Vakar mūsų gimnazijos mokytoja, rašytoja ir šios svetainės lankytoja Violeta šventė pusamžio sukaktį. Sveikiname!
Pagalvojau apie jos keturis romanus (o gal jau daugiau?) ir paėmiau iš lentynos dvi atsitiktines poezijos knygeles…
***
Koks tobulas dangus balandžio,
Ir kokios mėlynos jo upės…
Bet aš liūdžiu ant aukšto kranto,
Kaip paukštis, ant klijų nutūpęs.
***
Kas tai parašė? Ankstyvasis (1987) Juozas Erlickas, nors yra humoristinė nuoroda: „Žodžiai švedų liaudies“. Tada man patikdavo J. Erlickas!
***
pilnos prakaito stotys vandentiekio vamzdžiai
saldus benzino kvapas tėvynė
praeitis kurioje negyvenam
paveikslas pieštas niekad amžiaus neturinčio vaiko
dulkių našta svetimuos plaukuos
***
O kas tai parašė? Galėjo parašyti bet kas! Labiausiai tikėtina, kad besimaivanti gimnazistė, įsivaizduojanti, kad ji jau poetė… Bet iš tiesų parašė literatūros neįgalusis (čia mano nuomonė…) ankstyvasis (1972) Tomas Venclova. Ir be jokio humoro…
***
Gerai pasakė mūsų kompiuterininkas Gintaras: „Once on internet – it’s on internet!“ Arba kaip rusai sako: kas plunksna parašyta – kirviu neiškirsi. Todėl pats sau sakau – mažiau rašyk, daugiau kalbėk…
Atsakymai
Matilda, 2010-04-07 17:25:43
Literatūros neįgalusis. Ar ne per stipriai apie tokią asabą kaip Tomas Venclova? Nors, prisipažinsiu, man jo poezija nepatinka. Gal čia skonio reikalas, bet manęs ji ,,neveža”. Ir nors tu ką. O jei poezija ,,neužkabina” nei jausmų, nei skatina mąstyti, man ji – ne poezija. Gal per stipriai, bet tai mano nuomonė. Galiu juk ją turėti?
Povilas, 2010-04-07 19:14:56
Jeigu būtų kokia nors prasmė mirti už įsitikinimus ar “raganų” knygų skaitymą, būčiau pirmas. Man niekas nepakeis J.Baltušio ir Remarko (neturiu po ranka šią sekungę, jo pavardė tiesiog kitaip rašoma).
Todėl sektina išvada: sūnus iki tėvo Venslovos yra lygiai kaip aš iki Bernulio lygties dviems vamzdžiams lyginant su lėktuvo “šasi” mano sūnui. Skonio reikalas. Bet viršuje viso ko man “stovi” Erlickas: pakanka gyvenime niekų, kodėl dar reikėtų visokiems asilams linksėti. Sveikinu su pavasariu, p. Bronislovai.
loreta, 2010-04-07 20:11:49
Kiek žinau, Tomas Venclova ir Just. Marcinkevičius bendrakursiai. Vienas tapo vos ne tautos sąžine, XX amžiaus žmogumi ir viskuo viskuo. Rašė aptakiai, apibendrintai, universaliai – kraujas ir pelenai juk susimaišo… Paskutinieji eilėraščiai jau tikri, visgi įgudęs meistras. O T. Venclova galbūt ir bus tas vienintelis mūsų nobelio gavėjas, nes gilus, intelektualus ir vertas. Net ir šitos pacituotos eilutės vertos: praeitis kurioj negyvenam… O kokie gražūs ir kiek apie mus pasako pasauliui jo Žiemos pašnekesiai. Bet neatsargiai čia aš:)
Ramunė, 2010-04-07 20:43:06
Na, niekaip nesutinku su tokia žiauria diagnoze: literatūros neįgalusis. Taip, nelengva jį skaityti, bet tai įdomus, intelektualus poetas. Savo laiku labai drąsi asmenybė. Lietuvis ir pasaulio žmogus.
Burgis, 2010-04-07 20:45:26
Nagi, Gerb. Ramune, pateikite bent vieną to poeto posmą! O kiek dainų jo tekstams sukurta, tiesa?
