Peržvelgiau šios svetainės įrašus, komentarus ir pagalvojau: „Ar tai ir yra mano gyvenimo, jūsų gyvenimų atspindys?“
O, ne! Tai geriausiu atveju tik puta… Labiau tikėtina, kad tai net ne gyvenimo, o gyvenimo pramogos puta. Ir tai teisinga, nes čia mes nei dirbame, nei gyvename, nei išpažintis atliekame. Gyvenimas yra kur kas gilesnis, sunkesnis, kietesnis, paslaptingesnis! Kur ta gelmė?
*
Šiuo metu kažkas sprendžia labai sudėtingus matematikos, fizikos, medicinos, lazerių, biotechnologijų ir pan. uždavinius. Ne klasėse ar auditorijose – gyvenime sprendžia. Spręsdami panyra į tokias gelmes, kad kiti, nepanirusieji, visai nesupranta, nei kaip jie, panirusieji, galvoja, nei ką jie daro…
*
Šiuo metu kažkam gelmė yra meilė, išdavystė, neištikimybė, vaikų ligos, vaikų klystkeliai, senatvės krizės… Tose srityse kartais susiformuoja tokie mazgai, kad tik labai tvirti, labai sumanūs, labai geri žmonės sėkmingai išsikapsto.
*
Šiuo metu kai kas visai be reikalo sureikšmina pinigų, verslo sėkmės dalykus, o nepastebi, kad gyvenimas eina ir kažkaip keistai vyniojasi labai svarbi gija – mėgstamo, prasmingo darbo gija, būties prasmės gija. Bet kaip skirtingai mes ją matome!
***
Daugiau nevardinsiu. Jūs patys žinote, kas tikrai yra gyvenimas. Gal čia parašysite? Svarbiausia nepamiršti pasirausti kuo giliau į tą gyvenimą!
Bet mes čia ir pailsėkime! Žiniatinklis, TV, radijas, muzika, knygos, meškerės, sportas, … O, yra daug dalykų kurie turi „plūduriuoti“ šalia to, kas yra gyvenimo esmė ir gelmė.
Atsakymai
Burgis, 2012-09-20 10:01:46
Įvertinkite…
Vladas, 2012-09-20 12:08:35
Iš ties labai įdomus santykis tarp rimtų gyvenimo uždavinių sprendimo ir pailsėjimo, atsipalaidavimo, muzikos, knygos ar meškerės. Įdomu kada mes giliau pasineriame, kada labiau suvokiame save? Spręsdami kažkokią labai svarbia problemą, ar sėdėdami paupyje su meškere, ar pvz. po pusiaunakčio skrebendami komentarą į šį tinklaraštį?
Kas žino? Kas gi žino?
Taigi pailsėjimui trumpa istorija:
“Joškę trenkė infarktas. Negana to, ligoninėje jį dar ištiko klinikinė mirtis ir tik dėka šiuolaikinės medicinos bei medikų pastangų jam pavyko išgyventi.
Sugrįžusį po reabilitacijos namo, jį aplankė keli bendruomenės išminčiai. Labiausiai juos domino kaip ten, aname pasaulyje.
– Joške tu tikrai buvai miręs?
– Tikrai. Tik medikai ir elektrošokas sugražino mane pas jus.
– Joške, o tu anam pasaulyje matei Jehavę?
– Mačiau.
– Jis klausę tavęs, ar tu buvai geras žydas ir garbinai tik jį vieną?
– Ne, jis to neklausė.
– Tai gal jis domėjosi ar laikeisi Šabo ir valgei tik košerinį maistą?
– Ne.
– Tai gal jis klausė ar tu daug dirbai ir stengeisi padėti vargstantiems?
– Ne, jam tai nebuvo svarbu.
– Tai ko gi jis tavęs klausė?
