Šiandien baigėsi antroji studentų mokslinės konferencijos sesija.
Jau ne pirmi metai paskutiniąsias dvi semestro paskaitas skaitau ne aš, o patys studentai. Prieš porą mėnesių savanoriai sudarė keturias pranešėjų grupeles po 2-3 žmones, paskyriau jiems dvi temas (vieniems – „Pasikliautinasis intervalas“, kitiems – „Hipotezių tikrinimas“). Vakar ir šiandien pranešėjai mokė savo kurso draugus… Dabar aš skaitysiu ir vertinsiu jų parengtus pranešimų referatus, vertinsiu ir pranešimus. Iškart giriu visus pranešėjus už tai, kad jie stengėsi, kad jie rimtai dirbo tą darbą, kad jie mokėsi skaityti mokslinius pranešimus. Ar pavyko? Nesakysiu… Bet kelios pastabos gali praversti ir šios svetainės lankytojams.
*
-
Neįmanoma nieko gerai papasakoti kitiems, jei pats to nesupranti.
-
Jaunieji pranešėjai nepratę kalbėti trumpai (senesniems(man…) atleistina…).
-
Pranešėjai visai nereaguoja į auditorijos reakciją.
-
Nieko verti pasakojimai „kas?“ tipo, jei nėra „kodėl?“ tipo intarpų.
-
Jūs ruošėtės du mėnesius (gal – visą gyvenimą…), bet klausytojai tai girdi pirmą kartą – kodėl to neįvertinote?
***
Pastabų galėčiau prirašyti daug! Pradžiugino studentai, pakėlusieji rankas, kai paklausiau, kas norėtų klausyti mano paskaitų apie pranešimų skaitymą…
***
Bet po to aš pritaikiau savo išrastą referendumų schemą: paskyriau balsų skaičiuotoją, nusisukau į kampą ir paklausiau: „Kas sutiktų gauti ne pažymį, o sutartinį skaičių, dekanatui reiškiantį pažymį, – be jokių egzaminų!“. Po to paprašiau rankas nuleisti, atsisukau ir balsų skaičiuotojo paklausiau apie rezultatą.
– Apie 98 procentai, – atsakė jis.
Galvojame toliau…
Atsakymai
Burgis, 2012-05-16 11:03:32
Įvertinkite dvi naujoves…
Iš arčiau, 2012-05-16 11:13:49
Visi pažymiai pas mane diplomuose 8-9-10, aukštoji matematika 6. Nepasakyčiau, kad man jos trūksta… Iš dalies sutinku su studentais.
Arvydas, 2012-05-16 14:41:09
Iš arčiau, čia reikia pajusti skirtumą – jei Jūs savo šešetą sąžiningai uždirbote, gavote jį už savo žinias, tai yra ganėtinai daug (objektyviai vertinant matematika – sunkus mokslas, todėl negali visi už savo žinias gauti tik gerus pažymius). Tačiau, jei Jums tiesiog parašė pažymį, tada iš viso jokio skirtumo kiek Jūs gavote.
Asmeniškai aš didžiuočiausi objektyviai parašytu penketu, nei, būdamas dėstytojo numylėtinis, gaučiau dešimtuką. Matote, pažymiai – jie ir lieka pažymiais. Istorija. Mililitras rašalo universiteto archyve. O įgytos žinios – jos visada su manimi. Kiekvieną dieną. Nesvarbu, kad savo darbe su matematika tiesiogiai nesusiduriate. Bet, gal, Jūs greitai pagaunate darbo esmę? Numatote savo veiksmus keliais žingsniais į priekį? Juk matematika ir logika labai glaudžiai susiėję dalykai. Neišvengiamai treniruodami vieną dalyką, Jūs treniruojate ir kitą.
Studentas, 2012-05-16 23:30:08
Visų pirma dėkui dėstytojui už puikias pastabas ir pamokymus, kaip reikėtų skaityti pranešimą.
Dėl to pažymio ar įvertinimo. Mano nuomone, kiekvienas objektyviai save įvertiname patys. Žinome kiek ilgai mes mokėmės, kokį kiekį informacijos mums pavyko suprasti ir panašiai. Tad iš to ir sprendžiame ar įvertinimas mūsų žinių yra teisingas ar ne. Visada prisiminsiu dėstytojo pasakytą mintį, kad reikia atskirti du dalykus: pažymį- kaip skaičių ir pažymį- kaip žinių įvertinimą.
Šio semestro reziume: Paskaitos buvo įdomios, jūs esate geras dėstytojas, mes gal ir sumanūs, bet tinginiai ( nors ne visi).
M11, 2012-05-17 10:57:36
Gal ir ne į temą, bet skaitydamas šią temą prisiminiau gana įdomią vertinimo sistemą, t.y. kuomet žmogui pačiam leidžiama save įvertinti. Šis principas yra taikomas (daugiau marketinginiais ar eksperimentiniais tikslais) restoranų versle – klientui leidžiama pačiam nuspręsti, kiek reikėtų mokėti už maistą. Taip pat yra bandymų tai atlikti ir įmonėse – darbuotojui leisti pačiam nuspręsti, kokio atlyginimo jis vertas.
Įdomu, kokį balą sau parašytų šiame bloge dažnai minimi studentai 🙂