Tikrą vyrą žaizdos puošia. O randai? Ir taip, ir ne…
*
Gimnazistai jaudinasi, išgyvena, kad ne visi semestriniai pažymiai bus tokie, kokių jie norėtų. Jie norėtų, kad mokytojas nebūtų toks griežtas, neduotų tokių sunkių užduočių.
Vaikai, šiuo metu gal tai bus ir skaudi žaizda, bet po jos rando neliks, tikrai! Po daugelio metų – ne, po poros metų – tuos įverčius prisiminsite su šypsena, gal net su dėkinga šypsena…
*
Jaunystės meilės ir išsiskyrimai… Žaizdos, žaizdos, geliančios žaizdos! O randų – jokių! Gamta liepė repetuoti, mes ir repetuojame…
*
Vaikiški gėdingi poelgiai, tragikomiškos situacijos, drovumo pažeidimai, gėda dėl skurdo, neišmanymo, nepatyrimo… Vis tai žaizdos. Tik kai supranti, kad toks ir yra gyvenimas, apsižiūri – jokių randų!
***
Išdavystė yra žaizda, po kurios lieka gilus randas. Niekšybė yra žaizda, po kurios lieka gilus randas. Netikėta artimo žmogaus mirtis yra žaizda, po kurios lieka gilus randas. Prarasta meilė palieka gilų randą.
***
Prašyčiau bijoti randų, bet nebijoti žaizdų…
Atsakymai
Burgis, 2014-01-20 18:58:47
Supratusiems skirtumą…
ne humanitaras, 2014-01-21 09:42:23
Įdomus skirstymas tarp jaunystės meilių ir prarastos meilės. Gal būnant dešimties metų ir negilios tos žaizdos, kol viskas vaikiškame lygyje: pašokau su ta, pavaikštinėjau su kita, pasėdėjau kine su trečia. Bet nuo kokių šešiolikos metų jau viskas rimta, rimčiau nebūna. O kas pasakys kad jau nebe jaunystė?
Burgis, 2014-01-21 10:14:50
ne humanitarui: ir po šešiolikos randų nelieka, jei meilė – tik iki bučinio. Patikrinau.
Rasa, 2014-01-21 10:32:07
Nemanau, kad galima apie kitą sakyti, kad jam liks nuo kažko randas ar neliks. Kiekvienas mūsų labai skirtingai pažeidžiamas. Kiekvienas mūsų mokam arba nemokam “išsilaižyti” žaizdas skirtingai. Kai kas moka pažiūrėti sveikai ir viską savyje išgryninus paleisti, kai ką tie patys dalykai užmuša.Todėl, manau, vienas iš pačių bjauriausių žmonių bruožų yra nuvertinti kito skausmą. Gal mums jis kartais atrodo kvailai, bet jei mes nepajėgiame suprasti kaip labai kitam skauda, negalime ir įvertinti to skausmo vien savo požiūriu į tuos pačius dalykus. Man taip atrodo.
O dėl jaunystės meilių… Netiesa, kad tai nerimta. Net jei iki bučinio. Pas visus tai skirtinga. Be to, jei tai buvo tik iki bučinio… 🙂 Nepasiekti tikslai kaip ir svarbūs nepabaigti darbai, būna, nepalieka mūsų kamavę kur kas ilgiau… 🙂 Kai kurių.
Visaip būna 🙂
petras, 2014-01-21 11:19:54
gerai žmonės sako, jog svetimo skausmo nebūna 🙂 todėl pritarčiau Rasai. na ir šiaip reiktų nebijoti nei randų, nei žaizdų, toks jau tas gyvenimas. tik gal sunkiai išeina.
Gintare, 2014-01-21 16:20:45
Kažkada penktoje klasėje mūsų jaunutę anglų kalbos mokytoją pakeitė tikra (anot mokinių) anglų kalbos “siaubūnė”. Jaunoji mokytoja mus mokė naujų žodžių. Atėjusi naujoji – davė gramatikos testą. Tuometinėje penkiabalėje sistemoje iš to testo gavau lygiai dvejetą, nes gramatikos visiškai nemokėjau. Man, pirmūnei, tai prilygo pasaulio pabaigai. Kita vertus, tas dvejetas nulėmė tolesnį mano gyvenimą. Anglų kalbą pradėjau mokytis su ožiaragišku užsispyrimu, universitete praėjau milžinišką konkursą ir įstojau į… anglų kalbą (tais metais ši specialybė buvo labai labai populiari). Ir dar daugybė dalykų, nutikusių gyvenime, tik įrodė seną tiesą – niekas nevyksta be priežasties. Buvo ilgai negyjančių žaizdų, turiu ir keletą randų, kuriuos vis dar skauda ir – žinau – skaudės visą likusį gyvenimą, bet esu dėkinga už kiekvieną išgyventą akimirką. Bet – ech, kaip tai paaiškinti savo įsimylėjusiam paaugliui? Kaip pačiai sau įsižnybti, kai žiūrėdama į dienyną imu piktintis mažojo gautu septynetu? Viskas atrodo taip paprasta, kai pasižiūri atgal. Ir taip sudėtinga, kai gyveni šiandien 🙂
Burgis, 2014-01-21 16:25:37
Bravo, Gintare!
Rasa, 2014-01-21 18:02:43
Prisiminiau du vaikus 🙂 Ir reakcijas, kurios ir parodo, kokie mes visi skirtingi. Nevertinu kuris atvejis blogas ar geras, kas geriau ar reikalauti iš savęs tobulumo ar minimumo… Apie žaizdas kalbam. Ir jų gilumą, gijimo laiką. Apie gal būt juokingus dalykus, žiūrint pagyvenusio išmintingo žmogaus akimis.
