Netinka himnas, net “Gaudeamus”, pusvalandžio renginiui auditorijoje. Profesorius turi taisyklingai kirčiuoti. Negalima viešoje kalboje (tribūnoje) kartoti: “nežinau…nežinau, ką pasakyti… nežinau, ką čia dar pasakyti…”. Net švenčių metu akademinėje aplinkoje alkoholio buteliai tinka tik neatkimšti. Tu vienas? Jis irgi vienas. Pasikalbėkite… O kai išeisi, tai kur eisi?
Galėčiau priekabiauti ir priekabiauti – esu tokio darbo sugadintas… Bet sirtakis viską nubraukia. Bet tie iš Čikagos, Londono, Vilniaus, tie mokslininkai, verslininkai, bankininkai, tos gražuolės ir tie eruditai viską nubraukia. Todėl dabar sėdžiu tylioje gimnazijoje vienas, bet ne vienišas. Todėl rugsėjo ilgesys, rugsėjo gėla smelkiasi į senstantį kūną, bet nepaliečia jauno kraujo. Nerimas – ar sugebėsime? Ar duosime tiek daug, kiek jie tikisi? Jie – daugiau tėvai, mažiau moksleiviai. Ar išgirdo mokytojai, kad mums svarbiausias tas – mažiausias, nepastebimas, nedrąsus?
Šiandien citavau “Naująjį testamentą”, bet laiko buvo mažai, nespėjau, o dar norėjau perskaityti: “Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?” (Mt, 5-43).
“Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.” (Mt, 6-5) Aš, rašto aiškintojas, būčiau pasakęs, kad šis pamokymas primena dvi tiesas: 1) mokytis gali būryje, minioje, auditorijoje, klasėje, bet išmokti gali tik vienas…; 2) netinka viešai kalbėti, aiškinti, kaip tu mokaisi (“meldiesi” – sinonimas “mokaisi”); tie, kurie regi slaptoje (mokytojai, dėstytojai), supras ir atlygins ir už darbą, ir už rezultatą.
Vakar sužinojau šokiruojančią naujieną. Kokią? Nesakysiu, nes kol kas nesupratau jos esmės… Paaiškės. Kol kas pasakysiu tik tiek, kad vėl pasitvirtino taisyklė: gyvenk teisingai, atvirai, dorai – ir už viską bus atlyginta. Bet kreivu keliu pasukęs gali labai toli nuklysti…
“Prilipo” sena daina, kurią perkūriau taip:
Gundančia šilta žeme,
Kvepiančia rudens žeme
Naujos kartos eis –
Žemė pasikeis…
***
Tai dabar ją sau ir dainuoju…
Atsakymai
naujokas Vytautas, 2009-09-01 17:05:27
Nuopuolio pradžia arba ,,progresas” : 2008.09.01. g.gaivenytės interviu su Vilniaus licėjaus direktoriumi S.Jurkevičiumi: „Bailiai valdžioje švietimo sistemos nesutvarkys“
2009.09.01.g.gaivenytės interviu su žaneta daubaryte ,,Antroko J.Daubario svajonė – mokykla be lietuvių kalbos.”
Gerb. B.B.,o jūs poetizuojat:
,,Naujos kartos eis – Žemė pasikeis…”
Rugsėjo nuostalgijos tęsinys…
,,Kas mus teis ?”
Ar jie kalbės lietuviškai?
Ne jau tik žurnaliūgos ritasi žemyn,ar ir mus ,,ritina” ? Dėl kompanijos, kad ,,linksmiau” būtų…..
Atsiprašau,nenorėjau sugadinti Jums šventinės nuotaikos savo kriziniu pesimizmu.Tebūnie tai pamąstymai rytdienai,darbo dienai….
O šiandien : ,,te visad šviečia saulė,te visad būkit jūs”…..
Burgis, 2009-09-01 20:05:38
Naujokui Vytautui: Aš nebijau. Mes pakeisime. Jei aš išeisiu – yra gera pamaina, yra! Jums reikėtų pamatyti mūsų sirtakį…
Audrius, 2009-09-01 20:09:01
Su Rugsėjo 1-ąja! Šilčiausi linkėjimai Mokytojams ir Darbuotojams! Sėkmės Jums visiems darbuose!
