes ne vidury, o kitame rajono pakraštyje šiuo metu :). Čia irgi iš įspūdžių – pas mus į sodybos kiemą įrieda policijos automobilis. Klausia – policiją kvietėt? Juokiamės – na ne 🙂 🙂 :). Išsiaiškinam, kur jie buvo kviesti. Gyvena tas mušeika jei fiziškai vertint atstumą – gal 2-3 km, atvažiavo į tą pusę, bet tarp mūsų – upeliokas teka, klampios pievos, su jų mašinyte – nepervažiuot. Sakom, galima kampą nukirst mišku bei apvažiuot tą upelį – grįžt reikėtų apie pora km, bet nevietiniai – nerasit. Grįžtat 8 km žvyrkeliu iki miestelio ir sukat kitu žvyrkeliu, atvažiuosit kitu upelio krantu ir rasit… Čia tas pats beveik – policija kaip ir yra, bet kol atvažiuos, kol suras paskirties tašką – jos gal ir nebereiks, ji bejėgė prieš tvarką (ar pagal tvarką :)))… O jau apie tai, kokios jos galimybės, kada nubaus (jei nubaus), kada pažeidėjas supras, kad jis bausmės neišvengs, kada jam ūpas nukris toliau pažeidinėti taisykles ir ginti savo atseit pažeistas teises, o realiai tai išsisukinėti nuo atsakomybės – aš net nekalbu.
Rasa, 2018-09-16 20:51:55
Daliui: balkonas jūros pusėn 🙂 O vakarais danguje kybo mėnuo prieš akis. Ir jūroje atsispindi šviesus takas… 🙂
skaitytojas, 2018-09-17 10:56:46
Juozui P.:
http://www.iskauskas.lt/2016/04/04/gedinga-isdavyste-kaip-neutralioji-svedija-isdave-lietuvius-ir-perdave-sovietams/
Giedrius, 2018-09-18 11:32:10
Įspūdinga temos pradžia. Net baugu paliko. Nespėjus nė gerai apšilti, išbėgo į aikštelę aukščiausios lygos žaidėjai ir taip užkėlė kartelę, kad mums paprastiems žmogeliams ne tik ją pasiekti, bet ir įžvelgti ją tarp debesų tapo sudėtinga.
Su Marcinkevičiumi galynėtis eilėdaroje iš viso yra beviltiška. Rasa nenugalima romantikoje, Vilkas Pilkas – trumpųjų esė srityje, Rūta – nepakartojama nuoširdžių atpasakojamojo pobūdžio novelių rašyme.
Kas belieka? Reikia keisti taktiką ir pereiti į ką nors ne taip neapčiuopiamai jautraus, bet ką nors tokio… smagiai kariško. Taigi, šokam į karinę tačanką, pakinkytą puikių ristūnų trejetu, net prunkščiančių iš nekantrumo nuskraidinti mus į mūšio lauką ir… keičiame dekoracijas…
Preliudija.
Štai jums kariškas vaizdelis, mano naujas kūrinys, apie pulką… atsiprašau, apie bataljoną… ir mergelės ten nebus 🙁
Nors mergelė vis tik buvo… bet kitame dalinyje ir šiek tiek vėliau… kaip gi be jos… Be jos juk pulsas sustotų, žolė būtų nebe žalia, o pilkšvai ruda, dangus nebe mėlynas, o toks pat niūriai pilkšvas kaip tos pačios nuobodžios pievos tęsinys, tik viršuje. Planeta turbūt lėčiau pradėtų suktis ir kometos skrietų ne į tą pusę… bet tai jau visai kita istorija…
1-oji dalis, ji kartu ir paskutinė.
