Nemokėjau, nemoku,
niekada nemokėsiu gyventi,
nes norėjau,
dar noriu, norėsiu pabūti
kaip lašelis erdvėj –
debesų siuntinukas į žemę.
Jo prasmių nemažai,
bet svarbiausia – pagauti
tą vaivorykštę – ilgesį būti.
O paskui?
O paskui pabučiuoti daigelį
ir pažadinti jį, nes pavasaris
laukti negali…
Atsakymai
Burgis, 2015-01-09 08:30:44
Tik tiek…
Virginija, 2015-01-09 11:02:21
O eilėraštis gimsta – kaip vėjas iš nieko
Ir skambėdamas bėga pusnim neramus,
Bet negali daina prasimušti pro sniegą
Ir sugrįžta – kaip vėjas – į savo namus.
H.Radauskas
Tegul dainuoja Širdis, Direktoriau,…o tyloj ji labai garsiai dainuoja, ir Jūs tai labai gerai žinot…
N.B., 2015-01-10 11:39:58
Kartais visgi sutinki nenorinčių gyventi pilkai…Kaip ir R.Bacho “Džonatanas Livingstonas žuvėdra”- laisvės idėjos aukšti minties pilotažo skrydžiai…