Aplink namą slampinėjanti lapė…
… pro langą pamatė: čia jau gyvena dvi mažos laputės!
Tiesa, viena dar visai nesijaudina apsinuogindama prieš tėtį…
… tačiau kita jau supranta, kad su tokiu makijažu į miestą neišeisi –
– nei viena, nei su seneliu:
Mildutė lyg ir supranta, jog jau laikas treniruoti žvilgsnį, kad prireikus, kaip filme „Geišos išpažintis“, žvilgsniu galėtum JĮ sustabdyti:
Bet kas iš tiesų renkasi, štai klausimas koksai?
Merginos mano, kad renkasi jos. Gamtos joms liepta ir duota pasirinkti tokį partnerį, kuris būtų tinkamas palikuonims: surastų jiems maisto, būstą, apgintų nuo priešų, parengtų gyvenimui. Turtingas lepšis netinka (turtą bet kuri neganda gali sunaikinti…). Gražuolis vėpla netinka (gražuolis tinka vakarėliui, seksui, bet ne šeimai, nes tuoj jį pavilios kita…). Sveikas ir stiprus bukagalvis netinka (pradėti palikuonims “buliukas” gerai, bet kas ir kaip tuos palikuonis augins?). Reikia tinkamo derinio: ir sveiko, ir protingo, ir nebjauraus, kad noras su juo ką nors pradėti nedingtų…
Merginos mano, kad jos renkasi teisingai: pasipuošia, išmoksta manierų, trykšta švelnumu, lyrika (eilėmis, muzika, dainomis…), grakščiai šoka, skaniai gamina maistą… Stop! Atrodo, perlenkta, renkamasi neteisingai, renkamasi lyg partnerį kelioms naktims…
***
Vyrai mano, kad renkasi jie. Pirmiausia todėl, kad jie gali pradėti šimtus, o jos – tik keliolika. Antra, jie gali taktiškai pritaikyti savo fizinę jėgą. Trečia, jie mano, kad mąsto logiškiau, yra išmintingesni, daugiau išmano šiuolaikinio pamišusio pasaulio niuansų, technikos, todėl jos tiesiog leipsta nuo jų protinių galių. Vyras pasirenka – palieka, pasirenka – palieka – ir jokių (?) pasekmių! Bet gamta vyrams kužda: tau lengva pasirinkti partnerę kelioms naktims, bet labai sunku – visam gyvenimui. O jei tokios neturėsi – vilku kauksi senatvėje!
Vyrai mano, kad jie renkasi teisingai: “apžiūri” vieną, kitą, tada apskaičiuoja atakos kryptį, greitį ir bando nuo pulkelio atskirti tą, kuri pasirengusi gyventi poroje ir visomis savo savybėmis visą gyvenimą nurungs tas, kurios bandys vyrą pasukti “į kairę”. Vyrai žino, kokie jie nepatikimi…
***
Dvi sesutės dar turi laiko – metus, dvejus. Tada jos jau bus mokomos pasirinkti ir / arba leisti pasirinkti jas. Anksti, labai anksti pradedama to mokyti(s)! Todėl senelis jau dabar žino: žvaigždės lemia sėkmę!
Atsakymai
Edita, 2010-03-18 22:28:38
super!!!
geniukas, 2010-03-19 13:50:58
p.Dovile, Tau šiandien dėmesys visų,
Nes tokias nuostabias lelytes dvi turi.
Ir taip senelius “sulydyti” gali…
Stiprybės!
varėnė, 2010-03-19 20:48:47
Daug, daug žvaigždučių uždegsime su Jumis, p. Burgiai… Gėrio, meilės, sveikatos, vilties. Mažiausiajai- būt sveikai, stipriai. Didžiajai- būt pakančiai . Kai užaugs, sužinos ką tai reiškia…
Rasa, 2010-03-19 23:20:10
“Bet kas iš tiesų renkasi, štai klausimas koksai?”, “žvilgsniu galėtum JĮ sustabdyti”- įdomu, ką mano suaugę žmonės apie meilę iš pirmo žvilgsnio? Ar visi protingi ir mano, kad reik akis išvertus žiūrėt ir žiūrėt milijoną kartų, kad neapsiriktum? 🙂 Ką mano suaugę, kiek laiko reikia draugaut, kad suprastum, kad tas žmogus tau skirtas? Aš neturėdavau kantrybės ilgai draugaut su vaikinais (turiu galvoj kaip pora, nes šiaip tai turiu vyrų draugų, su kuriais draugauju kokius 25m. 🙂 tai man įdomu protingesnių nuomonė 🙂 Kiek lemia pirmas įspūdis?