– Jehavė pasakė: „Joške, tu buvai sumanytas ir į šį pasaulį paleistas kaip Joškė, Arahamo sūnus. Kiek tu savo gyvenime buvai Joške?“
Iš arčiau, 2012-09-20 19:29:53
O aš turiu va tokį klausimą:
– Ar nepavargsta kartais nuo perdėto intelektualumo, kuris kartais iškovoja pirmas komentaruose jūsų svetainėje? Ar nesinori kartais kad žmonės, kaip kokia Rasa, atsakytų, paprastai aiškiai, necituodami “paklodžių”, tiesiog buitiškai išdėstytų savo požiūrį. Kad ir plačiai, bet buitiškai. Aišku, ilgainiui ir tai turbūt atsibostų, bet gi ne filosofijos – literatūrologijos profesoriai čia susirenka apsvarstyti etrakto apie visuomenės padėtį ir finansinę Lietuvos ateitį. 🙂
Rasa, 2012-09-20 19:41:41
Kai kas iš arčiau prašosi, kad kaip kokia Rasa stukteltų jam šakalėliu per galvą… Už “ilgainiui ir tai turbūt atsibostų” :))))
O išties, Iš arčiau, manau, kad kai kam aš atrodau tiesiog nepakenčiama su savo pliurpimu, savo paviršutiniškumu ir “saldumu” kartais, o iš kitos pusės pav. man tai malonu skaityt visokių protinguolių parašymus, nes aš taip nemoku 😛
sonata, 2012-09-20 20:08:36
Rasa, aš Jūsų pasiilgau! Valio, atsiradot!
Rasa, 2012-09-20 20:23:41
Ačiū, Sonata, aš irgi jūsų nepamiršau 🙂 Aš nebuvau dingus, aš tiesiog kartais protingai patyliu… Nes kalbėt tai taip man nelabai išeina :))))))
Burgis, 2012-09-20 22:27:36
Iš arčiau: labai geras klausimas! Aš jau ne kartą pagavau save, kad baigiu pasigauti Stokholmo sindromą – man kartais atrodo, kad turiu, tiesiog privalau rašyti tiems, kurie čia lankosi. Suprantu, kad niekam nieko neprivalau, bet kažkokia priklausomybė atsiranda. Ne juokas gi maždaug tūkstantis vizitų kasdien… Be to, negaliu nesidžiaugti, kad čia susiformavo man gana maloni komentatorių bendrija (išskyrus kelis… :-)). Tai kur jau čia imsi mokyti, kaip kas turėtų komentuoti! Tegu kiekvienas tai daro savaip. Prisipažinsiu, kad aš, nuodėmingasis, perskaitau ne visus komentarus… Kai kuriuos tik peržvelgiu. Už tai koks džiaugsmas, kai randu šedevriuką (Rasos pateiktas moterų žodynas, Vlado apie moteris, su kuriomis lengva ir sunku…).
Ačiū jums!
Jovita, 2012-09-25 15:48:25
Direktoriau, noreciau isgirsti Jusu (ir kitu lankytoju) nuomone apie gyvenimo uzdavini…
Kiekviena diena darbe sprendziu sudetingus uzdavinius: investiciniai sprendimai, ideju finansavimas, politiniai laviravimai. Aisku, darbas labai itemptas, bet kai pagalvoji, juk niekas nemirsta! Tai tik zaidimas, smagus uzdaviniu sprendimas, kol per daug neisijauti ir nepamirsti, kas yra tikroji gyvenimo esme.
Vakar susipazinau su “Make-A-Wish” labdaros atstove (JAV). Jie padeda sunkiai sergantiems vaikams igyvendinti viena svajone. Puse siu vaiku mirsta ir kai kurie net nesulaukia noru ispildymo… O ju svajones vaikiskai paprastos: kelione i Disney World, susitikimas su megstamu aktoriumi, tureti suniuka, viena diena padirbti zoologijos sodo priziuretoju.
Kas Jus manote apie tokia labdara? Ne is finansines puses, bet is filosofines. Gal geriau stengtis israsti vaistus? Bet sie vaikai vaistu nesulauks… Bus dar daug visokiu nauju ligu, o sis gyvenimas juk vienintelis. Bet gal sios svajones jiems neatnes laimes? Gal atvirksciai, jie bus liudnesni, kai svajone issipildys ir nebebus ko laukti? Bet jie juk vaikai, jie tikriausiai moka buti laimingesni, nei mes, suaugusieji…
Kaip lengva spresti investicinius klausimus Excel programoje: apsimoka, neapsimoka, kita investicija labiau apsimoka. Juk niekas nemirsta! Is esmes juk “Make-A-Wish” klausimas panasus: laikas ir pinigai riboti, bet velgi salyginai… Kaip ismatuoti gyvenimo “pelna”, kai galvoji apie kitu laime?