Adomas, 2009-09-01 20:15:43
Gerb. Dėstytojau (nors Jūs man nieko nedėstėte), gerb. Direktoriau (mano dukra yra bandžiusi Jūsų gimnazijos testus), su Rugsėjo 1-ąja!
Perfrazuosiu – Dieve, saugok Burgį! Skaičiau Veidą, skaitau (dar, ir nuolat) šį puslapį, tad palinkėjimas yra objektyvus. Sėkmės!
Andrius, 2009-09-01 22:55:00
Labai geras pastebėjimas pradžioje posto. Nedera sakyti “nežinau” viešai kalbant. Nedera leisti garso “ėėėėė” tarpuose tarp žodžių. Nedera juoktis iš savo pokštų, nes tai juos paverčia labai lėkštais.
Aš jau nekalbu apie tai, kad nedera isteriškai krizenti po kiekvieno pasakyto žodžio. Bet čia jau prie temos apie kompleksus ir jų nevalingą dangstymą būtų.
mama R, 2009-09-02 11:33:45
skaitau si puslapi. Interneto siukslyne atgaiva sielai ir idomios, protingos mintys dienos pradziai. Direktoriau, vykite salin nerima “Ar duosime tiek daug, kiek jie tikisi? Jie – daugiau tėvai, mažiau moksleiviai”. Man uztenka jusu poziurio i ugdyma. Mokytojas turi myleti jaunus zmones, tuomet vaikai myles Mokytoja. Tam, kad myleti, reikia pazinti zmogu, atrasti geruju savybiu. Myleti – ne lepinti. Sekmes ir kantrybes Mokytojams, pradedantiems naujus darbo metus.
Marija, 2009-09-02 17:23:16
Direktoriau, Jūs net nepatikėsit, kaip aš pasiilgau Jūsų Rugsėjo 1-os (ir visų kitų) kalbos vakar klausydama sveikinimų savo fakultete. Tiek nedaug žmonių sako tiesą, tiek nedaug žmonių sako tai, kuo tiki ir ką galvoja.
Martynas, 2009-09-02 20:10:00
100% pritariu Marijai. Gerai, kad nors čia galima užsukti.
4vėjininkas, 2009-09-02 20:21:43
To mama: Griežtai tariu ne meilei tarp mokytojo ir mokinio ( kalbu apie meilę paminėta Jūsų). Kaip per daug myli, per daug atlaidžiauji. Mokytojas man asocijuojas su treneriu. Ateit, išreikalaut mokytis, lieti prakaitą, kaip kokioje salėje. Mokytojas yra treneris, moksleiviai – žaidėjai. Mokytojo garbė ir siekis išugdyt moksleivius, mokiniu viską pasiimt ką duoda mokytojas. Kaip sakoma turi būt darni komanda.
Burgis, 2009-09-02 21:01:06
Aš nemyliu nei moksleivių, nei studentų. Aš myliu tik savo Albiną, savo vaikus ir savo anūkėlius. Tai ne pokštas. Mes pernelyg dažnai sakome “myliu”… Bet aš mėgstu savo darbą, labai mėgstu bendrauti su moksleiviais, studentais ir labai labai mėgstu daugumą mūsų gimnazijos moksleivių. Ir jūs pamatysite: mano “mėgstu” pagimdys juose, moksleiviuose, tą didįjį žodį “myliu”. Ir kai jie ištars kam nors tą žodį – tai bus amžių amžiams. Pamatysite.
Burgis, 2009-09-02 21:03:51
Ačiū KTUG žvaigždėms – Marijai ir Martynui. Aš pasiilgstu Jūsų… Bet štai šiandien viena gimnazistė padovanojo medaus (per vasarą ji tapo bitininke) – ir tapo mano bičiule. Gera turėti bičiulių!
Žydrė, 2009-09-02 21:15:33
O per dažnai vartojamas “mylėti”, matyt, susijęs su anglišku šio žodžio vartojimu reikšme “labai mėgti”. Vis tik turtinga mūsų kalba.