Kai mokykloj iš jos pasišaipė dėl anglų kalbos, ji ėjo pas korepetitorius, ne vieną aplankė. Visi sakė- ji moka daugiau nei reikia būnant toje klasėje, kurioje ji yra. Bet ji netikėjo, tikėjo mokytoja. Visi privatūs buvo nepakankami duoti kažko, ko jai reikėjo. Ji ėmė nebesuprasti nieko, jai kažkas užsiblokavo ir ji visai nebekalbėjo angliškai. Po mokyklos universitete rašė puikų referatą ta kalba, dėstytoja sakė, kad nelabai mačius tokio lygio darbų. Bet ji niekur be universiteto nekalbėjo ta kalba. Rusiškai nemokėdama bandydavo susikalbėti, juokdavosi, o angliškai- ne. Jai tarsi kas gerklę užgniauždavo. Apie septynis metus. Kol įvyko kai koks naujas persilaužimas…
Jis apsigynė laboratorinį iš septinto karto. Liko apsiginti dar vienas, tik tada prileis prie egzamino. Kažko labai “sunkūs” visi dėstytojai šį semestrą pasitaikė 🙂 Aš jo klausiu: “Tai ar tas dėstytojas toks bjaurus, kad niekaip nepraleidžia, juk kas pas kitą dėstytoją laboratorinius darė, jau seniai viską pamiršę”. O jis sako: “Na, neblogas jis, turbūt tiesiog tas dėstytojas mane mėgsta 🙂 Nueinu, pasikalbam, paprikolinam… Viskas bus gerai, išlaikysiu tą egzą” 🙂
Abu šitie vaikai stengėsi išties, tai aš mačiau.
O štai kokia nevienoda reakcija į kai kuriuos dalykus. Ir tai nelabai priklauso nuo noro ar nenoro vienaip ar kitaip reaguoti. Visi norėtų į viską reaguoti ramiai. Dažniausiai.
Bet net pažiūrėjus į senimą, kuris turėtų būti jau tikrai išmokęs ramybės ir supratimo, kad daugelis dalykų yra neverti nervų gadinimo, išties supranti, kad jie (dažnas) tampa tik dar daug daugiau pažeidžiami. Tik galvoja egoistiškai, maždaug “va, mano žaizdos tai žaizdos, o tų pienburnių… ką jie supranta apie gyvenimą ir jo sunkumus…” 🙂
Arturas, 2014-01-28 00:43:54
Gal kažkiek žaizdų tikrai puošia tikrą vyrą, svarbu, kad tos žaizdos nesikartotų kasdien, kitaip užsilenks tas tikras vyras 🙂
O šiaip dar būna, kad pavadina kažkas žmogų staiga – niekšas, ir še tau kad nori, sukis kaip nori. Nesi tu joks niekšas, bet štai pavadino, gyvenk dabar. Kas tai? Žaizda? Randas? Baisu tais momentais žiūrėti saviems į akis, o gal jau nesaviems? nežinia.. Ir supranta tada žmogelis, kad štai tas momentas, kurį kažkas gal panaudojo saviems tikslams, gal užsidėjo sau prieš kažką pliusą, o tu lieki už borto tik su savom mintim, baladoji rankytėmis per vandenį, bandai kažkaip plaukti kaip šuniukas ar vaikiukas, bet kur ten, kai vandens srovės ir bangos tokios dideles 🙂
Tada supranti, štai tas gyvenimas, štai koks jis iš tikro ir iš tolo 🙂 o ten tas mažiukas taškelis nežinia kur – tai tu 🙂 Įdomus jausmai jeigu moki pasižiūrėti į save iš šono.. Šiaip labai įdomus momentas įvairiems susidomėjusiems ir šiaip kito plauko žmonėms 🙂 jie žiūri pro laivo kraštą, labai įdėmiai taip žiūri net rašo kažką, kartais net juokinga pasidaro 🙂 Tada vėl prisimeni kaip kažkada pats besimokinai plaukti įmestas į vandenį ir aišku kaip ir visi laukė – išgrynini savo visas natūraliąsias savybes 🙂 kurios iš tavęs yra reikalaujamos ir kurios tau ir padeda šiaip ar taip plaukti ar bent jau nenuskęsti 🙂
Tada visi lieka patenkinti, nebent tik rykliai vis piktai žiūri – ko tas gabalas neskęsta 🙂 susidomėjusieji rašo ataskaitas, visi visko pasimokė, viskas puiku. Pamoka įsisavinta.. Visi nusileido ant žemes 🙂 Sena tiesa įrodyta – niekas nevyksta be priežasties, visi persilaužimai įvyko, savaiminis procesas vyksta 🙂
Įdomių dalykų tame gyvenime būna.. Gerai, kad visą laiką toli matosi kraštelis žemės, guodžia iš tolo vis kažkaip, nežinia aišku kieno ten žemė, bet vis tiek ramina 🙂 Kažkas pavadintų tą kraštelį atsarginiu variantų, kažkas dar kažkaip.. nesvarbu – ramina 🙂
Šiaip parašiau, norėjosi pasidalinti, nes kartais ir nežinai ar turi valtelę, ar ji pririšta prie to didelio laivo ar ne. Gal ir nereikia to žinoti, reikia mokėti plaukti, prisišvartuosi pagaliau prie kurio nors kranto..
Taigi linkiu pamokančių žaizdelių visiems 😉