Vladas, 2012-10-01 22:14:05
Jovitai: praėjo jau keletas dienų, tad su savo trigrašiu gal neužlysiu kažkam už akių.
Jūsų klausimas labai įdomus ir nelengvas. Interneto platybėse radau tokią Rusijos kino klasiko Jurijaus Nikulino mintį (ji man labai priimtina): ” Jei kiekvienas sugebėtų padaryti laimingu bent vieną žmogų, šioje planetoje visi būtų laimingi”.
Aš tai priimu kaip siūlymą nesistengti “išgelbėti viso pasaulio”, bet pamatyti konkretų žmogų (ar žmones) kurie yra greta mūsų.
“Prie progos” pasiaukoti visos planetos, valstybės, žmonių klasės ar grupės išgelbėjimui, arba padėti labai labai kenčiančiam vaikui (ypač jei tai dar ir plačiai nušviečia žiniasklaida) dažniausiai yra daug lengviau ir paprasčiau nei būti patikima atrama konkretiems, mums artimiems žmonėms. Nes tai gali užtrukti visą gyvenimą ir vargu ar sužavėta minia plos tau katučių:((
Pagalvojau, jog šioje vietoje visai tiktų a.a. J. Marcinkevičiaus eilėraštis:
PASIILGAU ARKLIO
Paprasčiausiai pasiilgau arklio,
jo protingų ir gerų akių.
Norisi kažką sunkaus pavalkiot
arba šiaip — pasiganyt sykiu.
Jau seniai neglosčiau aš jo strėnų,
kvepiančių pavasario žeme,
ant kurių, net pavalkus nuėmus,
lieka doro prakaito žymė.
Vis galvojom, kaip žadėjo dainos,
kad nujosim vienąsyk vėlai,
kur pro langą ilgos kasos dairos,
kur nenuganyti dobilai.
Taip ir liko — tik daina ir godos,
tik žebuoklio rūdys dantyse,
tik ilgų, sunkių vagų golgotos
ir kaip darbas paprasta tiesa.
Ji — tarytum pavalkai — mus jungia
su praeitimi ir ateitim.
į gyvenimą — saldžiausią jungą —
žiūrim jau suprantančiom akim.
Jovita, 2012-10-01 23:58:58
Vladai: pilnai sutinku, kad padeti artimiems zmonems yra zymiai sudetingiau, o labdara “prie progos” labai lengva…
Bet ka galvojate butent apie Make-A-Wish? Pasaulio si labdara nepakeis, bet galbut pakeis keliu vaiku gyvenimus. Antra vertus, budistai sako, kad norai laimes neatnesa, – atvirksciai…
Vladas, 2012-10-02 08:47:16
Jovita, atvirai pasakius apie Make-A-Wish konkrečiai nieko nežinau. Pati idėja tikrai nėra bloga. Labai svarbus kitas klausimas ar žmonės rūpinasi tais vaikais, nes išsisprendė savo ir artimųjų problemas ir turi laisvo laiko bei resursų padėti dar kažkam, ar tai daro bandydami pabėgti nuo savo asmeninių klausimų sprendimo.
Kita problema, apie kurią ir pati užsiminei – tai pagalbos ir paramos vienkartiškumas. Manau šiuo atveju daug svarbiau, kad kažkas patikimas išliktų greta iki galo, nei išpildyti svajonę. Dažnai jos pasirodo gan tuščios ir įvykdytos tik palieka dar didesnę tuštumą.
Bet pasikartosiu – manau tai daug geriau nei nieko.