O laputaitės nuotraukose nuostabios! 🙂
MariusM, 2010-03-20 08:25:28
Manau, kad ne viens kitą, ne vyras moterį, ne moteris vyrą renkasi, o žmogus (tiek vyras, tiek moteris) renkasi kaip jis jausis, laimingas ar nelaimingas. Ir visiškai nevarbu ar tai pasirinksi po pirmo žvilgsnio, ar po testų sudėtingiausių…, ar apskritai laimę savo kitoje išraiškoje rasi…
Čia tik mano nuomonė, nepretenduoju nei į protingą, nei į suaugusiojo :).
Rasa, 2010-03-20 08:56:31
MariuiM: 🙂 Nu nežinau nežinau… Gal kai žmogus renkasi žmogų, su kuriuo bus laimingas, tai bus puiki partnerystė, savitarpio susitarimas, bet jei žiebteli per galvą meilė? Kaip tada renkasi, taigi nesirenka- ištinka TAI ir vsio 🙂 Argi galima pasirinkti ką mylėti? O jei manoma, kad galima, tai jau ne meilė- tai proto surikiuotas ir simpatija atmieštas surogatas 🙂
Mes tik įpratę manyti, kad reikia protingai mylėti. Bet… Man kartais atrodo, kad grynas jausmas negali derėti su grynu protu, gaunasi kokteiliukas: meilė sumaišoma su sveiku protu ir pažadu sau (manau, mes išties sau pažadame, ne kitam prisiekiame) kad būsime rimti, ištikimi, atsakingi ir bla bla… Ir tada gaunasi sąjunga. Lieka mažiau laisvės, mažiau meilės. Aš tik svarstau 🙂
“Meilė yra anapus viso šito, anapus visų sąlyginių dalykų- kur viešpatauja sielos laisvė. Vis dėlto tik nedaugelis ryžtasi ten žengti, nes žmonės linkę už ko nors tvirtai laikytis. Meilė įsižiebia tik savo gimimo ir egzistavimo akimirką, jos neįmanoma užfiksuoti, sukelti protu, planuoti” (Lauster-psichologas, filosofas, antropologas 🙂
Tai va… Padaryti meilės negalim, ji ištinka… Bet nuolat užmušinėti ją per gyvenimą išmokstam… Tai laikoma teisinga 🙂
Plinijus, 2010-03-20 09:19:38
Rasai.Šaunuolė vien dėl to, kad Tau svarbi kita nuomonė ( o dar jei šiek tiek pritaikyti sau! ).Atsakymas į klausimą, ar būna meilė iš pirmo žvilgsnio, manau, toks pat “filosofiškas”, kaip ir tai, o kas tai yra meilė. Mano nuomone – būna! Pirmas įspūdis lemia labai daug. Taip jau Motulės Gamtos surėdyta.Ir, jeigu, šį pirmo žvilgsnio momentą sugebama ( jau kartu ) išsaugoti iki gyvenimo saulėlydžio, tada pradedama suvokti ir kas yra tikra laimė, džiaugsmas… .p.Bronislovas į daugybę klausimų labai gražiai atsako. Rasa, parašei labai svarbią frazę-neturėdavau kantrybės.Ką reiškia neįveikti kažkokio mažareikšmio daikto ( kantrybės ) ir siekti to ko Tu nori. Su pagarba! Oras labai geras – PAVAAAASARIS !!!
MariusM, 2010-03-20 09:26:12
Na, klausimas nėra paprastas…, juk ta pati meilė, juk ji neištinka, tai mūsų proto produktas, sveiko, “nesveiko” :), daugiau ar mažiau sąmoningas produktas… Gal nuo brandos ir suaugimo priklauso kiek tame sąmoningumo? Nesijaučiu tiek suaugęs, kad tvirtai jausčiausi šioje temoje.
Burgis, 2010-03-20 09:55:17
MariuiM: meilė – proto produktas? Ne!
