Vakar gulti nuėjau labai pakiliai nusiteikęs. Kokia pergalė, kokia pergalė!
*
Ne, jūs nesupratote – kalbu ne apie krepšinį. Vaiva su šeima vakar nusipirko naują butą Stokholme. Didelį, puikų butą netoli centro! Pasirinkti (žr. ankstesnę temą) buvo labai nelengva: per porą valandų reikėjo apsispręsti – butas ar namas? Namas irgi buvo patrauklus, bet – toliau nuo centro. Bet – graži aplinka. Bet – gerokai senesnis nei butas. Bet – su baseinu. Bet – su atviru. Bet – su šildomu…
*
Žiūrime krepšinį ir telefonu, kompiuteriuose sprendžiame būsto pasirinkimo problemą. Ir štai – dvi puikios pergalės (mano prioritetas, nors ir nežymus, buvo butas, o ne namas…)!
*
Gulti ėjau galvodamas – kuri pergalė mane labiau džiugina? Vėl į galvą lindo apibendrinimai… Taip ir neįtikino manęs TSRS, kad uzbekas – mano šalies žmogus. Kuo tu labiau džiaugiesi: kad pasaulio 100 metrų bėgimo rekordą vėl kažkas pagerino, ar kad tu dviem šimtosiomis pagerinai savo asmeninį rekordą? Sako: „savi marškiniai arčiau kūno.“ Na, nerūpi man savi marškiniai, nerūpi! Man žymiai svarbiau mano vaikų sėkmė, o jums – jūsų vaikų sėkmė. Ir tai teisinga! Dešimtmečiais auklėjimas buvo iškreiptas. Jei vakar mūsų krepšininkai taip fantastiškai žaidė, kad patiktų savo merginoms, kad pradžiugintų savo tėvus, brolius – šaunuoliai! Taip ir turi būti! Jiems neturi rūpėti, kad ir aš džiaugiausi, – tai menka paskata.
*
Visų mūsų gerų darbų, gero elgesio, doros ir sąžiningumo pagrindas yra ne mumyse ir ne toli nuo mūsų (rinktinė, bendrovė, šalis, Europos Sąjunga ar dar koks nors dirbtinis „jaukas“). Paskata yra artimiausi, mylimiausi žmonės, savo rankomis, protu ir širdimi sukurti dalykai. Dėl jų mes kuriame gėrį, kuriuo džiaugiasi šimtai, tūkstančiai, milijonai…
*
Vakar mane pradžiugino krepšininkai, kurie turėjo gal net labai intymių paskatų. Ačiū jiems už tai, kad turėjo. Ačiū tiems, kurie vedė juos į pergalę!
*
Vakar džiaugiausi dėl mūsų vaikų, todėl ir šiandien, ir daug daug dienų gerai, gal net geriau, dirbsiu jūsų vaikams. Jūs turėtumėte mintyse padėkoti už tai Vaivos šeimai, mūsų sūnaus šeimai, mano žmonai…
Atsakymai
Darth Vader, 2010-09-10 09:22:35
…o man svarbiau Valstybė. Jos interesai aukščiau visko. Kažkieno (pvz.,mano) smulki asmeninė laimė dėl gražiai giedančio paukščio po langu – yra tik menkutis dalykas, neišliksiantis istorijoje. Ir buto pirkimas neišliks istorijoje, kuri bus rašoma po kokių 800 metų. O štai fundamentalūs, su valstybe susiję dalykai – liks. Tad man gerokai svarbiau krepšininkų pergalė.
neringa, 2010-09-10 10:41:43
Na,seima lieka prioritetu ir svarbiausiu dalyku,bet tuo mes neturetumem pasitenkinti.Net jeigu artimieji aprupinti,jiems sekasi,visgi gyvenam tarp daugelio zmoniu,ne tik savo seimos nariu.Net ir valstybe man yra per siauras plotas,siaip rupi zmones…Ne,neesu kokia nors altruiste-aktyviste,taciau,neabejinga…
Beje,krepsininkai tikrai saunuoliai,suteike nemazai dziaugsmo Lietuvos gyventojams ir visiems,po pasauli issibarsiusiams lietuvimas.Valio!
sonata, 2010-09-10 10:52:11
Kaip rašė Nepris, tik kitam kontekste, – svarbu vienovė. Vienovė ir balansas tiek rūpinantis asmeniniais, tiek visuomeniniais reikalais. Paskata koncentruotis vien tik į savo lizdą yra labai masinanti ir džiuginanti; šaunu, jei tai “užveda” norą veikti ir dėl “nesaviškių”. Bet va mūsų valstybę valdančiųjų tarpe noras veikti tik su “švogeriais ir dėl švogerių” “nesaviškių” sąskaita gerokai žeidžia visuomeninį interesą. Kita vertus, toks tėtis, kuris biure ar laboratorijoje “dirba Lietuvai” po 25 valandas per parą ir nemato, kaip užauga jo paties irgi nevertas pagarbos. Visur svarbu pusiausvyra.