Jovita, 2012-10-02 14:12:09
Vladai, labdara JAV yra labai paprasta ir daug nekainuoja. Tarkim penktadieni, jei darbuotojai nori deveti dzinsus, o ne kostiumus, gali paaukoti $2 ar $5 savaites labdarai pastato vestibiulyje. Make-A-Wish organizuoja atrakcijonus vaikams. Kompanijos finansuoja irengimus (ir reklamuoja paslaugas), daug geru zmoniu kelias valandas dirba nemokamai, o pelnas skiriamas vaiku noru ispildymui. As taip pat planuoju vaikus atvesti, – tikrai brangiai nekainuos, o galbut jie irgi susipazins su siais vaikais ir bus dekingesni… Aisku, dideles sumas dovanojantys gali susitikti su vaiku, kurio svajone jie ispilde, bet tik viena karta.
Vladas, 2012-10-02 15:16:23
Jovita, kažkoks ne visai malonus jausmas perskaičius paskutinį komentarą. Na, net negaliu tiksliai suformuluoti kodėl. Gal todėl kad aprašoma labdara tokia paprasta ir pigi…
Kažkaip viskas labai supaprastinta ir sakyčiau nužmoginta. Gal mano požiūris pernelyg senamadiškas, europinis ar sovietinis, bet manau jog žmonių santykiuose, o juo labiau bendraujant su sergančiu vaiku, labai svarbu asmeninis ryšys, patikimumas, saugumo ir pasitikėjimo jausmas. Nesvarbu už kiek dolerių nupirktas barškutis ar kelionė, mano manymu, to tikrai neatstos. O galimybė, paaukojus ženklesnę sumą, vieną syk pasižiūrėti į nelaimingą vaiką, kaip į kokį egzotišką gyvūną, man iš vis labai kertasi su etikos supratimu.
petras, 2012-10-02 15:52:06
jeigu už du baksus nusiperki teisę vietoj kostiumo dėvėt džinsus, man tai nepanašu į labdarą 🙂 bet čia ne į temą.
o šiaip manyčiau bet kokia pagalba žmogui, kuriam to reikia, yra sveikintina. ypač jei ji naudinga.
aš ir kartais pagalvoju, o vat jei žinočiau, tarkim liko gyventi savaitę kokią. anksčiau galvodavau, va padaryčiau tą aną, įgyvendinčiau vieną ar kitą svajonę, taip sakoma “gerai pagyvenčiau”. bet dabar galvoju, kad tiesiog gyvenčiau įprastai ir viskas. turbūt čia pirmi senėjimo pradžios požymiai lenda 😀
Jovita, 2012-10-02 16:34:14
Petrai, Vladai, “pirkimas” yra simbolinis:) Nejaugi taip visi verziasi deveti dzinsus?:) Manote, kad kostiumuoti zmones neduoda keliu doleriu labdarai? Ar kas nors gaudo tuos, kurie su dzinsais, bet nedave keliu doleriu?:))) Kas gali ir kiek gali duoda ir nereikia jiems kazkokios padekos ar pagyrimu. Negi reikia kad uz labdara kazkas rankas buciuotu?:) Gal kam nors ir reikia…
Daznai tie, kurie gali aukoti dideles sumas i tai ziuri kaip i gyvenimo jiems suteikta privilegija… Nejaugi paaukojai didele suma ir sedesi prie vaiko lovos ir lauksi, kad jis tau vis dekotu?!!!
sonata, 2012-10-02 21:09:04
Manau, kad gero darymas iš savanaudiškų paskatų (nesugebėjimas susitvarkyti su savo problemomis, tikros ar menamos kaltės išpirkinėjimas, noras prieš aukščiausiąjį užsidirbti “bonusų” ir pan.) vis tiek geriau, nei nieko nedarymas. Tikrą altruistą pažinojau tik vieną – Tėvą Stanislovą. Bet tai nereiškia, kad negerbiu visų kitų – fondų įkūrėjų, akcijų sumanytojų ir visų tų, kurie veikia su pliuso ženklu. Visų tų, kurie dedasi raudonas klounų nosis ir eina į vaikų ligonines. Nes pamenu, kaip prieš 40 metų Antakalnio ligoninėje medicinos seserys per naktinius budėjimus iš lašelinių sistemų vamzdelių darydavo juokingus žmogeliukus, dažydavo juos “zelionka”, jodu ir kabindavo mums prie lovų. Atbundi ryte, o prieš akis vaiposi kažkoks nenusakomas padaras. Injekcijos ne tokios skaudžios būdavo.
