Laikas išgirsti, laikas suprasti. Gal tikrai reikia sirenų, kad visi suprastų, kaip pasikeitė visuomenė, kaip pasikeitė informacijos srautai ir technologijos, kodėl tokia reakcija į Romeo Castellucci spektaklį „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“.
*
Jūs prisimenate – šioje svetainėje diskutuodavome apie religiją. Tol, kol ir aš supratau – ne, čia negalima! Čia – kitokia erdvė. Čia – anonimų ir neanonimų, a priori mano aršių priešininkų ir atsargių mano šalininkų, intelektualų ir pacientų, poilsiaujančių ir čia gyvenančių nuomonių sankryžoje religijos tema netinka. Užtenka vien Martyno, vien mano išplėstinės šeimos nario jautrumo tai temai – ir aš atsitraukiu. Nė per plauką nepakeitęs savo nuostatų!
*
R.Castellucci neatsitraukė. Rengėjai, jį pasikvietę, neatsitraukė. Nemanau, kad jie visi tai padarė trokšdami populiarumo, norėdami išgarsėti, užsidirbti. Ne, tiesiog jie neišgirdo sirenų, įspėjančių apie mūsų (Lietuvos) pasikeitusią visuomenę. Visuomenę, kuriai užtenka mažiausio preteksto pradėti aršią konfrontaciją. Normalioje visuomenėje žmonės pasakytų: juk spektaklis – teatre, uždaroje erdvėje, kaip jis gali užkliūti? Ignoruok, vaikų neleisk, su niekuo apie spektaklį nediskutuok ir jo – kaip nebūta. Pavyzdžiui, jūs gal nustebsite, bet aš nė karto (!) nesu buvęs sekso prekių parduotuvėje. Ir man jų nėra…
*
Dabar apverskime plokštelę. Sinjore R. Castellucci, teatralai, ar jūs nebegalite kurti meno, pateikti meno, nesupriešinančio visuomenės? Jei teatre, jūsų uždaroje erdvėje, jūs imtumėte tyčiotis iš bet kurio žmogaus ir darytumėte tai realiai, kad būtų įtaigiau (gal net fiziškai žalotumėte jį…), tai kas galėtų būti tas žmogus? Jūsų kolega aktorius? Mazochistas vardan meno? Ir mes, piliečiai, žinodami, kaip jūs ten elgiatės su žmogumi, nieko neturėtume daryti?
*
Čia esu rašęs apie R.Gavelio, V.Nabokovo kūrinius, apie dvi serbų noveles, kurių šleikštų poveikį jaučiu iki šiol. Jūsų, menininkai (o gal ir ne?), teisė kurti, mano, piliečio, teisė komentuoti ir niekinti. Jūs ieškote savo šalininkų, aš rasiu savų. Bet aš jau išgirdau visuomenės sirenas (gal dėl to, kad gyvenu netoli Garliavos…), o jūs dar neišgirdote… Gaila. Jei pavėluosite išgirsti, galite pamatyti, kad aplink – vėl viduramžiai.
Atsakymai
Burgis, 2012-10-06 19:35:47
Įvertinkite…
Vladas, 2012-10-06 23:30:30
Iš tikro Lietuva kažkiek pasikeitė nuo tų laikų kai “darbo žmonių susirinkimuose” vienbalsiai smerkė Solženycino romaną “Gulago arhipelagas”.
Kaip ir šiandien nei vienas iš smerkiančiųjų nebuvo to romano nei akyse regėjęs, juolab skaitęs, bet mažai kam tai rūpėjo. Kažkas “iš aukščiau” išsakė nuomonę, jog jis juodina ir šmeižia garbingą Tarybų šalį, ir susirinkimuose žmonės “lipo ant bačkos”, piktinosi, reikalavo uždrausti ir nubausti.
Tie kurie galvojo ir suprato, jog romano niekas nei neskaitė – tylėjo. Juo labiau tylėjo tie, kurie jau buvo pabuvoję tame “archipelage”, palaidoję ten savo artimuosius. Tada man atrodė, jog partorgai ir eiliniai darbininkai sutartinai rėžė smerkiančias kalbas, nes jiems liepta ir jie bijo atsisakyti taip daryti.