O dabar 1987-ųjų vasara. Karinis dalinys kažkur Kaliningrado srityje. Atvyksta jauni kareivėliai, rusai, ukrainiečiai, lietuviai, uzbekai, ingušai, baltarusiai ir t.t. Nedrąsūs, gal net šiek tiek baikštūs, prisiklausę visokių pasakojimų apie baisybes tarybinėje armijoje. Todėl atvykdami daugiausia tyli. Apie ką tyli? Kiekvienas apie savo, o bendrai – Nežinia. Atvyksta ir du lietuvaičiai, t.t. ir aš. Kažkur giliai maiše užslėpęs vežuosi lietuviškų šokoladinių saldainių dėžę. Kas nebuvo tarybinėje armijoje, tas nesupras ką toje erdvėje reiškia gauti siuntinį iš namų: su saldainiais, naminiu skilandžiu ir panašiomis gėrybėmis. Tai aukščiausia vertybė į kurios suvartojimą pagal paskirtį pakviečiami tik patys artimiausi bendražygiai, dažniausiai naktį…
O tuo tarpu, atvykstame į paskirties tašką – radiolokacinių dalinių bataljonas kažkur prie jūros, kažkodėl visi iš aukštųjų mokyklų studentai būdavo nukreipiami būtent į šiuos dalinius. Pasitinka mums – visam naujokėlių būriui, priskirtas seržantas, ir o kokia laimė – lietuvis… Apie kažkokias nuolaidas dėl to nė nesvajojame, bet vis tiek ramiau. Seržantas aiškina mums gyvenimo kariuomenėje taisykles bei ypatumus taip kruopščiai, kad praeidami kiti “seneliai” net mesteli repliką “ko tu čia su jais tiek terliojiesi!”… Prasideda armijos kasdienybė:
Su bendražygiu lietuvaičiu esame paskiriami atkasti prakiurusį vamzdį, kuris praleidžia vandenį, kažkur 2 metrų gylyje. Žemė – kažkoks mišinys su moliu. Techninė įranga – du kastuvai ir kibiras. Kasam, klimpstam, vėl kasam, kol iš viršaus nė galvų nebesimato… norint išlipti, pirmiausia ištrauki koją, po to, stovėdamas ant kitos kojos, mėgini iš šlapio molio ištraukti batą… Kažkaip per gerą pusdienį atkasam. Pabaigtuves pažymim šlapiais purvinais batais trepsėdami per grindinį ir… TYLIAI traukdami dainą: “Ant kėdės pievų žiedas, ANT GRINDŲ ŠLAPIOS PĖDOS, O širdy sumaištis, saldi gėla… Margarita, Margarita”, na ir t.t.
Nespėjus atsikvošėti jau skiriama kita užduotis, visi 13 naujokėlių vežami į geležinkelio stotį iškrauti 2 vagonus anglių. Kiekvienas maždaug po 70 tonų. Nei daug, nei mažai. Tik iki šiol nesuprantu kodėl tai reikėjo daryti būtent naktį. Na ką, apie 140 tonų 13-ai kareivėlių – apie 10 tonų kiekvienam. Techninė įranga… ta pati – kastuvai. Pirmasis vagonas buvo iškrautas dar nė nakčiai neįpusėjus… Cha cha… Bet juokai baigėsi antrojo pradžioje. Greičiau nei anglis baigėsi jėgos, po to jos dar galutinai išseko ir visai ištirpo, bet juk tai nėra priežastis neįvykdyti karinės užduoties. Kartkartėmis įsijungdavo ir vėl išsijungdavo antrasis kvėpavimas, savo švokščiančiu pavidalu kažkodėl labiau primindamas paskutinįjį… Keista, paprastai vasaros naktys būna tokios trumpos, o šitoji dėl nežinomo gamtos kaprizo savo trukme tapo panaši į poliarinę ir rodės niekad nesibaigs. Ko gero, tokiais momentais filosofai įgauna įkvėpimą, o tokie kaip Einšteinas išranda visokias reliatyvumo teorijas. Tuo metu tai būna labai aktualu… Bet nėra to blogo kas nesibaigtų. Pagaliau baigėsi ir anglis, sukeldama isteriško džiaugsmo bangą. Ta isterijos banga tęsėsi iki pat dušo kai susiriesdami juokėmis vieni iš kitų paišinų veidų ir ypač iš sodriai juodo blakstienų bei antakių makiažo. Gal reikės kada moterim pasiūlyti… kokios nors eilinės krizės metu… pakeisti tušą anglimi…