Burgis, 2010-09-10 11:00:13
Ir dėl tos Valstybės, Gerb. Vaderi, Jūs net šioje svetainėje į šuns dienas dedate kitus pašnekovus, esate piktas, mokote kitus gyventi? Ir taip Jūs išliksite istorijoje? Ir tai Jūs tenkinate tos Valstybės, jos žmonių poreikius? Keista…
Evaldas, 2010-09-10 11:08:47
Vaderiui: smagu, kad vis Lietuvoje lieka VALSTYBĖS patriotų:) Kita vertus, ką gali žinoti, kaip ten bus po daugelio metų? Gal galų gale pasikeis istorijos samprata – nuo valdžios (visų laikų ir visų tautų) užsakomosios į tai, kas įdomu, tikrai aktualu ŽMOGUI? Na, krepšinis Lietuvoje yra ne tik politikos, bet ir kasdienybės dalis. Tad, gal išliks ir vakarykštė krepšininkų pergalė?
O šį kartą labai palaikau šio tinklaraščio šeimininką. Nieko nėra smagiau, kaip pergalės artimiausioje aplinkoje. Štai, ir man smagu. Nuo rugsėjo 1 d. mano atžala penktą (!) kartą pradėjo studijas. Pridursiu, visus kartus sugebėdavo įstoti į nemokamas (ir terbelių) vietas ir iš niekur nebuvo išmestas… Šį kartą (penktą) žadėjo užbaigti studijas. Įdomu, ar Lietuvoje yra fiksuojami šios srities rekordai?
petras, 2010-09-10 12:58:55
ahha aš ir penkis kartus esu įstojęs. bet du kartus į tą pačią specialybę pasitaikė 🙂 keturis kartus išėjau, arba dėl skolų arba nebepajėgiau, vieną kartą baigiau 🙂 bet gal dar kadanors įstosiu. atimsiu nemokamas vietas iš tų, kurie nori mokintis :DD oj deja, nebegalėsiu, nes bet kokiu atveju teks mokėt už mokslą 🙂 beje dažnu atveju ėjau ne dėl doplomo, o dėl to, kad patinka universiteto kvapas 🙂
sonata, 2010-09-10 13:17:43
Petrai, pasitaupyk kokį 20 metų ir vėl stok į kokį nors universitetą – nerandu kito žodžio -“kaifas”. Ir kur kas pigiau, nei keist sutoktinius per vidutinio amžiaus krizę, ir emocijos teigiamos, kai solidus katedros vedėjas pusamžei solidžiai pirmakursei damai sako – “tai kad tu nieko nemoki, pupuliuk”:))))
Jūratė, 2010-09-10 17:26:15
hm…, atleiskite už tiesmukiškumą, bet netikiu, nuoširdumu to, kuris sakosi, esą svarbiausia yra valstybė… Jeigu Valstybė, tai ką Tu, žmogau, esi dėl Jos padaręs? Jei ir padaręs, tai ar padaręs maksimaliai, kiek gali? Jei tiek kiek gali, tai ar ne per mažai gali? Valstybės, tai ko? Žmonių? Teritorijos? Žmonių ir teritorijos? Aš irgi esu patriotė, net ir šiuolaikinėje politinėje, ekonominėje, kriminologinėje padėtyje. Bet tikrai nepasakyčiau, kad svarbiausia yra valstybė. Kad aš galėčiau aukoti šeimą (kas man ir yra svarbiausia) dėl jos. Dėl šeimos galėčiau (ir galiu) aukotis, kad jai būtų geriau (ir geriausia!). O jei Valstybę sudarančioms šeimoms bus geriausia, geriausia bus ir pačiai Valstybei. Gal būt mes į mane akmenį tie, kas neturi šeimų. Bet ar ne dėl savęs gyvenime stengiatės? Dėl paprasto žmogiško savojo gerbuvio? To, ko patys trokštate – karjeros, pripažinimo, gero gyvenimo, perspektyvų, svajonių? Tiesa, aš žiūriu iš savojo bokšto 🙂
Burgis, 2010-09-11 18:09:30
Jūratei: 100 balų.
Burgis, 2010-09-12 21:13:03
Tai va – vėl euforija: krepšininkai laimėjo „bronzą“, o mudu su močiute dvi dienas praleidome Vilniuje su dviem anūkėlėmis! Niekur Vilniuje nebuvau, bet su Mildute užlipome žolės takeliu ant aukšto aukšto kalno ir pasėdėjome kalbėdami lyg danguje… Vėl jums sakau – sąžiningai pripažinkime, kuris džiaugsmo šaltinis tau gaivesnis?
Manfredas, 2010-09-12 21:53:01
Sveikinimai, šaunūs vaikai (ir anūkai)!
