Sraigė šliaužia skersai kelio…

Net stebėtis tenka, kiek minčių, diskusijų vasaros laiku sukėlė vizija „Jūra“… Bet neabejoju, kad žemiški dalykai, tiesiai pasakyti, jus domina labiau. Keistai jaučiuosi, kai matau, kaip žmonės veja nuo savęs esmines mintis, prietaringai bijo kalbėti apie tai, kad juos neramina – kas už posūkio?

***

Prisiminiau, kaip mes su Mildute gelbėjome sraiges, šliaužiančias per siaurą Vilniaus gatvelę. Automobilių ten važiuoja nedaug, bet aš (kaip ir dera tikimybių teoriją dėstančiam…), mintyse bandžiau sumesti, kokia tikimybė, kad sraigė peršliauš gatvelę nesuvažinėta? Nedidelė tikimybė, nedidelė… Bet sraigės to nežino. Nežino jos, ir kas jas išgelbėjo…

***

O dabar – kas už posūkio.

  1. Jis sėjo, prižiūrėjo didžiulius laukus javų, daržovių, gėlių, vaismedžių. Praūžė vėtra, liūtis, kruša, potvynis – beveik visas derlius žuvo.

  2. Jie augino dukrą, mylėjo, lepino, o vieną dieną sužinojo – ji prostitutė.

  3. Jie augino sūnų, mylėjo, lepino, o vieną dieną sužinojo – jis vagis.

  4. Jie laukė, tikėjosi, o vieną dieną sužinojo – vaikų neturi ir neturės. Dabar radijo reklama kasdien primena: „En-den-du…“

  5. Ji įtarė, bijojo, pasitikrino ir sužinojo – vėžys.

  6. Jam pasakė: tabletes gersi visą likusį gyvenimą; po dvi per dieną; daugiau kaip 7000 per dešimt metų…

  7. Kaimynas supyko ir padegė jo sodo namelį. Trisdešimt metų gražintą, tvarkytą, prižiūrėtą. Ir niekas nieko neįrodė.

***

Nenoriu tęsti to šiurpaus sąrašo. Pabandykite jį surikiuoti nuo baisiausių teiginių, o gal papildyti dar baisesniais. Bet laikas paguosti: visų mūsų už posūkio laukia ta su dalgiu… Kaip čia taip laiku suspėjus pas ją, kol nesužinojai baisesnių dalykų?

Atsakymai

Ingrida, 2010-06-08 10:43:59

Negi tas sąrašas šiurpus ??? Gal. Bet tai kasdienybė, kurioje gyvena daugelis aplink mus, o gal ir mes patys. Jei negali keist situacijos, bandai keist požiūrį, pakvieti save iš naujo į pasimatymą ir gyvenimas tęsiasi. Nesakau, kad taip pat, žinoma kitaip.

  1. “Jis sėjo, prižiūrėjo didžiulius laukus javų, daržovių, gėlių, vaismedžių. Praūžė vėtra, liūtis, kruša, potvynis – beveik visas derlius žuvo.” Jis sėdėjo nuleidęs rankas ir galvą dieną, dvi , trečią dieną suprato, kad niekas kitas už jį viso to nepadarys. Tada jis pasodino medį iš naujo.

  2. “Jie augino dukrą, mylėjo, lepino, o vieną dieną sužinojo – ji prostitutė.” Bet jų meilė savo dukrai nedingo, nesumažėjo, tik nusivylimo ašaros, nuriedėjusios skruostais paliko gilesnes raukšles veide.

  3. „Jie augino sūnų, mylėjo, lepino, o vieną dieną sužinojo – jis vagis.“ Jie su visa tėviška ir motiniška meile lankė jį TEN …, protu suprato, kad sūnus neteisus, kad už savo poelgį turi atsakyti, bet … kasdien su viltim meldėsi, kad jis iš TEN sugrįžtų anksčiau laiko.