Turiningo visiems Jums rugsėjo!
mama R, 2009-09-02 22:52:00
Rašiau “Mokytojas turi myleti jaunus žmones”. Galima pakeisti “Mokytojas turetų mėgti jaunus zmones” arba “Mokytojui turėtų būti gera su jaunais žmonėmis” arba dar kitaip. Bet, manau, esmę supratote. Esu sutikusi nemažai žmonių, kuriems paauglys-banditas-plėšikas, paauglė-akiplėša-pamaiva-ir dar baisiau. Su paaugliais galima puikiai sutarti tada kai jie jaučia teigiamą Mokytojo požiūrį į juos, pasitikėjimą. O atėjęs dirbti i kolektyvą kartais jaunas žmogus sveriamas “be praktikos, jaunas, nieko neišmano”. Ar žodis “mylėti” talpina “pasitikėti, gerbti, norėti būti šalia, džiaugtis sutikus, atleisti”?
Rasa, 2009-09-02 22:56:32
Taip, mes per dažnai vartojame žodį “mylėti” ir per mažai mylime iš tiesų…
O iš tiesų dauguma mūsų tiesiog skirtingai supranta tą žodį ir tą jausmą.
Gal būt Burgis moka mėgti stipriau, negu kiti “myli”?
Vistiek prisiminiau eilinį kartą Korčaką. Jis mėgo, mylėjo ar tik logiškai rado protingiausią sprendimą?
Čia ištrauka iš straipsnio:
“…Jis ėjo dainuojančių vaikų kolonos priekyje, ant vienos rankos laikydamas nusilpusį berniuką, kita ranka vesdamas mergytę. Ėjo tikriausiai šypsodamas – juk vaikai labai pastabūs ir būtų iš karto viską supratę. Dar valandą, dar penkiolika minučių, dar minutę jis galėjo palaikyti jų viltį, nuvyti nuo mirties baimę. Ką gi dar galėjo padaryti senas ligotas daktaras?
“Aš buvau Umšlagplacėje, kai pasirodė Korčakas su vaikais, – prisimena vienas liudytojas. – Žmonės apmirė, lyg būtų išvydę mirties angelą.. . Šitaip išsirikiavę… čia dar niekas nebuvo atėję.
“Kas čia?!” – riktelėjo komendantas. “Korčakas su vaikais”, – atsakė jam. Kai vaikai jau buvo vagonuose, komendantas paklausė daktaro, ar ne jis parašė “Mažojo Džeko bankrotą”. “Taip, o ar tai kaip nors susiję su ešelono išsiuntimu?” – “Ne, tiesiog aš skaičiau jūsų knygą vaikystėje, gera knyga, jūs galite pasilikti, daktare…” – “O vaikai?” – “Neįmanoma, vaikai važiuos.” – “Jūs klystate, – sušuko daktaras, – jūs klystate, vaikai svarbiau!” – ir užtrenkė vagono duris.”
1942 metų rugpjūčio 6 dieną Janušas Korčakas žuvo kartu su savo vaikais ir bendradarbiais vienoje iš dujų kamerų Treblinkoje.
Korčako mintys
“Tik mylintis gali reikalauti, o nemylintis ir galvos neturėtų glostyti”.
“Jūs sakote: “Vaikai mus nuvargina. Jūs teisūs. Jūs aiškinate: “Reikia nusileisti iki jų supratimo.”
Nusileisti, pasilenkti, susilenkti, susispausti.
Klystate!
Ne nuo šito mes pavargstame. Nuo to, kad reikia pakilti iki jų jausmų.
Pakilti, atsistoti ant pirštų galų, tiestis.
Kad neįskaudintume.”
GZ, 2009-09-02 23:37:37
Kaip man patinka visos jūsų citatos, Rasa. Aiškiai per mažai skaitau, nes su panašiais kristalėliais susidariu labai retai. Nu ta mano literatūra kitokia, tai gerai, kad bent čia apsilankau.
Kad jūsų pirštai nepavargtų !
Rasa, 2009-09-03 08:29:54
Ačiū GZ 🙂