Dabar, matydamas kaip sutartinai, piktai ir energingai žmonės puola meno kūrinį, kurio nėra nei regėję, pradedu įtikėti, jog ir anie oratoriai buvo nuoširdūs. Greičiausiai ir jų pasipiktinimas buvo nuoširdus.
Pagrindinis, ir mane džiuginantis skirtumas tame, jog suvokiantys, kad negalima pasmerkti kūrino, kurio nei nematei, gali ir išsako savo nuomonę. Spektaklis vis tiktai neuždraustas, o rytoj gal išgirsime ar perskaitysime nuomones tų, kurie jį patys jau bus matę. Tikėtina, kad nuomonės bus nevienareikšmės, bet bent jau paremtos ne tik išankstine nuostata, savo vertybėmis, bet ir tikrais įspūdžiais iš renginio.
Nenustebčiau jei iš tikro pasirodys, kad tame spektaklyje be ažiotažą sukeliančio drabstymosi mėšlais, daugiau nieko ir nėra, bet gal palaukim rytojaus, jei jau nesidomim, negalim ar nenorim patys pamatyti to apie ką taip aktyviai reiškiame nuomonę.
Martynas Pilkis, 2012-10-07 04:58:58
Po neįtikėtinos protesto dienos prieš pat miegą užsukų į Direktoriaus svetainę – ir štai kokia tema! Įdomu, kad rašote apie tai 🙂
Dar praeitą sekmadienį būčiau sutikęs su šiuo teiginiu:
Ignoruok, vaikų neleisk, su niekuo apie spektaklį nediskutuok ir jo – kaip nebūta.
Juo labiau prisimenant McLuhano pasakymą, jog „protestuotojai yra geriausi pripažinėjai ir propaguotojai.“
Vis tik tris dienas po to diskutuodamas su draugais ir pažįstamais priėjau kitokių išvadų.
Pro surūdijusį meniškąjį Vamzdį Vilniuj greta Neries negaliu praeit, tarsi jo nebūtų. Teatras ir jį supanti aplinka (afišos, recenzijų laukas, žmonių nuomonių visuma) iš esmės taip pat yra viešuma, negali nekreipt dėmesio į tai, kas vyksta. Kitaip būsi greitai suprastas, tarsi ten vykstantys užgauliojimai tau priimtini. O tada tik laiko klausimas, kada jie išeis iš už teatro sienų.
Todėl su bičiuliu Pauliumi Mieželiu (beje – buvęs Licėjaus prezidentas) prieš penketą dienų ėmėmės organizuoti šiandienos vakaro taikaus ir oraus protesto prie LNDT. Be galo įdomi patirtis!
Daug ko neįvertinome, ypatingai stiprumo jėgos, prieš kurią buvo atsistota (kur keli laisvalaikiu dirbantys megėjai, o kur – gerai organizuota ir apmokama viešųjų ryšių mašina). Dėl to ir žiniasklaidoje protestas buvo pavaizduotas kaip mulkių sambūris (apie ką šiąnakt jau rašiau), nors taip toli gražu nebuvo – demonstracija vyko puikiu stiliumi, subtiliai, taikiai. Esu ja patenkintas, padarėm, ką galėjom. Beje, prie vizualinės reikalo pusės taip pat prisidėjo KTUG absolventai, gaminę į protestą kvietusių plakatų ir skrajučių maketus.
O ir rezultatai pasiekti. Režisierius skirtingose šalyse skirtingu lygiu išniekina Kristaus paveikslą. Pagal ką jis sprendžia, kiek toli eit, sunku pasakyt, bet protestai tikėtinai su tuo susiję. Lietuvoj nebuvo nei čaižyta peiliu, nei aplieta išmatom. Bent tuo galima džiaugtis. Kaip ir tuo, jog protestai dėl kultūros ir kultūringumo (o ne tik dėl pensijų dydžio) gali būti pastebėti Lietuvoje.