Rasa, 2010-04-07 20:52:39
Loretai: jei ir šios, Burgio pacituotos T. Venclovos eilutės “vertos”, nes, pasak jūsų jis gilus, intelektualus ir vertas, tai gal galėtumėte, prašau, ir man kvailai paaiškinti tas cituojamas eilutes taip, kad aš suprasčiau, kad jos vertos (bent kažko 🙂 Ar manote, kad jūs tai jaučiate, o jei kitas nieko nejaučia “verto”, tai jam tiesiog “neduota”? Papasakokite, kaip jūs jaučiate tai, kas ten parašyta. Jei nesunku. Ačiū.
P.S. aš šiuo metu nesakau, nei kad jo eilės geros, nei kad blogos, tiesiog įdomu, kaip jas jaučia ir supranta žmogus, kuriam jos geros.
Rasa, 2010-04-07 21:04:38
Ir dar. Ar turi būti poetas intelektualus? Intelektualus- kilęs iš proto, intelekto, ar ne? O gal poezija turėtų būti iš jausmų? Ar reikia intelekto poezijai? Kam? Gal kas nors pabandys paaiškint?
Atsakymas, 2010-04-07 21:14:42
Filologijos pavasariai. Kiek daug ponų ir kokie visi gražūs! Kažkaip graudu…
Povilas, 2010-04-07 21:20:28
Aš tikriausiai esu vienas iš atsilikusių: sutinku su visokiais -avizmais. Bet žmogus turi būti SAVYJE! Kitaip nėra prasmės kalbėti.
Rasa, 2010-04-07 21:49:58
Atsakymui: graudu, kaip Biliūno “liūdnoj pasakoj”? 🙂
“…Nežinojau, kas daryti: buvo ir nesmagu, ir gėda. Krepšio su savim neturėjo: nežinojau, ar jinai ubagė. Suradau kišenėj du skatiku ir atsikėlęs įspraudžiau jai rankon. Nejuto… Du skatikai nulėkė iš rankos žemėn, 0 jinai, nei karto nemirktelėjus, žiūrėjo į mane. Krūtinėj pajutau šaltą sopulį. Neturėjau kur dėtis…
Staiga moteriškė atsigręžė visa kiton pusėn ii išvydo ant dirvonėlio žmones. Sudejavo, o jos lūpos ėmė krutėti. Išgirdau, kaip sunkiai, tyliai prakalbėjo:
– Kiek ponų… kokie jie visi gražūs…
Staiga vėl įbedė į mane akis ir paklausė:
– Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?…
Įbedus akis, pastovėjo… Paskum, tartum atsakymo nesulaukusi, nuėjo takeliu dejuodama…
Ant dirvonėlio, ją išvydę, visl nutilo. Tartum giltinė pro šalį pralėkė. Ir jie kaip ir aš mėgino išsibodėti nuo jos skatikais. Bet tie skatikai mažai, matyt, tai moteriškei rūpėjo. Pastovėjusi, kiek jinai pati norėjo, išnyko iš visų mūsų akių kaip klaikus „memento mori“…”
Manfredas, 2010-04-08 01:05:18
Ir vėl ta pati tema… Prieš įsiveliant – sveikinimai mokytojai Violetai.
Eilutės (kaip p. Burgis sako – “čia mano nuomonė”) prastos tiek J. Erlicko, tiek ir T. Venclovos. Klausimas tik, kiek dėl to kaltas išplėšimas iš konteksto…
Kaip bebūtų, akivaizdu, kad tema vėl susives į diskusiją apie tai, kas yra geras eilėraštis. Man eilėraštis visų pirma yra mįslė, tikrąja to žodžio prasme. Lyg steganograma – prasmės “maskuotė” po forma. Jei prasmė dėl formos paaukota – man tai prastas eilėraštis. P. Burgis minėjo dainas: jei eilėraštis dainuojamas – man tai prastas eilėraštis, arba jį dainuoja kvailiai (priimu iššūkį). Kita vertus, jei prasmė “drebiama” į akis – tai jau filosofija, nebe poezija.
Kaip bebūtų, neapsimesiu specialistu. Norintiems įsivelti, konstruktyvesnės diskusijos vardan siūlyčiau užmest akį į R. Šilbajorio “Pastabas apie T. Venclovos kūrybą”, o kontraargumentams – į kritikos kritiką.
Na, ir pabaigai, kaip “Nepris…” mėgdavo cituot argumentum ad verecundiam ir argumentum ad populum: T. Venclova – mokslų daktaras, Jeilio profesorius, knygų vertimai anglų, vokiečių, portugalų, italų, švedų (p. Burgio mėgstamiausia kalba – Samtal vintertid: Dikter 1956 – 2000, Satarod / Malmo: Ariel, 2000; Former av hopp: Essäer 1976 – 2001, Kristianstad: Ariel / Ellerstroms, 2001), rusų, lenkų, vegrų ir slovėnų kalbomis.
