Redaktorius

„Laikinosios sostinės“ redaktorius Edmundas Mališauskas keičia darbą. Puikus bendradarbis, geras žmogus dirbs kitur. Gerai suprantu, kaip jaučiasi didelę gyvenimo dalį paliekantis žmogus, nes pats po 11 metų redaktoriavimo per metus nespėjau atsipeikėti. Gal kas nors iš jūsų nori redaktoriauti? Parašysiu be jokios tvarkos keletą pastabų, kad žinotumėte, ką žadate pasirinkti.

Redaktoriaus darbas labai sunkus, labai įdomus, labai įtraukiantis, gerai apmokamas, nes dirbi 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę. Periodinių spaudinių redaktoriaus darbas beviltiškas: skaitančių (nors ką nors!) vis mažiau, leidinių vis daugiau, reikalavimai vis didesni. Redaktorius turi suderinti nesuderinamus dalykus: skaitytojai leidinio neišlaiko, reikia reklamos; reklamos davėjai skaičiuoja skaitytojus; norint įtikti skaitytojams, reikia mažinti reklamos plotus; norint įtikti skaitytojams, reikia „užgriebti“ kuo įvairesnius skaitytojus; bet reklamos davėjai domisi, ar leidinį skaito elitas, potencialūs gaminių pirkėjai, paslaugų vartotojai. Krizės metais reklamos davėjai neturtingi, su pinigais reklamai išsiskiria sunkiai, todėl kartais tiesiog tyčiojasi iš tų, kam tuos pinigus atiduoda, kelia nerealius reikalavimus, reikalauja nerealių nuolaidų. Leidinio savininkai nesutinka, o redaktorius turi rasti daugiakriterinio uždavinio optimalų sprendimą.

Internetas Lietuvoje nužudys popierinius leidinius, nes lietuviai inertiški – kol atsipeikės, kad popieriniai leidiniai vis tik yra gėris, nebebus nei tinkamų leidėjų, nei juo labiau gabių redaktorių. Paradoksalu, kad šalyje niekas nesidomi gerų redaktorių „baze“ (čia teisingai supratote – aš buvau geras redaktorius, bet niekas nieko man nebesiūlo…).

Redaktoriui reikia gerų žurnalistų, bet jų nedaug, oi, nedaug… O tie gerieji – labai brangūs, neįpirksi! Ką daryti? Privalai dirbti ir redaktoriaus, ir žurnalisto darbą. Privalai vos ne kas valandą sugalvoti po naują idėją, po naują temą, iliustraciją, maketą. Privalai visada turėti viso to rezervą, didelį rezervą! Baigęs redaktoriauti išsinešiau rezervą mažiausiai trims žurnalo numeriams…

Redaktorius verčiamas išduoti pats save: pavyzdžiui, negalėjau prisiversti dirbti mažaraščiams, keikūnams, bukagalviams, pasipūtėliams, arogantiškiems „verslininkams“. Kam reikalingas toks redaktorius? Niekam. Jis savininkams mažai uždirba. Kažkada „Laikinoji sostinė“ bandė pateikti tekstus ant leistinumo ribos – ieškojo savo nišos. Paskui pasuko solidžių leidinių keliu. Ar ilgai eis?

Dabar žiniatinklio metas! Viską skaitysime internete. Netiesa, tai jau saulėlydis! Pažiūrėkite, kiek svetainių, „portalų“ jau vos laikosi. Tinklaraščius kol kas daugelis rašo patys sau, džiaugiasi šimtu kitu lankytojų (šią svetainę per parą kartais aplanko ir 1000! Na, ir kas?). Ateitis priklauso labai geriems, labai informatyviems, labai patikimiems, labai gerų žurnalistų, mokslininkų, specialistų, menininkų, o ne mėgėjų, vaikų parengtiems tinklalapiams. Bet juos žmonės parengs tik už pinigus, nemažus pinigus. Kol kas tai gali tik didžiosios šalys. Lietuviai vogs, vers, bet galų gale pavargs ir … skaitys angliškai.

Bet redaktoriaus duona skaniai kvepia, sapnuojasi… Kaip ir redaktoriaus košmarai.

Atsakymai

Rimas, 2010-02-25 20:44:06

Dėl “skaitys angliškai” – 100% sutinku. Jau dabar skaito, žiūri, klauso.

Yra keletas demografijų, kuriems angliškasis internetas kol kas nepasiekiamas, tačiau su metais jos trauksis, mažės, o kada nors ir visai išnyks.

Nėra tai nei vien gerai, nei vien blogai. Tik ‘santykio’ niekas nežino.

Ramunė, 2010-02-25 21:03:23

P. Burgiui: malonu buvo surasti Jus “Respublikoj”. Gražus A. Baltakio apibudinimas: kompiuterio poetas.

burgis, 2010-02-25 22:11:42

Ačiū, Ramune (atsiprašau už familiarumą; taip žiniatinklyje įprasta, tiesa?)

