Gyvenimas toks – jei kažką atima, tai kažką ir duoda…
Dabar jūs žinote – aš kabinėjuosi prie kiekvieno ir prašau: klausk, klausk, klausk… Neklausiate. Klausote, bet neklausiate. Gerai dar, kad klausote. Prabėgs metai kiti – nei klausite, nei klausysite…
*
Kaip tik todėl dabar labai mėgstu su Mildute žiūrėti salėje baletą. Niekas nedainuoja – netrukdo klausytis muzikos, gėrėtis scenos vaizdais. Dar svarbiau – Mildutė gali gana garsiai paklausti, nelabai trukdo… Kaip tik dėl to perkame bilietus ložėse – ten mažiau trukdome kitiems…
***
Mes tinkamai pasiruošėme…
Mes visada pasimėgaujame visais teatro privalumais…
Dukart buvome kavinėje. Apžiūrėjome orkestro duobę. Dukart garsiai perskaičiau programėlę – abu žinojome, ką pamatysime. Gerai, kad ir aš sužinojau, ką pamatysime, nes klausimai ne tik per pertrauką, ne tik po spektaklio, bet ir spektaklio metu liejosi kaip iš gausybės rago:
– Kur dabar sniego karalienė?
– Kada ji ateis?
– Ar Kajus miega?
– Kodėl Gerda pati nulipo?
– Kas tas nykštukas su barzda?
– Kodėl jis didelis?
– Kuris tau nykštukas gražiausias?
– O kuris tau nykštukas dabar gražiausias?
– Kodėl juos sušaldė?
Ir t.t., ir pan….
*****
… Namuose aš atsikvėpiau – įspūdžius Mildutė pasakoja kitiems.
Aš taip noriu, kad pasaulyje būtų daugybė klausinėjančių! Ačiū sniego karalienei, padėjusiai man šiandien patirti tą nežemišką džiaugsmą – esu reikalingas!