Šeima gyveno atokiame vienkiemyje. Kukliai gyveno, sename mediniame namelyje. Tėtis buvo miško darbininkas, mama augino penkerių metukų Francą ir trejų metukų jo broliuką Jozefą.
Tą dieną tėtis kieme skaldė malkas, o mama trumpam nuėjo pasižmonėti pas artimiausią kaimynę, gyvenančią už puskilometrio. Vaikai žaidė kambaryje, tėtį galėjo matyti pro langą, todėl grėsmės niekas nenumatė…
*
Dabar jau niekas nesužinos, ko vaikai nuėjo į tėvų miegamąjį, kurio langai buvo ne į kiemo pusę. Matyt, Francas rado tėčio ant stalelio paliktus degtukus ir norėjo broliukui parodyti, kad jau moka degtuką įžiebti. Tėtis buvo vyresnįjį sūnų išmokęs.
Liepsnelė nudegino pirščiukus, degantis degtukas nukrito, liepsnelė pagavo pigios užuolaidos kraštą – gaisras! Supratęs, kad padarė kažką negero, už ką tėtis gali barti, Francas puolė slėptis – palindo po lova. Kur tu rasi saugiau? Jozefas buvo įpratęs mėgdžioti vyresnįjį brolį, todėl irgi bematant atsidūrė po lova….
*
Kai tėtis kieme pamatė dūmų kamuolius virš namelio, likimo pakeisti jau nebuvo galima… Įpuolęs į kambarį, tėtis vaikų nerado, o miegamasis jau skendėjo liepsnose…
***
Dabar išsiaiškinkime:
-
Ar galėjo tėvai būti rūpestingesni, nepalikti vaikų vienų? Ar galėjo geriau išmokyti (nemokyti) naudotis degtukais? Ar galėjo nepalikti degtukų netinkamoje vietoje?
-
Kodėl mažieji nemokomi elgtis kitaip nei vyresnieji broliukai? Jei Jozefas būtų išbėgęs iš miegamojo, gal net išbėgęs į kiemą, viskas galėjo baigtis kitaip. Reikia mokyti vaikus diversifikuoti veiksmus.
-
Vaikai neturi bijoti tėvų, vaikai neturi nuo jų slėptis! Atvirkščiai, pirmoji vaiko reakcija turi būti bėgti pas tėtį ar mamą, šauktis pagalbos.
***
O dabar pasitarkime:
-
Kodėl tokie vaikų vardai? Kurioje šalyje tai įvyko? Kada įvyko?
-
Kažkas toje istorijoje yra netikroviška, tiesa?
-
Kažkaip ta istorija nevykusiai aprašyta, tiesa?
***
O dabar reziumuokime:
-
Visa ta istorija laužta iš piršto. Sukūriau ją čia ir dabar.
-
Daugybė panašių istorijų kasdien paskelbiama žiniatinklyje, išspausdinama laikraščiuose, žurnaluose. „Žurnalistai“ kartais tiesiog tyčiojasi iš patiklių skaitytojų, vieną po kitos leidžia žurnalistines „antis“.
-
Ir vis tik – jei ši istorija sukėlė jums emocijų (gailesčios, nerimo, pykčio dėl aplaidumo…), tai gal ne be reikalo parašyta? Juk grožinė literatūra beveik visa „laužta iš piršto“. Jei jūs dabar būsite atsargesni, aš manysiu, kad padariau gerą darbą.
Atsakymai
Burgis, 2013-05-06 15:53:17
Įvertinkite naudą…
Arvydas, 2013-05-06 20:00:36
…ir visai neblogas situacinis testukas-galima jį po truputį plėsti pridedant papildomus elementus….
Zaratrusta, 2013-05-06 20:10:37
Nuo kokiu elementu pradetumete Jus?
Arvydas, 2013-05-06 21:49:46
įvesčiau Kubilių- jis pasakytų ,kad viskas-GERAI …arba degutienę – ji atskristų ant šluotos išgelbėtų vaikus ir atiduotų GLOBĖJAI…., o tada -na patys sugalvokit…ką nors siurrealistiško- S. Dali stiliumi- pvz.globėja ,ryjanti savo vaikus….visuotino išprotėjimo nuojauta.Po to ,Landsbergis sukurtų poemą…apie lambadą.Taip pamaži ,ir vėl -KALĖDOS ir pasakaitė iš naujo.
Rokas, 2013-05-07 20:24:12
Tokių istorijų tikrai apstu. Dar blogiau, kad prie kai kurių tokių istorijų prideda sąskaitos numerį ir prašo pinigų… Deja, sunku atskirti, kurios istorijos tikros, o kurios iš piršto laužtos. Taip ir pelnosi sukčiai…