„Būkim biedni, bet teisingi… ilgai man įstrigs šie Jūsų žodžiai.
Bet ačiū.“
***
Tai parašė V.V.L. O šiandien pravažiuodamas BMW net pamojavo ir nusišypsojo… O anądien išeidamas iš egzamino auditorijos metė repliką apie dėstytojo B.B. objektyvumą…
Reikia šiek tiek paaiškinti: sesija dar neprasidėjo, o daug mano studentų jau turi įrašų… Tai ir vyksta nebyli polemika – ko tau reikia: žinių, egzamino įverčio už žinias, ar įrašo? Pabrėžiu – sesija dar nė neprasidėjo! Kiekvienas turi teisę kovoti dėl įverčio. Tai štai – prisipažįstu psichologiškai klydęs: maniau, kad būtent V.V.L. bus priešakinėse kovos dėl įverčio, o ne dėl įrašo, gretose. Deja. V.V.L. už keturis mėnesius pateikė keturių puslapių „namų darbą“ ir jau minėtą repliką. Keičiasi žmonės, keičiasi…
Atsakymai
makgonagal, 2010-05-20 22:57:49
Kas dėl įrašo, taip jūs visiškai teisus. Įrašą aš turiu, tačiau jis nekelia jokio džiaugsmo…
ass, 2010-05-20 23:56:35
nekreipkite demesio ponas burgi i ta V.V.L. ka jau padarysi kad jis toks yra zmogus neveltui is XXX…
Antanas, 2010-05-21 15:08:51
“Būkim biedni, bet teisingi” girdėti žodžiai, pereitą semestrą labai pabrėžėte šiuos žodžius, tik įdomu kiek tos tiesos buvo vakar dieną? Didžioji dalis pasinaudojo proga ir paėmė 5, o kiti gavo didesnius pažymius. Keli iš jų buvo verti tų pažymių kur surašėte? Tie, kurie nebuvo “sąraše” gavo progą pasiimti įrašą, juos lengva suprasti, juk verta bijoti choleriko. Gaila, tikrai gaila, kad jūs neįvertinote pasilikusių žmonių žinių. Kiekvienas gali save įvertinti gerai, bet kiek jis ištiesų žino, kiek jis žino matematikos? Šį klausimą turėjote jūs išsiaiškinti, o ne studentai.
Burgis, 2010-05-21 18:06:28
Ponas Antanai, Jūs kažką supainiojote… Vakar PAŽYMIŲ neparašiau niekam! „Pasinaudoti proga“ ir gauti kokį tik norite pažymį ir Jūs galėsite per sesiją – pasitikrinkite tvarkaraštį.
Nesupratau, čia Jūs mane vadinate choleriku? Taip, esu cholerikas pagal charakterio tipą, bet gal turite įrodymų, kad ką nors esu primušęs, užmušęs?!
Bėda su Jumis ta, kad Jūs jau ne vien matematikos nebegalite suprasti… Užjaučiu.
A, 2010-05-21 19:07:38
Man irgi teko turėti dalyką pas dėstytoją, kuris leisdvao gauti įrašą. Bet vis tiek visi nesugebėdavo gauti maksimalaus pažymio, nes tingėdavo ką nors daryti. Per paskutinę paskaitą jis liepė užsirašyti sasiuvinyje: “…ant durnų nepykstama. Durnas gali būti ir tas, kuris skaito šį užrašą…” Dauguma tų studentų tikrai nesupranta ne vien matematikos.
Nepris, 2010-05-21 20:11:01
Jei jau žaisti su žodžiais… ar pritariate pasakymui, kad geriau būti biednam, bet teisingam, negu teisingam, bet biednam. Atrodytų, o koks čia skirtumas? O pasirodo, geriau įsižiūrėję, galim rasti.
Pirmuoju atveju, kaip paguoda iškeliamas teisingumas, antruoju atveju — biednumas. Akivaizdu, kad, kaip priskiriamas dalykas, teisingumas vertingesnis už biednumą; taigi, pirmoji palyginimo dalis yra svaresnė, “geresnė”. Bet žiūrėkim toliau.
