Prisėdi iš ryto prie kompiuterio ir perskaitai: ji serga depresija, štai jos nuotraukos, štai ligos ir gydymosi istorija…
Nueini į knygyną ir matai Jurgos Ivanauskaitės priešmirtinę knygą „Viršvalandžiai“. Aš neskaičiau, bet dažnai pagalvoju: gal ir man jau laikas tokią knygą rašyti?
Jei per TV rodo gydytojus, ligoninę, pacientus, tai būtinai pamatysite, kaip smeigia adatą, kaip ima kraują. Žurnalistai mano, kad būtent taip jie sukuria tinkamą emociją… Vargšai neišmanėliai.
***
Šia tema jau esu rašęs, bet jie, sergantieji, neduoda ramiai, džiaugsmingai gyventi, tai ir vėl rašau… Kodėl jūs nepagalvojate apie pagyvenusius žmones, kuriems jūsų rašiniai apie ligas gali sukelti ligą? Kodėl jūs manote, kad esate išskirtiniai, kad kiti serga kažkaip kitaip, nuobodžiai, neįdomiai? Ak, jūs norite padėti sergantiems! Ir manote, kad esate psichologijos, psichoterapijos, psichiatrijos specialistai, todėl žinote, kaip reikia padėti…
O aš manau, kad ir jūs, sergantieji, ir jūs, žurnalistai, esate visiški neišmanėliai, jei palygintumėte savo patirtį su manąja… Aš manau, kad iš tos mano patirties tikrai daug kas galėtų pasimokyti, bet dar ne laikas. Todėl, kad aš dar labai gyvas! Todėl, kad aš dar pats savo gyvenimu rodau – rodau, o ne aiškinu! – kaip reikia gyventi, sirgti, gydytis…
*
Išvada: neskubėk visiems pasakoti apie savo ligas ir net savo pasveikimo istorijas. Tegu tai daro medikai. O tu tiesiog gyvenk ir tuo parodyk, koks puikus tas gyvenimas!
Atsakymai
Burgis, 2014-04-08 09:10:27
Taip…
Rasa, 2014-04-08 14:06:25
Mhm… Tai dabar turbūt, kai mano mama norės man pasiguosti, kaip jai labai skauda, aš jai turėčiau perduoti jūsų žodžius: kad ji, sergančioji, neduoda man džiaugsmingai gyventi, lai geriau patyli. Arba eina pas psichiatrą, jis profesionalas tuo klausimu… 🙂
🙂 Man šis Jūsų parašymas atrodo beširdiškas. Tik tiek.
Burgis, 2014-04-08 14:19:32
Rasai: čia Jūs tyčia taip išvertėte mano žodžius?! Pykstate?
*
Aš gi kalbėjau apie tuos, kurie skelbiasi žiniasklaidoje, svetimiems, o ne šeimoje…
Indra, 2014-04-08 16:14:33
Rašykit, Direktoriau, savo ligų istoriją jau dabar. Aš, ir ne tik, norėčiau sužinoti, kokiomis ligomis serga atsakingai ir aistringai dirbančios asmenybės. O gal liga – tai ženklas, kad daroma kai kas neteisingai, ne pagal gamtos dėsnius?
Perskaičiusi J. Ivanauskaitės pojūčius, kai ji gydėsi Švedijoje, supratau, kad žmogus daro laaabai daug neteisingų, barbariškų žingsnių… Ir net brandus, inteligentiškas žmogus nemoka sustoti, kad pats savęs paklaustų: „Ką darai, žmogau?“ Gal perskaitę p. Burgio knygą žmonės suprastų, kad nėra prasmės nuolat žengti priekyje, lenktyniauti, garbinti protą ir tik gebančius puikiai mokytis ( ne idiotus)… Gal, anot L.Donskio, tikrai vertėtų linkėti vienas kitam lėtinti tempus, sustoti, pamatyti, pro ką praeiname, ko nepamatome, ką pamiršome… Jis siūlo linkėti vieni kitiems didžiulės šių dienų prabangos – sulėtėjimo.
Rašykit knygas, skaitančių bus.
Rasa, 2014-04-08 18:15:11
Burgiui: 🙂 Nepykstu, ko gi man pykti? 🙂
Aš tai nuo nieko nei slepiu savo ligas, nei pernelyg jas kaišioju (nors kai kam atrodė, kad kaišioju :), nes aš nieko iš savo gyvenimo nuo nieko neslepiu. Bet kalbam ne apie mane.