Vladas, 2012-10-02 21:52:08
Sonata, nesupratau, kokį matote skirtumą tarp Tėvo Stanislovo ir tų medicinos seserų altruizmo? T.y. kur čia jų “gero darymas iš savanaudiškų paskatų (nesugebėjimas susitvarkyti su savo problemomis, tikros ar menamos kaltės išpirkinėjimas, noras prieš aukščiausiąjį užsidirbti „bonusų“ ir pan.)”?
Jovita, 2012-10-02 22:13:09
Aciu, Sonata:)
lio Jovitai, 2012-10-02 22:29:51
Tai, kad Jus amerikoj, nieko nereiskia. Pasigyret, kad labai uzsiemusi, gerai. Aukoti labdarai, gerai. Klausti nuomones apie labdaros organizacija, ju Amerikoj – tukstanciai, – yra niekas kitas, kaip noras pasirodytti paciai pries save. Norit paaukoti, aukokit, nenorit. Tai , kam tartis. KICAS.
sonata, 2012-10-03 13:19:58
Vladai, norėjau paprašyti leisti neatsakyti, bet ryžaus. Jokiu būdu nenoriu menkinti gerą darančių žmonių. Šiuo atveju svarbu ne motyvai, o rezultatas. Jei užvedant ant kelio – tam tikras profesijas renkasi tam tikros asmenybės sanklodos žmonės. Kai kurioms asmenybėms būdingas tam tikras padidintas reikalingumo jausmas, noras rūpintis iš menamos pasąmoninės baimės būti atstumtam, nepgrįsto kaltės jausmo. Bet tai nėra patologija. Tiesiog tokia asmenybės struktūra. Kas renkasi mediciną, kas karybą… Gerai, kai mes tokie įvairūs. Kariškis tikėtina darys gražius darbus iš savo vertės įtvirtinimo paskatų:)
Filo, 2012-10-03 17:33:39
Aš irgi nesuprantu, kam tie tūkstantmečiais kartojami plepalai apie Atjautą visoms gyvoms būtybėms, apie Gerumą, Meilę artimui, Gailestingumą… kai viską galim taip patogiai pašluoti po Froido dovanotu “pasąmoninės baimės” kilimėliu.
Kam raustis gilyn, kam per daug įsijausti, kam klausyti to Sąžinės balso… kai turim visą kalną spalvotų raminamųjų, kuriuos tam tikros sanklodos korporacijos ir tam tikro sukirpimo daktarai mums labai maloniai parūpina. 🙂
sonata, 2012-10-03 18:30:34
kažkaip neturiu atjautos gyvai būtybei erkei ar skrajūnui musca domestica:) Galima neigti Froidą, Darviną, Mendelejevą ir ką tik nori. Galima apsikarstyti lozungais, dekalogais, deklaracijom, slėptis po Merkinės piramidėm ar Egipto palmėm. Bet penki žmonės iš šimto šiuo metu negali apsieiti be raminamųjų,( tai tik populiarus pavadinimas, toli gražu neatspindintis tų medikamentų poveikio reikšmės). Kažkodėl diabetikų, burnojančių prieš insuliną neteko sutikti – kasa negamina hormono, vadinas reikia gaut iš išorės. Degutu tepami antidepresantų, neuroleptikų vartai – nes sunkiau suvokti, kad kai kam smegeninė nustojo gamint serotoniną ar dopaminą ir reik gaut papildymą. Nors… cituojant Pečeliūną, kai nuvažiuoja stogas, atsiveria dangus. Kam ko reikia.
Filo, 2012-10-03 19:30:28
Taip, kai vienintelis įrankis, kurį turi, yra plaktukas,
visos problemos tampa kraupiai panašios į vinis.
sonata, 2012-10-03 19:38:34
Autoservise: “Kodėl už stuktelėjimą plaktuku paėmėte 100 lt?!” “Stuktelėjimas – 1 lt, žinojimas, kur stuktelt – 99 lt.”