Klausykite Rimo, jis man – interneto autoritetas, buvęs mano pavaduotojas. Bet ir jis gali klysti… 🙂

Svajūnė, 2010-02-25 23:17:26

Ačiū, už įdomų straipsnį. Pagalvojau, gal iš tikrųjų galėtumėt atsiųsti tekstų redagavimui (svajune3@gmail.com). Studijuoju lietuvių filologiją Vilniaus universitete, todėl man tai aktualu. Būčiau labai dėkinga 🙂

Jonas, 2010-02-26 02:14:02

Nemanau, kad ateity viską skaitysim vien tik angliškai, lietuvių kalba veikia kaip pakankamas filtras atskirti naujienas iš Lietuvos nuo pasaulinių.

O jei pafantazuot, tai manau ateity sunkiausią redaktoriaus darbą, kokybiško turinio paiešką, perims panaši į blogeriai.net sistema, kuri iš dalies su vartotojų pagalba, iš dalies pagal iš anksto susidėliotą skaitytojo profilį, reitinguos per parą sukurtus įrašus ir geriausius ryte nusiųs į elektroninę knygų skaityklę 🙂

Burgis, 2010-02-26 08:51:33

Svajūnei: bet juk ir aš redaktorius… Deja, nei man, nei Jums niekas darbo neduoda. Patys susikurkime!

nesvarbu, 2010-02-26 13:07:07

Ateitis priklauso labai geriems, labai informatyviems, labai patikimiems, labai gerų žurnalistų, mokslininkų, specialistų, menininkų, o ne mėgėjų, vaikų parengtiems tinklalapiams. Bet juos žmonės parengs tik už pinigus, nemažus pinigus.

Tiesa sakant, jau dabar nemazai auksciausios klases ivairiu sriciu specialistu raso kokybiskus tinklarascius – nemokamai.

Kol kas tai gali tik didžiosios šalys. Lietuviai vogs, vers, bet galų gale pavargs ir … skaitys angliškai.

Dvi problemos:

  1. norint, kad lietuviai “pagamintu” sekmingu tinklarasciu (ar kitokiu ziniu saltiniu), reikia kad Lietuvoje butu pasaulinio lygio, auksciausios klases specialistu – o tokiu, deja, turim nedaug (o ir tie, kuriuos turim, Lietuvoje nepasilieka)

  2. Lietuvos specialistai, norintys pasidalinti ziniomis daugiau nei su vienu kitu bendraminciu Lietuvoje, turi rasyti tarptautine kalba – o tai siuo metu reiskia angliskai

O apskritai, redaktoriai buvo reikalingi, nes publikuoti savo mintis kainavo brangiai – todel kas nors turejo atrinkti, ka publikuoti verta. Dabar kiekvienas gali praktiskai nemokamai publikuoti neribotus kiekius informacijos, todel redaktoriaus reiksme nyksta. Juk taip smagu stebeti auksciausio lygio specialistu diskusijas – gyvai, realiu laiku – be jokio redaktoriu isikisimo!

giedrius m, 2010-02-26 16:17:01

Aš gyvenu iš tinklaraščių. Pakankamai gerai.

Ir “specialistai” yra pervertinti… žmonės ieško ne specialistų, žmonės ieško pagalbos/informacijos iš kitų žmonių, kalbančių jų kalba. Taip, gerų žurnalistų nėra daug, kaip ir bet kokių kitų specialistų. Bet pagrindas yra žmonės, kurie domisi tuo, apie ką rašo, o ne tie, kurie rašo vardan pinigų. Bei sugeba rašyti skaitytojų kalba.

Tai, kad tinklapiai suteikia galimybę bendrauti, greitai surasti gerą informaciją, pateikti informaciją interaktyviai nužudys spaudą. Ne visą. Bet tokia, kuri nesugeba pateikti to, ką negalima lengvai rasti internete.

Nepadeda ir tai, kad popierinė reklama vis sunkiau atsiperka – reklama nėra įdomi skaitytojui. Per kelias kartas vis daugiau žmonių įpras skaityti knygą ekrane, o ne popieriuje. Gerai – saugoma gamta.

Ir dar – ne vien Lietuvoje žiniasklaida gyvena sunkius laikus. Garsūs žiniasklaidos sindikatai bankrutuoja. Kitos firmos galvoja būdus kaip uždirbti iš web versijų. Trečios metasi į naujus platinimo šaltinius…

Giedrius, 2010-02-26 23:10:43

Žmonės ieško ne informacijos, bet žinių, t.y. to, kas informacijai suteikia prasmę. Pervertiname anglų kalbą…Ji ritasi žemyn… Greitai dauguma JAV gyventojų kalbės ispaniškai:)

Burgis, 2010-02-27 15:30:44

… O šiandien galima pasveikinti naująją „Laikinosios sostinės“ redaktorę, „Lietuvos ryto“ redaktoriaus pavaduotoją Jadvygą Pekarskaitę-Karaliūnienę, išleidusią savo pirmąjį savaitraščio numerį. Paskaitykite!

Ar mes pažįstami su Jadvyga? Vaikystėje kaime vyrai kalbėdavo taip:

– Ar aš pažįstu tą Povilą? Žinoma, juk pernai per Jonines su juo pas Petrą gėrėme!

Tada supratau: jei su kuo nors geri, geri, tai – jau geri pažįstami. Taigi mes su Jadvyga ir jos vyru Arūnu – geri pažįstami…

Mūsų šeima linki jų šeimai žurnalistinės sėkmės!