“Literatūros neįgalusis”. 🙂
V., 2010-04-08 01:30:49
Pacituosiu tik vieną man patinkantį, bet tikrai yra daugiau.
T. Venclova,
1972
Hidalgo
Duok man ranką, Sancho. Broli mano,
Aš pakilsiu. Negaliu. Tuojau.
Štai, aš čia. Iš pamiršto romano
Į nelygią kovą išėjau.
Koks apsunkęs ir bejėgis kūnas!
Niekad nesuvoksime, už ką
Mudviem skirtos aikštės ir tribūnos,
Tankų bokštai, virvė ir kulka.
Visas turtas – žodžiai neatsargūs,
Visas menas — mirti ir mylėt,
Visas atpildas — po didžio vargo
Purvina planetos pakelė.
Riteris, kalbėtojas, žaidikas,
Ženklintas kulkosvaidžio švinu,
Nebe pirmą kartą nužudytas,
Nebe pirmą kartą gyvenu.
Rasa, 2010-04-08 09:00:49
Malonu matyti ir “girdėti”, Manfredai :)))) Ir įdomus pasakymas apie tai, kas tau geri eilėraščiai. Bet kiekvienas gali turėti savą nuomonę,ar ne?
Man T. Venclovos eilės nepatinka, jei apibendrintume, bet jei labai paieškočiau, atrasčiau, kas iš jo kūrybos gražu, tai ir V. parašytas “Hidalgo” ir “Pašnekesys žiemą” (čia ne visas):
Įženk į šį peizažą. Dar tamsu.
Anapus kopų gaudžia tuščias plentas.
Su jūromis kariauja kontinentas –
Nematomas, bet sklidinas balsų.
Praeivis arba angelas sniege
Paliko lengvą užpustytą brydę,
Ir kranto atspindys juosvam lange
Mums primena bevaisę Antarktidę.
Putoja neužšalus pragarmė.
Jau nebe pirmą mylią rieda smiltys.
Čia paryškėja, čia išnyksta tiltas,
Ir plinta atšiauri žiemos ertmė.
Nėra nei telegramų, nei laiškų,
Tik nuotraukos. Tranzistorius neveikia.
Sakytum, žvakė, lašanti vašku,
Užantspaudavo pavojingą laiką.
Ir dar Manfredui: “jei eilėraštis dainuojamas – man tai prastas eilėraštis, arba jį dainuoja kvailiai ” O ką dainuoja ne kvailiai? Visai nedainuoja? 😀 Juk daugumos dainų žodžiai- eilėraščiai???
Geros dienos visiems 🙂
Šiaip, 2010-04-08 09:02:34
Venclovą vadinti neįgaliu poetu, tai čia tas pats kas ponas Venclovą mokytų jūs matematikos. Nenorėkit visko mokėt. Žmogus to negali.
Ramunė, 2010-04-08 09:14:33
Oi, kiek daug čia putų! Manau, nuomonę reikia turėti, bet ir į kitokią nuomonę turintį galima įsiklausyti. P. Burgiui: kaip ir Manfredas, manau, kad poeto kūrybos negalima matuoti jo poezijos dainavimui pritaikymu. Ar poetas turi būti intelektualus? Ar apie tai reikia diskutuoti?
