Atsakymas Mildutei
– Seneli, ar tu verkei per teleponą,
Kai aš išvažiavau?
– Verkiau, saulute mano! Verkia žmonės…
Tik jaunesni rečiau, o vyresni – dažniau.
*
Dabar tai jau tik taip – bėgte per saulės blyksnius… Ir visas mūsų derlius – po juodu debesim. Bet taip dar įdomiau – kiek spėsim nusiskinti? Kiek spėsim pasisupti, jei obelis paraudo, o pieva neišdžius gal net iki Velykų? Nepeikite manęs, kad rodau juodą dangų – šviesių dienų jūs patys matysite daugiau. Baugina debesis, kol derlius neprinokęs… Baugina debesis, kol derlius ne po stogu… Bet tai gera jungtis pradžios ir pabaigos! Nekaršta ir nešalta, ne pilka ir ne balta… Vaikai dar nepaseno, anūkai – neužaugo. Uogienių vis daugiau, medus dar teka, varva… Aš nieko nebijau, galvoju apie darbą. O kai pavargsta akys – žaidžiu žodžiu…
***
Dabar žiūrėk!
Reikėjo tik palaukti! Diena dar ta pati, o jau nušvito saulė! Todėl, kad laukiu, todėl, kad pasiruošiau – pakabinau tą mažą saulės ženklą, saulutę savo pasitikti pasiruošiau. Ir jūsų namuose gal šiandien debesėlis buvo? Suraskite nors kokį saulės ženklą! Dabar tas debesis ir saulė aiškiau parodo, kaip greitai keičiamės ir mes, kol dar gyvybė šėlsta mumyse…