  4. „Jie laukė, tikėjosi, o vieną dieną sužinojo – vaikų neturi ir neturės. Dabar radijo reklama kasdien primena: „En-den-du…“. Taip, kartais vis suspurdusi iš jaudulio širdelė primena jiems apie tai, bet jie išmoko savo meilę atiduot kitaip, labai daug pasaulyje yra vaikų, kurie laukia JŲ meilės. Tai žinoma kitoks savęs realizavimo procesas, bet … JIE pagalvoja apie 2 ir 3 punktus, paguodžia save ir toliau dalina savo meilę. Jie žino, jie tikisi – atiduota meilė sugrįš bumerangu.

  5. „Ji įtarė, bijojo, pasitikrino ir sužinojo – vėžys.“ …

  6. „Jam pasakė: tabletes gersi visą likusį gyvenimą; po dvi per dieną; daugiau kaip 7000 per dešimt metų…“. Pripratimas – antras prigimimas. Jis kiekvieną rytą ir geria tas tabletes, net nesureikšmindamas to įvykio, taip kaip kiekvieną rytą jis valosi dantis, pasižiūri į veidrodį, taip ir išgeria tabletę (tik veiksmų eiliškumą susidėlioja taip, kaip norisi). Jis supranta – taip reikia.

  7. „Kaimynas supyko ir padegė jo sodo namelį. Trisdešimt metų gražintą, tvarkytą, prižiūrėtą. Ir niekas nieko neįrodė.“ Jis ėjo iš proto savaitę, o po to dar … ir dar kelias dienas, ir tik po kažkiek laiko jis pasakė sau: tai tik finansinis nuostolis. Žinoma, sveikatai tai atsiliepė.

Kiekvienam iš mūsų atrodo, kad asmeniškai velkamas kryžius yra sunkiausias, taip buvo visada, taip visada ir bus.

Dabar už lango lyja, bet tikiu – ryt švies saulė! P. B.B. parašė šią temą, ir iškart greit greit šalia atsirado nauja šviesi tema. Ir visai nereikia skubėti pas tą su dalgiu, lai geriau ji mus užpuola staiga ir netikėtai, tada kai mes pilni planų, idėjų, darbų ir meilės. Žinoma nesinorės išeit, bet … išeit niekada nesinorės 🙂

Rasa, 2010-06-08 10:54:21

Puikiai Ingrida parašė, aš paskaičius pagalvojau panašiai, bet nusprendžiau pradėt nuo vaikų 🙂 Tai dabar net rašyt nebereik, viską pasakė 🙂

Svarbu ne tai, kas mums nutinka, svarbu ar turim jėgų kapstytis toliau, gyventi toliau, mylėti toliau.

O išeit kad nesinorės…

O juk būna kad norisi, beveik visiems būna gyvenime tokių tarpsnių, kai ne stiprybės Dievo meldi, o to, kad ryte nepabustum… Tik kad nepabustum…

Nelinkiu tokių maldų nei sau, nei niekam kitam, geriau tegul myli gyvenimas mus, o mes jį 🙂

Nepris, 2010-06-08 11:18:54

(…)kaip ir apie medį, tu ničnieko neišmanai apie žmogų, jei tu jį išskleidi jo trukmėje ir padaliji pagal jo skirtumus. Medis nėra sėkla, nėra nei stiebas, lankstus kamienas, negyvos malkos. Medis – tai ta galia, kuri iš lėto susilieja su dangumi. Tą patį galima pasakyti ir apie tave, mano mažas žmogau. Dievas tau liepia gimti, liepia augti, nuolatos tave užpildo geismais, apgailestavimais, džiaugsmais ir kančiomis, pykčiu ir atleidimais, paskui susigrąžina pas save. Tačiau tu nesi nei moksleivis, nei sutuoktinis, nei vaikas, nei senis. Esi tasai, kuris išsipildo. Ir jei tu sugebi atpažinti save, kaip sūpuojamą šaką, gerai įsikabinusią į alyvmedį, savo judesiais patirsi amžinybę. Ir visa aplink tave pasidarys amžina. Amžinas šaltinis, kuris čiurlena ir įstengė pagirdyti savo tėvus, amžina akių šviesa, kai tau šypsosis mylimoji, amžina naktų gaiva. Laikas yra nebe smėlio laikrodis, kuris sunaudoja smėlį, o pjovėjas, surišantis pėdą. Egziuperi, “Citadelė”