Pirmuoju pasakymu kaip svarbiausias dalykas pasakomas trūkumas (biednumas), antruoju — privalumas (teisingumas). Toliau, kaip švelninamoji kategorija, pateikiama “teisingumas” ir “biednumas”, atitinkamai. Teisingumas sušvelinina biednumą, padaro jį socialiai labiau priimtinu. O antrojoj daly biednumas teisingumą ne sušvelnina, o susilpnina. Turbūt esate pastebėję, kad bendravime esame linkę silpninti, menkinti tai, iš ko jaučiame pranašumą.
Išeitų, kad esame atlaidesni biedniems, nei teisingiems. Ar tai tik sofistika, ar netikėta socialinė įžvalga?
sonata, 2010-05-21 20:40:35
Paskaičiau Neprio komentarą… tris kartus… nieko naujo nepasakysiu – kad Gerbiamojo “pilkosios smegenų ląsteles” ne iš tingiųjų:) Matyt privertė ir kokią vieną maniškę prabusti – pafantazavau apie to posakio kilmę. Gal jo šaknys tuose amžiuose, kai žemiškasis teisingumas buvo atvirai traktuojamas kaip turtingųjų privilegija – kaip atsvara, kaip siekiamybė turėjo skambėti “biedni, bet teisingi”. Nes bausdavo arba pasigailėdavo auksas. O “atlyginti” (skirti pagal nuopelnus arba nuopolius) turėdavo visagalis. Man tai visai norėtusi, kad ilgainiui prigytų pozityvas “būkim bagoti ir teisingi” (“bagoti” – ne tik metalo prasme). O p. Burgiui visai tinka “egzamino visagalio” vaidmuo – atlyginti studentams pagal matematinius nuopelnus ar nuopolius:)
Indrė, 2010-05-21 20:45:14
oho, kaip Jums gražiai, spontaniškai mintys užgimė! senovės Lietuvoje, ūbagui užėjus į svečius, nevalia būdavo jo išvaryti, reikėdavo pamaitinti, taip pat jie svarbūs būdavo ir laidotuvėse, mirus žmogui, lydėdavo su minia į laidojimą..mitologijoj, pasakose,sakmėse ubagas tai Dievas, prašantis pagalbos ir taip tikrinantis žmonių gerumą..
Nepris, 2010-05-21 22:45:35
Merginos, ačiū, pagrindėt mano nedrąsią tezę socioistorine ir etnokultūrine įžvalgom. Dar minčių? Kodėl esam palankesni biedniems, nei teisingiems?
Ar tai nereiškia, kad esame kultūriškai užprogramuoti savo žmogiškumą išreikšti mieliau vargšui paaukodami, nei leisdamiesi į pokalbį su juo? Juk pirmuoju atveju užtvirtiname jo menkesnę/savo viršesnę socialinę padėtį, o antruoju pripažįstame galį kažką vertingo iš jo gauti, t.y. nusileidžiame “žemiau” jo. Ar tai nereiškia, kad esame praradę pagarbą išminčiai (teisingumas juk neegzistuoja be išminties), ir tą nuolankumo stoką kompensuojame dosnumu? Taip nusiperkame teisę būti nejautrūs artimo negandai.
Kaip turbūt galite įsivaizduoti, aristokratas natūraliai mieliau rinktųsi būti “teisingas, bet biednas”, nei atvirkščiai. Kad mūsų tarpe beveik nebėra taip pasirenkančių, tereiškia, kad aristokratinė kultūra yra prarasta. Tad seka kita logiška išvada — aristokratinės kultūros sunykimas atvedė prie to, kad praradome socialinį jautrumą. Kas galėtų argumentuotai paneigti? Antropologai? Magistrantai? Daktorantai? Mums jūsų reikia! 🙂
Lina L., 2010-05-21 23:49:28
Man šis posakis (būkim biedni, bet teisingi) labai patinka, o dėl savo valstietiškos kilmės aš jį suprantu elementoriškai: ar žmogus biednas, ar bagotas, gal lemti nuo jo nepriklausančios aplinkybės. Bet teisingas jis privalo būti bet kokiu atveju. Moralinės vertybės aukščiau už materialias.