Gyvenimas juk dryžuotas ir ypač ryškiai tai matai armijoje. Po šviesios dušo juostos ir leidimo išsimiegoti net iki pietų atėjo tamsioji – dingo saldainių dėžė. Pavogė. Keista, kad tik po kelių dienų. Pasidalinau šia neganda su bendražygiu lietuvaičiu. Jis papasakojo keliems to patiems šaukimo ruseliams su kuriais jau buvome spėję susibičiuliauti. Nespėjus nė mirktelėti tuoj pat buvo atlikta žvalgyba, baudžiamosios bylos tyrimas bei kaltinamųjų asmenybių nustatymas. To paties šaukimo uzbekai. Vienas ruselis matė juos valgant šokoladinius saldainius, kitą jie netgi jais pavaišino. Žodžiu, įrodymai – nenuginčijami. Veiksmas rutuliojosi žaibiškai be jokios mano iniciatyvos. Skelbiamas nuosprendis – muštynės, reikia juos pamokyti. Dar mėginu atkalbėti – baikit sakau, juk tai tik saldainiai. Ne,- atsako man vienas iš ruselių, – tu esi mūsų draugas ir mes tavęs neleisime skriausti. Paprašoma leidimo muštynėms mūsų seržanto. Jis leidimą duoda, tik iškelia sąlygą – jokių atvirų sužeidimų ir mėlynių. Iš tiesų, kaip kitą rytą atrodytų naujokėlių būrys bendroje rikiuotėje? Laikas – po to, kai visi suguls. Vieta – pievelė už kazarmos. Viskas sąžininga. Į daugiakovę iškviečiami visi uzbekai. Apytikriai 6 prieš 6… Ir buvo mūšis… Po to, gal po kelių dienų, su tais uzbekais jau buvome visai gerais draugais, jau nekalbant apie rusus.
Epilogas.
Prarasdamas – kartu ir atrandi, ir labai dažnai – daugiau nei praradai.
Rasa, 2018-09-18 23:44:42
Giedriui: 🙂 Guliu šiandien lovoje jau Čekijoje 🙂 Pakeliui namo. Ir galvoju, kad gera skaityt kai tu rašai. Net jaučiuosi pailsėjus prieš miegą. Ačiū. Pilkis tai irgi gerai parašo, bet po jo parašymo tik apmąstymai užpuola ir dar daugiau klausimų. Jis protinguolis. O va po tavo- miegas bus ramus 🙂
Na ką. Labanakt visiems. Įdomukai jūs… 🙂
Giedrius, 2018-09-19 20:30:20
Rasai: Na va kaip šaunu 🙂 Reiškia pavyko ne tik atpasakoti įvykius, bet ir dar kažką perduoti. Kaip ir buvo nurodyta užduotyje :))
Aukse, 2018-09-20 13:50:57
Prisiminimai. Tie, kurių neįmanoma pamiršti.
Maždaug ano amžiaus 9-tas dešimtmetis. Žiemą vežu du sūnus rogutėmis per Ąžuolyną. Vidury sakau:”dabar jūs mamą pavežkit”. Atsigulu nugara ant rogučių, suriečiu kojas, žiūriu į giedrą dangų. Vaikai krykštaudami mane veža. Pasakau sau mintyse:”Įsidėk šitą vaizdą į savo atminties stalčiuką”.
Panašiai tokie patys metai. Esu Moterų taryboje, organizuojam Eglutę darbuotojų vaikams, perkam žaisliukus iš tada dar LTSR parduotuvių. Sutinka mane bendradarbis ir paprašo savo dviem vaikams palikti “Ką nors geresnio”. Kiek atsimenu, nepadariau to. Dabar tas bendradarbis yra Seimo narys, tas sūnus (kuriam nepalikau geresnės dovanėlės)taip pat aukštas valdžios atsotovas. Iš abiejų nieko gero.
Burgis, 2018-09-20 15:32:24
Auksei: 100 balų!