Vladas, 2012-10-03 20:09:12
Sonata, kaip sakei nenorėjai atsakyti į klausimą ir iš esmės visai neatsakei į pirmąją, svarbesniąją, klausimo dalį. Tai kuo gi iš esmės skiriasi Tėvas Stanislovas nuo tų seselių naktiniame budėjime gaminančių sergantiems vaikams saulutes?
Aš klausiu todėl, jog manau jog jie jiš esmės nesiskiria. Manau kalbant apie seseles irgi turime puikų nesavanaudiško altruizmo pavyzdį.
Jei bandai tą elgesį kiek nuvertinti psicologiniais išvedžiojimais: “tam tikras profesijas renkasi tam tikros asmenybės sanklodos žmonės. Kai kurioms asmenybėms būdingas tam tikras padidintas reikalingumo jausmas, noras rūpintis iš menamos pasąmoninės baimės būti atstumtam, nepgrįsto kaltės jausmo. Bet tai nėra patologija. Tiesiog tokia asmenybės struktūra. Kas renkasi mediciną, kas karybą…”, tai ar to paties negalime pasakyti ne tik apie pasirinkusius mediciną, bet ir apie besirenkančius kunigystę?
sonata, 2012-10-03 20:33:15
Vladai, Tėvas Stanislovas rizikavo savimi – gelbėdamas žydus per karą, sakydamas pamokslus, už kuriuos “premijuotas” 10 metų griežto režimo lagerio. Ir nemylimas savo klano. Medicinos seserys niekuo nerizikavo. Toks skirtumas. Ir nieko nenuvertinu. Labai ačiū joms už tuos žmogiukus. Vieną dar tebesaugau. O dėl kunigų… Čia tai jau tikrai nesiplėtosiu, nes nenoriu įskaudint pasitikinčių kunigais. Tikrai ne todėl, jog tikiu “kunigystės pašaukimu”. Tėvas Stanislovas kas kita – jis buvo iš pašaukimo Žmogus.
Vladas, 2012-10-03 20:55:29
Sonata, aš tikrai nenoriu sumenkinti Tėvo Stanislovo. Gerbiu jį kaip žmogų. Esu su juo bendravęs gūdžiais 1977-aisiais. Man pavyzdys jo dvasios stiprybė, kurią jis parodė, karo ir pokario metais.
Išties aš visiškai nieko nežinau apie tas seseles, kurios gal ir gimusios nebuvo kai Tėvas Stanislovas rizikavo gyvybe gelbėdamas žydus. Gal tu žinai ir kitokių faktų iš jų gyvenimo kurie neleidžia tau apie jas galvoti gerai. Bet man labai neramu kad daugelis žmonių nepastebi ar nenori pastebėti kilnaus ir altruistiško elgesio greta savęs. Gal jie pasąmonėje bijo, jog tai taps priekaištu ir reikalavimu patiems kažką panašaus nuveikti kasdieniniame savo gyvenime.
Visada daug paprasčiau turėti visuotinai pripažintus didvyrius, kurių žygdarbių pakartojimo niekas iš mūsų nereikalauja ir negali reikalauti, nes eiliniam žmogui tai “praktiškai nepasiekiama”. Taip daug saugiau ir ramiau.
Na ir trumpas tekstukas kažkiek į temą:
http://petrasdargis.lt/?q=ra%C5%A1iniai/i%C5%A1min%C4%8Di%C5%B3-dovanos
sonata, 2012-10-03 21:11:09
Paskaičiau nuordą. Skoninga, nors mano akiai kiek įmantroka. Ačiū. O savo sakiniuose niekur neradau , kas patvirtintų teiginį “Gal tu žinai ir kitokių faktų iš jų gyvenimo kurie neleidžia tau apie jas galvoti gerai”. Kur parašyta, kad apie jas aš negalvoju gerai? Tiek to. Esu rigidiška oponentė, taigi kiekvienas liekam ar prie savo vinių, ar didingų sąvokų ar trokštamo laikymą už realybę.