Rasa, 2010-03-20 10:07:21
Plinijui: :))) Tai aš įgijau tos kantrybės, manau tiek, kad užtektų kokiom 3 moterim mažiausiai :))))) Daugiau,negu kai kas galėtų patikėti 🙂 Ir santuokoj jau 23-ečius metus. Bet tai nereiškia, kad jau žinau apie meilę VISKĄ. Ir man įdomu pasvarstyti. Čia tik ponas Burgis viską žino :))) Juokauju, tikiuosi neįsižeis 🙂
Jei nustoji svarstyti, nereiškia, kad jau žinai absoliučią tiesą… 🙂 Jei atsirinkai sau tiesas, nereiškia, kad gali ant to pačio kurpalio užmauti visus… 🙂
Taip, pavasaris… Mausiu po darbo pas koleges į kitą darbą, “pagastroliuot” reik 🙂
MariusM, 2010-03-20 10:34:15
Burgi, juk požiūrio klausimas…
Ramunė, 2010-03-20 11:23:35
Mariui M: jeigu meilė – proto produktas, tai – dar meilė nebuvo ištikusi. Nuoširdžiai užjaučiu. Bet visada lieka viltis. Gal kada ištiks?
Na, bet pavasaris mus visus ištiko:)
MariusM, 2010-03-20 11:33:21
Ramune, jei ne proto, tai katros vietos? O gal iš išorės koks dievukas ar velniukas pameta?
Meilė galvoje gimsta, o tai kas gimsta galvoje, priklauso ir nuo galvos, ir nuo patirties, ir nuo gebėjimo įvertinti, analizuoti, spręsti… nuo daugybės dalykų, kurie gali būti pavaldūs tik pačiam žmogui, niekam kitam…
Plinijus, 2010-03-20 12:02:34
Rasa, kadangi mano santuokos stažas ” žyymiai ” ilgesnis – kovo 15 dieną sukako 24 metai – tikrai nepatikėsiu,kad viskas tvarkoj su kantrybe ( gal tai ne taip suvokiame ? ).O apie meilę, tai kuo toliau, tuo daugiau tos paslapties, didingumo, žavesio. Kuo daugiau sugebi duoti, tuo daugiau gauni. Kas keisčiausia, kad tas ” duodamas daiktas ” yra tokie maži niekeliai, kad kitąkart net pats nepastebi
O kai mausi pas drauges ” pagastroliuoti ” ir jei vairuosi automobilį, tai kiekvienoje pėsčiųjų perėjoje primygtinai praleisk pėsčiuosius pamodama ranka – būsi laimingiausia šiandien pasaulyje, patikėk!
Rasa, 2010-03-20 12:23:49
Ramunei: kodėl užjauti MariųM? Kodėl manai, kad jeigu jam atrodo kitaip, jis vertas užuojautos?
Plinijui: aš nevairuoju, aš bailė, bijau vairuoti 🙁 Aš eisiu pėsčia 🙂
O dėl kuo toliau, tuo daugiau… Aš mokėjau duoti ir tada, kai man tebuvo 17-19, man nereikėjo laukti “subrendimo”, kuris daugeliui vyrų ateina vėliau :)))))) O kantrybė… Jei mane pažintum, žinotum kad esu kantri 🙂 Manau, kad gyvenime net per daug kartais buvau (esu) kantri 🙂 O kas tai yra tavo nuomone?
Plinijus, 2010-03-20 13:59:07
Rasa, kas čia per pasakymas:aš esu bailė! Ir dar tada, kai pavasaris prasideda ( pažiūrėk, net Seimo karališkasis asilas ereliu dedasi – ir tą pavasaris paveikė ).
O dėl kantrybės, tai toks momentas, kuris padeda geriau susivokti, susiorentuoti, įvertinti, veikti. Kantrybė nėra nusižeminimas. Manau, per daug vietos skiriame vienam iš daugybės faktorių kad būti mylimam ar mylėti. Berods, diskusijos objektas buvo pasirinkimo teisė. Laisvi žmonės turi teisę pasirinkti ir būti pasirinktam. Pasiekti darną bet kurioje gyvenimo srityje yra didelis menas ir rezultatas būna geras tik tada, kai, pavadinkime, dedamosios, būna daugmaž lygios. Elementaru – imk tik davęs.
Rasa, 2010-03-20 14:30:00
Plinijui: neblogai tu čia… 🙂
Dėl baimės, tai būtų gerai žmogui nugalėti visas baimes, bet… Man nevisad pavyksta nebijoti 🙂 Nebijojau vairuoti būdama 12-os, kai tėtis mokino, o dabar nepergaliu savęs.
