Mamytė skaito Mildutei S.Nėries eilėraštį, kuriame minimos įvairios pasakos. Mildutė klausia:
– O kokia pasaka apie saulės nukirptas kasas?
Mamytė skambina seneliui, o senelis ne tik neturi knygos su tokia pasaka, bet net neprisimena, kad kada nors būtų skaitęs, girdėjęs… Reikia sukurti!
***
Skaisti mergelė saulelė mėgo žaisti danguje. Jos ilgi auksiniai plaukai skleidė žmonėms šviesą ir šilumą. Kasdien saulelė dangumi užkopdavo vis aukščiau ir aukščiau, jos plaukai augo vis ilgesni ir ilgesni.
– Pavasaris! – žvelgdami į dangų džiaugėsi žmonės.
Visi mylėjo saulelę, bet labiausiai ją pamilo dangaus slibinas. Pasislėpęs už juodo debesies, jis prisėlindavo prie saulelės, pagaudavo ją, suvyniodavo į debesį ir prašydavo šviesti vien jam. Kartais slibinas net verkdavo, žemę kaip lietus laistydavo jo ašaros.
Bet saulelė vis pabėgdavo ir vėl šviesdavo žmonėms.
– Vasara! – kalbėjo patenkinti žmonės.
Pavargusi slibino gaudoma, vakarais saulelė pasislėpdavo už Žemės.
Ir sugalvojo slibinas nukirpti saulelės plaukus, jos ilgas kasas. Vis dažniau jis pagaudavo saulelę į debesį, vis po sprindį, po sieksnį kirpo auksinius plaukus. Žinojo slibinas, kad negerai daro, todėl ir verkdavo vis dažniau.
– Ruduo, – atsidusdavo į niūrų dangų pažvelgę žmonės.
Jau tik retkarčiais pabėgdavo saulelė nuo slibino. Trumpai nukirpti jos plaukučiai nei daug šviesos, nei daug šilumos suteikti nebegalėjo. Žmonės nerimavo matydami, kad saulelė nebeužkopia aukštai į dangų. Kas bus, jei slibinas visai pasigrobs saulę?
– Žiema, – išėję į kiemą ir nematydami danguje saulės sakydavo žmonės.
Saulelė gera, ji net slibino širdį gali suminkštinti, sušildyti. Po ilgų prašymų slibinas sutiko nebekirpti saulės kasų, leido jai vėl auginti plaukus. Retkarčiais jis jau išleisdavo saulelę pažaisti danguje, ir žmonės pamatė:
– Vėl pavasaris!
Atsakymai
Burgis, 2011-12-28 09:25:40
Pagirkite mane, pagirkite…
Jorė A., 2011-12-28 11:15:39
Apie tas kasas:
Apšerkšniję mūsų žiemos –
Balta, balta – kur dairais –
Ilgas pasakas mažiemus
Seka pirkioj vakarais.
Apie klaidžią sniego pūgą,
Saulės nukirptas kasas –
Apie žąsiną moliūgą,
Kur išskrido į dausas.
Apie vilką, baltą mešką,
Burtus, išdaigas velnių,
Apie vandenis, kur teška
Iš sidabro šulinių.
Apie trečią brolį Joną –
Koks jis raitelis puikus.
Apie Eglę – žalčio žmoną,
Medžiais paverstus vaikus.
Kaip našlaitė nusiminus
Grįžo tuščiomis atgal…
Brenda pušys per pusnynus
Ir išbrist niekaip negal! –
Pusnynuos nykštukai miega,
Aukso žuvys po ledu –
Bėga ragana per sniegą,
Nepalikdama pėdų.
Našlaitėlė gero būdo –
O jos pamotė pikta …
Bet… senelė užusnūdo.
Ir jos pasaka baigta.
S. Neris
Nors jau keliolika metų neteko prisiminti, vis dar gerą dalį prisimenu mintinai 🙂
Burgis, 2011-12-28 12:02:52
Ačiū, Jore, bet Jūs nesupratote… Eilėraštį visi skaitė, daugelis mintinai moka, bet klausimas buvo apie tą pasaką, kurią poetė mini eilėraštyje. Kokia tai pasaka?
Arvydas, 2011-12-28 12:17:12
O mes, lietuviai, turime kokį nors nacionalinį baisuoklį? Pvz., norvegai turi trolius, čekai turi golemus, šioje pasakoje paminėtas slibinas – rusiško lizdo paukštis. O kas yra mūsiškis baibokas? Bildukas? Aitvaras? Laumė?
Loreta, 2011-12-28 12:22:35
Gali būt, kad Saulei kasas nukirpo žiežula Žiema. Arba kai tekėjo už Mėnulio, pasodino Saulę ant kubilo ir nukirpo kasas pamergės žvaigždės.