Indrė, 2010-05-21 23:53:57
Konkrečiai nuoseklių minčiu neturiu, dėl aristokratinės kultūros reikėtų pagalvoti..
dar viena mintis, paskaičius Jus atsirado.Protestantizmo viena iš idėjų – nešelpti biednesnių, apie tai rašė ir Max Weber Religijos sociologijoje. Ten aiškinama, kad nebešelpimas prisideda prie ekonomikos striprėjimo, nes kiekvienas atsako už save ir turi rasti būdų pragyventi. Taip iš dalies protestantai ima ekonomiškai stiprėti.
Socialinį jautrumą silpnina ir mažina bendruomeniškumo silpnėjimas, individualėjimas. Iš sociologinės pusės apie tai kalba Durkheim, kad elgesio būdai yra nustatyti visuomenės, kuri neaiškinama individo psichologija. žmogus yra moralus tik būdamas visuomenės narys, nes moralė reiškia solidarumą su kitais žmonėmis ir keičiasi kartu su to solidarumo formomis. BET vis galvoju apie aristokratinę kultūrą ir jos reiškimąsi, kada, kodėl pradėjo nykti..
Plinijus, 2010-05-22 08:47:31
Nepris, puikiai “pritempei” prie aristokratinės kultūros “kampo”. Dar nė karto nenukentėjau nuo “aristokratiškai” sukirstos sutarties (esu gamybininkas), o tos kilogramais surašytos sutartys…tegul anūkai pasiskaitys.
Rasa, 2010-05-22 09:18:59
Tai sakot, prarasta aristokratinė kultūra? O ar ji pas mus apskritai buvo?
Nepris, 2010-05-22 11:11:32
Galima sakyti, kad mūsų aristokratinė kultūros likučiai, kiek dar jos turėjome, Stalino valia “išvyko” į Sibirą. Kaip dabar labai madinga, galima bandyti tai nurašyti ant Rusijos istorinės sąžinės.
Bet platesnėje istorinėje perspektyvoje, susidorojimas su “buržujais kapitalistais” išreiškė to laikmečio visuomenės valią. Taip pačiai, kaip Prancūzijos revoliucijos laikais buvo socialiai priimtina miestų aikštėse “skusti” aukštakilmius. Tuos žiaurumus vykdė niekas kitas, o vietiniai žmonės, liaudis. Panašiai ir mūsų pasiturinčius ūkininkus ir šviesuomenės atstovus į vagonus ir kameras pakavo ne imprtuoti smogikų būriai, o pavydūs ir amžiais “nuskriausti” kaimynai. (Su žydais panašiai, bet čia atskiras klausimas).
Per daug nesiplėtojant, buržuazinės revoliucijos idėja, kartu su kitom socializmo idėjom, atėjo kaip reakcija į kapitalistinę santvarką. Tuomet tai buvo labai madinga idėja — Darbo liaudies himną Internacionalą traukė visi — ir socialistai, ir komunistai, ir anarchistai:
_
“Nei dievas, caras, nei galiūnas
Mums išvadavimo neduos.
Vaikai garbingosios komunos
Save iš skurdo išvaduos.”
_
Taigi, aukštuomenės ir kapitalistų (liaudies priešų!) išnaikinimas buvo vienas pagrindinių socialistų/komunistų politinės ir ideologinės programos punktų.