Rasa, 2010-04-08 09:50:06
Ramunei: “Ar apie tai reikia diskutuoti?” – o apie ką reikia? Apie nieką nereikia… Manau apie bet ką diskutuoti ne “reikia”, bet “galima” 🙂 Aišku geriausia būtų kiekvienam protingai tylėti ir viską žinoti pačiam sau :)))))))) Bet juk čia todėl ir smagu, kad mes diskutuojam apie ką “reik” ir ką “nereik” 🙂
Rasa, 2010-04-08 10:18:12
Ir dar. Kadangi kaip poeto teigiamybė buvo parašyta tai, kad jis intelektualus :)))))) ir tai, kad “Man eilėraštis visų pirma yra mįslė, tikrąja to žodžio prasme. Lyg steganograma – prasmės „maskuotė“ po forma” tai ar nesiperša išvada, kad tai, kiek jūs esat intelektualūs, tiek ir įskaitot eilėraštyje. Tada didelę mįslę galima įžiūrėti ir šiame:
Mano batai buvo du,
vienas dingo, nerandu… (toliau žinot 🙂
Tai juk didelės tragedijos aprašymas… OOOOOoo kiek visko jame galima įskaityti!!! Baimę, rūpestį, atradimo džiaugsmą, jutimo organų reikšmę žmogaus gyvenime… Kaip tik intelektualams…
Nusišypsokit, geros dienos 😀 Kažkas mato grožį paprastam rasos laše ant rožės žiedlapio, o kažkam reikia, kad tas pat būtų išreikšta intelektualiai ir paslėptai, suprantamai tik “išrinktiesiems” 🙂 Pav. įkišti rožę į klozetą, apipilti tepalu ar š…, bet intelektualas žinos, kad ten slypi grožis… Kaip meniškam kanalizacijos vamzdy Vilniuj… Bet esmė ta pati- norim pajausti grožį… Ir tai gal nėra blogis :)))) Gal…
Šiaip, 2010-04-08 10:31:58
Sutinku su Rasa, kažkada po e-mailus klajojo eilėraštis su analize: “Mano batai buvo trys, du n…… Kazys, vienas liko, z….” Atrodytų nešvanku, nepadoru, ale bet kokia intelektualinę analizę galima parašyt. Užtat poezijoje negalima būti kategoriškam.
Ramunė, 2010-04-08 10:36:01
Kiekvienas turi savo diskutavimo stilių:))))
Rasai: juk niekas nesako “negalima”. Tai galėtų pasakyti tik p. Burgis.
Rasa, 2010-04-08 11:16:26
Ramunei: jei ponas Burgis neparašytų ko nors provokuojančio, mes nekalbėtume tiek daug ir taip puikiai 🙂 O dabar kiek daug šaunuolių atsirado, kurie mąsto vienaip kitaip ar trečiaip 🙂 Puiku!
Burgis, 2010-04-08 12:46:55
Desantininkas
Sunkiausia buvo paslėpti ištrauktas ant smėlio valtis,
supjaustyti standžią gumą, sugrūsti skutus pakrūmėn,
nekreipti domės į merkiantį nugarą, dygų
priešaušrio lietų. Už kopų tylėjo neaukštos pušys.
Kada vora pajudėjo, jis atsiduso. Stemplę
slėgė vakarykštės jūrligės prisiminimas,
o petį – kuprinės diržas. Penicilinas, binoklis,
užpernai nurašyti iš armijos sandėlio šaudmens,
seno ministro laiškas su žodžiais „vienybė težydi“,
radijas. Niekad nebuvęs šiam pamary, jis klimpo
smėlin, traiškė spyglius, lygiavos į draugo striukę,
atpažinęs tėvynę iš kūginio debesio formos.
(Tomas Venclova)
***
Čia įdėjau dar vieną kūrinį, kad vaizdelis būtų aiškesnis. Labai gerai parašė Gerb. Rasa, kad nereikia net diskutuoti, ar eilėraščiai geri ar ne – tiesiog analizuokime faktus. Kas būtų T. Venclova, jei ne jo tėvas Antanas Venclova (beje, atkreipkite dėmesį, kiek daug šaltinių internete vengia šios nuorodos…)? Kas būtų T.V., jei nebūtų disidentas? Kas jis būtų, jei ne santvarkų priešprieša ir lūžis? Vertinkime jo poziciją, politiką, publicistiką, bet kuo čia dėta literatūra?
„Literatūros neįgaliaisiais“ vadinau ir vadinsiu visus, panašius į save: jei negali būti vien poetas – kažkas ne taip; jei tavęs net gimtojoje šalyje nedeklamuoja, nedainuoja – kažkas ne taip.
Jokiu būdu nesutinku su Manfredu, kad tie, kuriuos dainuoja, yra blogi poetai! Gerb. pašnekovas supainiojo priežastį su pasekme: jei tu rašai žodžius dainoms (kaip “nacionalinė vertybė”, Stano ir kt.) – tai viena, bet jei šalis dainuoja „Laisvę“, „Lopšinę gimtinei ir motinai“, „Sūrus, sūrus marių vandenėlis…“, „Antilopę“ – tai visai kas kita!