Ką duoda svetimų žmonių pasidalinimai? Manau duoda labai daug. Visų pirma, nesijauti esantis toks vienas “nenormalus” 🙂 Tarkim kad ir tokia smulkmena. Pav. man kai ką skauda. Galiu tylėti dantis sukandus ir galvoti: štai visi sveiki, o aš kažką ne taip darau, jei man vienai skauda. Juokiuosi, nes vakar kaip tik pavyzdį turėjau. O kai ima kažkas kalbėt, pasirodo kad taip pat skauda beveik visoms mano amžiaus moterims, taigi jautiesi kaip normalus žmogus, tik turintis tai priimti ir daryt ką gali, kad būtų geriau 🙂
Arba štai pasako diagnozę- na, tarkim vėžys tam tikras. Kiek gydytojai informuoja ligonius apie ligas? Šnipštą. Nieko beveik. Tik dėka dalinimosi, žmonės gali turėti viltį, suprasti, kad panašiai jaučiasi ne jie vieni, palygindami gali rasti begales būdų kaip palengvinti kažkokius simptomus ir pan. Pagaliau verta net pasimokyti to, kaip susitaikyti su ligom ir mirtimi, kaip su jomis susidraugauti.
Ir jei žinai būdų, jei atradai per ligą kažką, nuo ko ir kitam gali būt lengviau, tai ne dalintis gėda, o nesidalinti yra neteisinga. Ir ne tik su savais. Žinoma, jei p. Burgiui daugiau rūpi tik jo šeima, tai jis ir dalinasi su sava šeima, jei kažkam rūpi ir kiti, jie dalinasi su visais 🙂
Juk niekas nėra kišama per prievartą, visuomet galima neskaityti ar neklausyti.
—
Nesidalina, bijo dalintis žmonės,manau irgi dėl kelių priežasčių: vieni mano, kad tai pernelyg intymu. Senesni žmonės kartais linkę slėpti savo ligas tarsi sirgti būtų gėda, lyg jie kažką blogo jaustųsi padarę… 🙂 Kiti bijo likti dar daugiau pažeidžiami, nes piktų ir negeranoriškų žmonių tikrai yra. Dar kiti galvoja, kad “skęstančių gelbėjimas pačių skęstančių reikalas” ir t.t. Beje, kartais dalijimasis yra silpnumo ženklas (kai norima pasiguosti), o kartais begalinės stiprybės (kai norima ja, stiprybe ir ramumu, patirtimi ir įgyta išmintimi, pasidalinti su kitais).
—
Aš niekam nieko nenoriu įrodyt. Tiesiog. Svarstau. O kaip jam asmeniškai geriau, kiekvienas turi spręsti pats. Kas nori kalba, kas nenori nekalba. Bet poreikis, kad žmonės dalintųsi yra. Bent man matosi taip.
A., 2014-04-08 19:55:28
Kaip gražiai ir teisingai Rasa viską parašė! Taip pat ir aš galvoju, bet mano komentaras su tokiais pat galvojimais nebūtų išėjęs toks gražus, draugiškas ir pozityvus. Norėčiau išmokti prieštarauti taip puikiai kaip tą daro Rasa 🙂
Rasa, 2014-04-08 20:24:04
A: Ačiū 🙂
A., 2014-04-08 21:25:11
Prisiminiau dar ir pavyzdį vieną. Kartą artimam žmogui diagnozavo labai retą nepagydomą ligą. Nebuvo medikų, kurie gerai išmanytų, kaip tą ligą gydyti, lietuviškose medicinos vadovėliuose buvo tik jos pavadinimas, simptomai, priežastys, liūdnos prognozės ir dar keli sakiniai. Ir kiekviena internete rasta istorija, kiekvienas sakinys, kiekviena patirtis tada buvo vertingiau už bet kokį gydytoją. Visa tai IŠ TIKRŲJŲ padėjo ne tik morališkai, bet ir terapiškai. Be viso to būtų buvę daug blogiau.
Burgis, 2014-04-08 22:03:15
Indrai, Rasai, A.: pasitraukiu iš diskusijos… Aš ne toks, kokio jūs norėtumėte, ir niekada nebūsiu toks. Bet tikrai nebūtina, kad visi būtų tokie, kaip aš.