Kitu punktu buvo keliamas iš Švietimo amžiaus kilęs idealas — žmonės turį Prigimtines teises, ir dėl to visi turį būti lygūs. Tai tiesioginis prieštaravimas aristokratiškajam santvarkos principui, kur pareigas ir galimybes, labiau nei kas kita, apsprendžia žmogaus kilmė. Taip feodalinių/aristokratinių laikų pagarba ponui virto panieka ponui. Aukštesnė kilmė (ir jos apraiškos — išsilavinimas, mandagumas, rafinuotumas) tapo persekiojimo pagrindu. Naujoji ideologija priverstinai lygino ir spaudė visus ir kiekvieną į nenuilstančio proletaro šabloną:
_
Kad nuverst jungą ranka tvirta
Ir laisvę iškovot greičiau,
Kalkime geležį, kol karšta,
Ir pūskim dumples kuo smarkiau
_
Naujoji ekonominė santvarka turėjo garantuoti bent minimalų pragyvenimą kiekvienam. Juk himnas pirmiausiai ir kreipiasi į vargdienius:
_
Pirmyn, vergai nužemintieji,
Išalkusi minia, pirmyn!
_
Pagal idėją, elgetų neturėjo likti. Ir neliko. Kartu neliko mūsų gebėjimo juos matyti ir deramai priimti. Šiame pereinamajame laikotarpyje esame sutrikę — iš vienos pusės, laikomės proletariškos minties, kad pragyvenimui turi užsidirbti kiekvienas pats sau; antra vertus, socialistiniu požiūriu, negalinčiais užsidirbti rūpinasi valstybė, ir ranką tiesiantis vargdienis nėra nei vieno iš mūsų rūpestis. Naujuoju, kapitalistiniu požiūriu, bedalis pats kaltas, kad nemoka “suktis”. Naujapilietiniu požiūriu, jei gyveni gatvėje, vadinas nemokėjai ligonių kasai, Sodrai, neprisidavei Darbo biržai — graužk akmenį.
Taigi, gal paradoksalu, bet socialinį jautrumą praradome per socialistinę ideologiją, kuri buvo skirta pakeisti “supuvusią” kapitalistinę (ir likučius aristokratinės). Vietoj socialistų žadėtos Lygybės buvo įgyvendintas tik priverstinis suvienodinimas…
Ir nesakykime, kad dėl visko kalti rusai. Pasaulis persiverčia, kai minia pasigauna laikmečio nuotaiką atitinkančią idėją. Minia neturi nei proto, nei išminties, ir menkai tesvarsto, kur jos pasirinkimai nuves. Vienintelė viltis yra Žmogus. Žmogus, kuris mato, mąsto, tiki, myli, žino, jaučia, drįsta.
sonata, 2010-05-22 11:22:57
Nepri, o jei į “nuolankumo stoką kompensuojame dosnumu” pažiūrėti taip – dosnumu vargšui duodu žuvį, o “leisdamasi į pokalbį su juo” galiu netyčia paduot ir meškerę. Tada mano dosnumas jau netenka prasmės, nebėra galimybės duoti “bonusų” pačiai sau. Juk geriau būti liūtu avinų priešakyje, nei atvirkščiai. Nuolatinis supančio sociumo skatinimas individui “būk sėkmingu” kaip atoveiksmį kelia vidinį nepasitikėjimą ir baimę – “o jei nepavyks”. Kuo silpnesnė aplinka, tuo mažiau pastangų reikia “išsilaikyti”. Vidinis pasitikėjimas ir tvirtumas manyčiau būtų kaip atsvara. O tam reikia arba labai tvirtos moralės arba… visiško amoralumo:)
Nepris, 2010-05-22 11:44:28
sonata, būtent, jei turi “vidinio pasitikėjimo ir tvirtumo”, arba kitais žodžiais, jei “matai, mąstai, tiki, myli, žinai, jauti, drįsti”, tai žinai, kad pakalbėjęs su elgeta netampi nei menkesnis, nei didesnis už jį. Juk ne išorinis, o vidinis purvas mus labiausiai sutepa. Jei duodi litą ar penkis, nuo to tavo gyvenimas neapsiverčia, o vargdienis gauna kasnį duonos… ar gurkšnelį kitokios paguodos.
Sąmoningas žmogus ne lyginasi su kitu, o stengiasi pranokti pats save.