“Elementaru – imk tik davęs”- man dažniau iškyla kita problema, duoti mokėjau visada, imti dar mokaus. Ir tai nelengva, net kai kitas duoda nuoširdžiai 🙂 Štai kelerius metus mane kviečia į Londoną už dyką atvažiuot, o jau noriu kaip! Bet negaliu kito sąskaita… Negaliu ir viskas 🙁 Bet savo šunį baisiausiąjį, jorkiuką, tai paėmiau dovanų, negalėjau atsispirti, jis mano džiaugsmas, mano lepūnas 🙂 Kalbant ne apie materialius dalykus, man irgi duoti lengviau, nei imti, nes imdama nežinau ar sugebėsiu ką nors duoti mainais- už meilę, už rūpestį, už draugystę. Mokėti būti šiek tiek savanaudišku turbūt irgi reikia mokytis. Aš stengiuosi :)))
MariusM, 2010-03-20 15:11:01
Ką nors davus, visai nesunku imti davimo džiaugsmą, o pastarasis ir laimės pridėt gali… 😀
Plinijus, 2010-03-20 15:32:33
Rasa, analizuoju ” Londono “situacija ir iš karto pabarsiu ( žinoma, tam teisės neturiu jokios !): nevažiuodama į Londoną Tu kaip tik nesugebi duoti.Jei esi nuoširdžiai kviečiama, tai savo apsilankimu Tu tikrai suteiktum kažkam džiaugsmo.Ir visiškai nesutinku su tuo, kad reikia mokėti būti savanaudišku.Ką jau ką, o šitą tai daugelis iš prigimties jau turime.Gal, greičiau, reikėtu mokytis būti nesavanaudišku. Vartodamas sąvokas duoti-imti, šiuo atveju mintyje turiu tik dvasinį pasaulį.
Ramunė, 2010-03-20 17:19:27
MariuiM: mes ir vėl,kaip kažkurioj diskusijoj, šnekam apie skirtingus dalykus: kai meilė ištinka ir kai renkamės. Na, juk tai taip paprasta.
Rasai: man visada gaila žmonių, kurie nė karto nemylėjo, o tik analizavo ir tyrė savo brandą:)
Rasa, 2010-03-20 18:02:57
MariuiM ir Plinijui: tai va kad tam tikra prasme duoti-imti panašūs dalykai 🙂
Na apie Londoną neverta kalbėt, aš pasakiau galutinai kad nevažiuosiu už svetimus pinigus, nes gal tada nemoku duoti, bet man paskui kąsnis skersai gerklės atsistoti gali, aš negaliu taip. Juk tiems žmonėms pinigai irgi ne iš dangaus krenta 🙂 jie išvažiavę užsidirbti. Ir, manau, aš nesu tokia “dievo dovanėlė”, kurią reikėtų labai norėti pamatyti 🙂
Plinijui dar: sakai, nesutinki, kad reikia mokytis būti savanaudišku? Tai nėra gera savybė, pritariu, bet… kartais… paimkim pav. tokį pavyzdį: žmogus atiduoda visą save partneriui ar kažkam, visko atsisakydamas ir kitas tai priimdamas dažnai nusprendžia, kad tam duodančiajam nieko ir nereikia, jei jis viską atiduoda 🙂 Ypač moterys į tai linkę 🙂 Atiduoda viską ir save pačią, o kai nieko nebelieka, vyras ir palieka, nes:
-
ji nieko nebeturi; (čia ne visai tiesiogiai)
-
ji neėmė ir nesuteikė jam džiaugsmo duoti;
-
jį užgraužia sąžinė, kad jis skolingas ir blogas blogas 🙂
Nežinau ar esu teisi, ai einu mokyti sūnų mielines bandeles kepti 🙂 Labai įkyru tešlą minkyt pačiai, reik jį pamokyt 😛
Plinijus, 2010-03-20 19:19:08
Rasa, baigiant temą: tėvukas visą gyvenimą mums, keturiems vaikams, sakydavo – nesigailėk padaręs gerą darbą! O mes pliekiam čia visokias filosofijas. Daugiau optimizmo, Rasa!
Rasa, 2010-03-20 19:37:14
Plinijui: tavo tėvukas buvo teisus 🙂 Mano tėtis irgi gyvenime visad buvo labai geras. Bet jį visada visi laikė kvailiu… 🙂 Bet aš jį labai myliu.
O dėl optimizmo, tai jau kokia noriu, tokia ir būsiu 😛 Kartais man linksma, o kartais ir nelabai, aš ne kanarėlė, visad vien gražių giesmelių čiulbėt nemoku :)))))))