Nepris, 2010-09-12 23:13:04
Tikrai gražus pasiekimas. Linkiu, kad Meilė ir Ramybė niekada neapleistų jūsų namų… kokie dideli ar maži, ištaigūs ar kuklūs jie bebūtų.
Rasa, 2010-09-13 10:29:33
Smagu, kad viskas taip puikiai ten pas Jus 🙂 Ir tai džiugina 😉
O dėl krepšinio… Tai čia MES laimėjom! :)))))) Jei būtų labai pralošę, tai tada JIE būtų netikėliai :)))) Čia jau senas geras požiūris toks mūsų į krepšinį 😛
sonata, 2010-09-13 13:26:46
O aš bjauri sena bambeklė – krepšinio fanai jautėsi pasaulio bambom ir orgijos truko iki paryčių. O darbe reikia tikslumo ir greitos orientacijos. O neišsmiegota. O galiu gaut skundą nuo tų pačių fanų už klaidą. Kaži, kur ribos…
petras, 2010-09-13 14:09:27
jo būna sudėtinga kartais dėl triukšmo miegot. šiaip geras dalykas būtų kokius ausų kamštukus turėt tokiems atvejams :)) nors kaži ar yra kur pikt tokių specialių, gal nebent vaistinėj kokioj.
Burgis, 2010-09-13 21:26:11
Pritariu Gerb. Rasai ir Sonatai…
Žydrūnas, 2010-09-13 21:40:07
Pritariu trim net 🙂
Briedis, 2010-09-14 09:56:15
Jei sąžiningai – tai aš toks sportui (tiksliau tai sporto rūšiai prie žydro ekrano ir su alaus buteliu rankoje) abejingas pilietis patyriau džiaugsmą. Pirmą džiaugsmą patyriau po baisios depresijos.Kai mano šuo sudraskė mano ėringą avį ją pakasęs prisipyliau stiklą brendžio įsijungiau radiją. O ten mūsiškiai, anot komentatoriaus, baigė sutrinti į parketą Argentiną. Nuėjau gulti jau pusėtinai geros nuotaikos.
Pusfinalį vėl klausiau per radiją. Finalą nuvažiavau į rajono centro centrinę aikštę – ten kukli, provincialinė, bet masinė euforija, kažkokia instinktyvi, iš gelmių.
Su žmona bandėm analizuoti kodėl? Kodėl kažkokie 12 vyrų aikštėj lakstančių kelia masines euforijas. Priėjom išvados – tai pasąmoningi archetipiniai dalykai. Nuo tų laikų kai gentainiai išjodavo majačintis su kitos genties gentainiais.Genties jausmas liepia besąlygiškai palaikyti tuos gentainius.
Vėliavos, dainos, ypač tie nuvalkioti, bet į temą „ ant kalno mūrai“, kurią dainavo kaip mokėjo rinktinė pasiimdama medalius, vyriški apsikabinimai po mūšio visa tai tik patvirtino tą teoriją. Galutinai tai įrodė Javtoko interviu Delfiui, kad treneris prieš rungtynes norėdamas juo užvesti – rodydavo filmus apie karą. Kai kurios frazės iš jų ( pvz „viską atimsim nieko nepaliksim“) taip įstrigdavo, kad jei net jas aikštelėje kartodavo vieni kitiems…
Tad mano atsakymas – džiaugsmas, tiksliau euforija buvo. Tačiau kokia iš to nauda man, ar visiems mums ne taip lengva sugalvoti. Pagal nuotaikos tvermės dėsnius po euforijos turėtų sekti nusivylimas. Gal tik vieną naudą įžiūriu, kad po kiekvienos tokios pergalės masiškai užplūstamos krepšinio mokyklos,o kiemuose kamuoliai ima dunksėti iki vėlaus vakaro. Tad jei iš tiesų 12-16 metų vaikai po šios bronzos praleis bent 10% daugiau laiko su kamuoliu nei iki tol – siūlau pergalę užskaityti.
petras, 2010-09-14 14:06:39
Briedi, o kodėl nepasiėmei avį mėsai ?? netinkama ėringos avies mėsa ? ar čia dėl kitų kažkokių priežasčių ? ar ten ne mėsinė buvo ?
Briedis, 2010-09-14 15:43:56
Tai kad aš kai ją radau, jau buvo galus atidavus…
Laikausi tokio košerinio papročio, kad jei spėji perpjaut gerklę ir kraujas dar teka – mėsa tinkama, jei ne,tai ne.
Šiaip nemaloni tema.Būčiau pamatęs savo kalę “in action”, tai tubūt būčiau už kojų ir į sieną. Bet kai po viskam, tai tik teko stebėtis kaip ji sugebėjo 1,80 m voljerą peršokti, nugalabyti avį, pusę jos nuėsti ir po to žiūrėti į mane nekaltom akim.
petras, 2010-09-14 15:45:52
rimtas žvėris 😐 tas šuo.