Nesutinku ir su visais, kurie teigia, kad nebūdamas profesionalas literatas (pavyzdžiui, B.B.) negali tinkamai įvertinti poezijos. Nesu astronomas nei astronautas, bet galiu tinkamai įvertinti ir Saulę, ir Mėnulį! Kas tai per poezija, jei „neveikia“ neprofesionalų?
***
Bet man smagu, kad jūs taip tiksliai diskutuojate!
sonata, 2010-04-08 20:29:26
o man atrodo, kad tikram poetui , ne narcizui, nėra labai svarbi vertintojų nuomonė… jis tiesiog negali nerašyti… o jau vertintojų problema atskirti “narcizus” ir grafomanus… kita vertus, tam tikrame pažįstamų rate yra nemažai grafomanų – ir, nors sąvoka “grafomanas” pati savaime turi neigiamą atspalvį,- aš tame procese nematau nieko blogo. Žmogus vistiek kuria – tegu 90 proc. girdėta ir skaityta, tegu negilu, tegul neskoninga, tegu primityvizmas – žmogus siekia kažko daugiau, nei grikių košė ar “suvirškinta” serialas. Kodėl gi ne? O apie T.V. – tiek priimtinas, kiek nėra pozos. Ji ne visur.
T. M., 2010-04-11 10:26:17
Na apie Venclovą nieko negaliu pasakyti – neliko iš mokyklos jokių minčių, o va Erlickas mane “veža”, gal todėl, kad sako tiesą valdžiai į akis ir dar su sarkazmu.
Jei leisite pacituosiu:
“Kas ten bus, kai mūsų nebus?”
Juozas Erlickas
2010-04-01 07:47
Manęs dažnai klausia: kas Lietuvoj bus, kai emigruos visi Lietuvos gyventojai?
Bus gerai.
Tik reikėtų paprašyti, kad kaimynai – lenkai ar baltarusiai – prižiūrėtų tuščią Tėvynę.
Palikt be priežiūros nevalia – gali arabų prilįst, o dar su sprogmenimis ims žaist… Užtat labai svarbu geri santykiai su kaimynais. Retkarčiais paskambintume: „Kaip ten mūsų laukai ir kloniai? Ak, sausra… Tai palaistykit… Ar Žirmūnai dar nesugriuvo? Parenovuokit laisvalaikiu… Sakot, Valdovų rūmuose vėl vaidenasi? Pakrapykit švęstu vandenėliu…“
Bet gal dar geriau – išnuomoti Lietuvą kinams? Lietuva brangi… Gal pavyktų išnuomot už tokią sumą, kad nė vienam lietuviui nė užsieny nebereikėtų dirbt?
O jeigu reikėtų, tai užsidirbę – gal po dešimties ar dvidešimties metų – grįžtume ir viską pradėtume iš naujo.
Bet jei svetur mums patiks, gali būti, kad Lietuvos valstybės Lietuvoj ir nebekursim. Lietuva liks kaip vasarnamis, kur šiltuoju metų laiku atvažiuosim pailsėt, pažvejot…
Po to vėl grįšim į airijas, amerikas… Ir lauksim naujų smagių atostogų.
Sezono metu Lietuvoj turėtų veikt kinų restoranai, ministerijos, diskotekos, departamentai… Ir būtinai – Lietuvos Seimas! Aišku, kaip pramogų parkas, kur kiekvienas lietuvis galėtų pavaldyt valstybę. Žaidėjai pasiskirsto į dvi komandas: vieni balotiruojasi, kiti renka.
Išrinktieji keturias paras valdo Lietuvą, paskui žaidėjai keičiasi vietom. Viskas kaip demokratinėj šaly, tik pagreitintai. Kad žaidimas būtų dar įdomesnis, skelbiami referendumai, pirmalaikiai rinkimai ir t.t.
Galėtų būt ir paprastesnių pramogų, tarkim – daugiadienės žiedinės pedofilų ir prokurorų lenktynės aplink Kauną…
Žuvų akvariumai apleistose kiaulidėse…
O jei pasamdyt būrį kinų ir ant jų atlikt lietuviškas sveikatos ir švietimo reformas…
Galimybių yra, tik reikia galvą pasukt.
O svarbiausia – nekartokime senų klaidų. Jei grįžę vėl imtume čia neva rimtai dirbt, tai vėl atsirastų tokie reiškiniai kaip nedarbas, vargas… Vėl imtume nekęst Lietuvos, bėgt lauk…
Lietuva lietuviams negali ir neturi būti darbo vieta.