Rasa, 2014-04-08 22:24:06
🙂 Burgiui: P. Burgi, asmeniškai aš nenoriu, kad Jūs būtumėt kitoks 🙂 Būkit tokiu, kokie esat ir norit būt. Aš tik sakau kad man pav. šis parašymas nepatiko. Bet parašymas, o ne JŪS. Nes Jūs pats tai ne toks jau ir blogas. Pakenčiamas netgi, sakyčiau 🙂 Be to, juk seniai žinau Jūsų požiūrį 🙂 Jei Jūsų požiūris būtų identiškas manam, tai apie ką kalbėtumėmės? Aš su savim ir prieš veidrodį galiu pasikalbėt 😉
P.s. Dėl “pakenčiamo” juokauju, juk žinot, kad esat puikus vyriškis 🙂 Net kai būnat visai nepakenčiamas 😀
Darius, 2014-04-08 23:33:40
Negaliu atsidžiaugti šia gražia diskusija. Kaip gera šiame tinklapyje, kur nebėra “ligonių”. Kiekvienas argumentuotai išsako savo nuomonę, niekas neįžeidinėja.
Tyliai viliuosi, kad ligoniai negrįš…
Agnė, 2014-04-09 14:14:02
Aš irgi nesupratau, ko p.Burgis toks pasipiktinęs, kad žmonės dalijasi, jog kažkuo sirgo arba tebeserga, kad paskveiko ar sveiksta, kaip ir kas padėjo. Jei tai žmogui neaktualu, tai tegu neskaito, nesiklauso, nežiūri. Čia gal ne visiškai į temą, bet praėjusią savaitę perskaičiau J.P. Sartre “Brandos amžių”. Ten vienas pagrindinio veikėjo draugas yra gėjus. Ir dėl to jaučiasi labai nelaimingas, galvoja apie savižudybę. Kai atsiverčiau knygos priešlapį pasitikriti, kada šis romanas buvo išleistas (1945 m.), supratau, kad tuo metu tas veikėjas kitaip ir negalėjo jaustis. Šiandien jaustųsi kitaip. Ir ne dėl to, kad būti gėjum pasidarė “madinga”. Lygiai taip pat, kaip žmonės sergantys ar turintys depresijos simptomų, gali lengviau ir drąsiau rasti/prašyti pagalbos. Ir tai daro ne dėl to, kad tai pasidarė “madinga”. Arba moterys pagimdžiosios nesveiką kūdikį, greičiau randa pagalbą, informaciją, nesijaučia atstumtos/kitokios (nes juk visų draugių ir giminaičių vaikai sveiki). Arba suaugę žmonės, kurių tėvai pradeda sirgti įvairiomis senatvinėmis psichinėmis ligomis. Viskas gerai, jei viskas iš anksto yra peršnekėta ir susitarta, kaip ir ką daryti ligos atveju. O jei ne. Jei liga (pvz.: insultas) smogia kaip perkūnas iš giedro dangaus. Ir ne žmogui, kuriam jau saulelė vakarop, o jaunam tėvui (ne mano tėvui, bet jaunam vyrui, kuris yra kūdikio tėvas), mažam vaikui? Ką atsakyti gydytojai, kuri tavęs savo kabinete klausia kurį iš trijų insulto gydymo būdų renkiesi savo nepilnamečiam vaikui, kuris guli be sąmonės: 1) galima jį stabilizuoti, ir pacientas tikrai išgyvens, bet jam pačiam teks kovoti su ligos padariniais, kurių šią akimirką negalima prognozuoti (gali likti daržovė, o gali ir visiškai/arba dalinai pasveikti/arba tik protiškai pasveikti, bet likti suparalyžuotas/ arba fiziškai būti pajėgus, bet protiškai atsilikęs); 2) galima nieko nedaryti, ir pacientas mirs; 3) galima suleisti vaistų, kurie arba garantuos pasveikimą, arba mirtį. Ir tada žmogus pradeda klausyti intuicijos, kuri yra ne kas kita, o surinkta ir turima informacija (esanti kažkur sąmonės užkabariuose), kurios galvojai niekada neprireiks. Tragedija niekada neįvyksta dėl vieno dalyko (kažkas susirgo, kažkas nusižudė, kažkas mirė). Tai yra seniai ir paprastai ilgai besitęsiančių įvykių kulminacija.
sonata, 2014-04-09 16:03:33
Man tai patinka posakis: “Pasidalintas skausmas – pusė skausmo, pasidalintas džiaugsmas – dvigubas džiaugsmas”. Sunkiausia – atsirinkti kada ir su kuo dalintis.