Burgis, 2012-10-07 08:35:51
Martynui: aš pažadėjau, todėl net su Tavimi šioje svetainėje religijos klausimais nediskutuosiu, tik šiuo komentaru pabandysiu šiek tiek apginti teatrą. Pagalvok, kaip aš jaučiuosi eidamas pro bažnyčią, kurioje, mano supratimu, kiekvieną sekmadienį vyksta spektakliai, ne tik žeminantys žmogaus orumą, ne tik menkinantys jo išmintį ir prigimtį, bet ir primityvumu įžeidžiantys Visatos Valdovą?
*
Kartą svečią iš JAV, mormoną, nusivedžiau į Petro ir Povilo bažnyčią Vilniuje. Išėjęs iš bažnyčios, svečias pasakė: „Kristus būtų labai nepatenkintas. Jis mokė kukliai gyventi.“
Mormonų bažnyčios pavyzdį galima pamatyti ir Kaune. Deja, jų tikėjimas dar primityvesnis…
*
Bet aš nekviečiu mitinguoti prie bažnyčių, nekviečiu!
Vladas, 2012-10-07 09:44:40
Martynai, prie Burgio atsakymo tau kaip ir nėra ką pridurti.
Perskaičiau tavo protesto akcijos aprašymą, bet neradau ten jokios užuominos prieš ką ir kodėl protestavote. Taip ir nesupratau ar visdėlto pažiūrėjai tą spektaklįVien gailūs parypavimai kad žiniasklaida tavęs nenufotkino ir neparodė per žinias, nors keletą valandų šlapai lietuje.
Labai patiko alegorija su šunimi ir kvepalais. Gal iš tikro neverta į Lietuvą vežti spektaklius, nes dalis tautiečių visur mato vien tik mėšlą. Manau žinai, kad paprastai aplinkoje ir aplinkiniuose žmogus pirmiausia pastebi tai kas labiausiai būdinga jam pačiam.
laisvamanis, 2012-10-07 13:10:33
labai labai pritariu B.B.
Regina D., 2012-10-07 13:20:48
Tiek Burgiui, tiek Vladui norėčiau paspausti bent 10 “patinka”. Nes kuo toliau, tuo labiau Lietuva grimzta į tamsiuosius viduramžius arba į Stalino epochos “vertybes”. Neseniai vienas aukštas žmogus mane įspėjo, kad tik ligoniai gali tikėti, jog kam nors dar rūpi Konstitucija ir joje ginamos vertybės, sako, ir sovietmečiu tokius, kurie imdavo remtis Konstitucija, veždavo gydyti (beje, kažkokioj radijo laidoj ir jūs nenorėjote žinoti bei suprasti, kad ministro įsakymas apie 2014 m. egzaminų tvarką yra NETEISĖTAS, nes pavėluotas – dargi atitinkamai atsiliepėte apie tuos, kurie akcentuoja įstatymus, o nemato “naudos”).
Filo, 2012-10-07 14:11:49
Nežinau, nei kam pritariu nei kam nepritariu. Tik noriu pasidalinti pastebėjimu.
Nesuprantantys rituališkumo esmės negali tinkamai išgyventi nei spektaklio teatre, nei mišių bažnyčioj, nei mitingo lietuje, nei romantiškos vakarienės žvakių šviesoje.
O kas teisingai supranta bent kurį nors vieną iš tų, tai yra pajėgus suprasti ir visus kitus. Tik jautrumo ir tyraširdiškumo stoka kartais sutrukdo matyti kitapus simbolių.
Ir tada tai, kas turėjo būti atlikta vidujai, iškeliama į išorę. Tada neriama į sūkurį aštrių pojūčių, karingų manifestacijų, didingų deklaracijų. Tikintis bent tuo triukšmu užpildyti tuštumą savyje.
O tiesa ta, kad Sielai reikia maisto. Visada reikėjo, visada reikės. Deja šiais laikais tiek kultūros, tiek religijos nešėjai Ją maitina tik niekingais trupiniais. Iš to ir tas visuotinis nepasitenkinimas, neramumas, nedžiaugsmas, nemeilė…