Ingrida, 2010-06-08 11:40:24

“… kiek pastangų deda žmogus, kad išsaugotų gyvenimo pusiausvyrą, nepaisydamas, kad gyvenimas išnyksta, kai pusiausvyra pasiekiama… ” Egziuperi, „Citadelė“

Rasa, 2010-06-08 12:13:08

“Citadelė”- stebuklinga knyga, orakulas. Ačiū neMahatmai, kad man kažkada pasiūlė ją paskaityti ir dabar ji pas mane garbingoj vietelėj lentynoj tupi 🙂

Jos nereikia skaityti (aišku, perskaičiau), bet tereikia paimti, palaikyti rankose, pagalvoti apie kažką, šiuo atveju apie Burgio šią temą. Imu. Atsiverčiu. Skaitau pirmus pasitaikiusius žodžius:

…Ir aš mokau tave pačios paslapties. Visa tavo praeitis tėra gimimas, lygiai kaip valstybės įvykiai iki šios dienos. Ir jeigu dėl ko nors apgailestauji, tu elgiesi taip pat absurdiškai kaip ir tas, kuris apgailestautų, kad negimė kitoje epochoje ar kad nėra mažas, ir, pasiduodamas absurdiškiems svaičiojimams, kiekvieną akimirką semtųsi nevilties. Kvailas yra tasai, kuris atšipina dantis grauždamas praeitį- tobulą granito gabalą. Priimk šią dieną tokią, kokia ji tau duota, užuot daužęsis į tai, kas nepataisoma…

sonata, 2010-06-08 12:50:53

tuoj pasikeisiu niką į “pilypą iš kanapių”:) kaip nebūtų keista, visi mirtingi, nežinom nei dienos, nei valandos. Kai dirbau Onkologiniam, tai keturiasdešimtmetis verkė, kad jo motinai piktybinis susirgimas. O išėjo pirmas iš šio svieto – po dienos žuvo, pataikius varvekliui į galvą. Motina įveikė ir ligą, ir netektį. Taip kad… Arba, odontologei iš Lietuvos miestelio gydytojai pasakė – pusmetis. O ji pasakė: “Privalau užaugint dukrą”. Praėjo po to 7 metai, išėjo per dukros 18-ąjų gimtadienį. Nelinksmos istorijos, bet negali žinot, nes kartais ir plytos skraido. O žmogus kartais pats sau užsibrėžia per siauras galimybių ribas.

Rasa, 2010-06-08 13:50:43

Sonatai: “O žmogus kartais pats sau užsibrėžia per siauras galimybių ribas.”- neseniai kažkur nugirdau ir užstrigo tokia mintis: “mes bijome ne to, ko negalim, labiau bijom patikėti tuo, kiek daug mes galim” 🙂

Nors aš ne mokytoja, ne 🙂 Ir vorų vis dar bijau, ką jau čia kalbėt apie rimtas problemas… Va šiandien vėl pas gydytoją atostogų užbaigimui 🙂 ir žinau, kad šiek tiek bijau praeities pasikartojimo, kiekvieną kartą einu ir šiek tiek bijau. Ir matau, kad budrumo prarasti negaliu, reikia dar padirbėti 🙂

Geriau mumyse augtų tik meilė ir gražios mintys… 🙂

Rasa, 2010-06-08 17:23:52

Žinot ko panorau paklausti?

Štai “Citadelę” pacitavom. Yra tokių knygų, kurias gali kaip bibliją, atsiversti bet kada ir neskaityti visos, o tiesiog paskaityti kažkurią vietą, atrodo, kad ji visada reikalinga. Jų neužmetam kažkur toli.

Kokios knygos pas jus vartomos ne kartą? O gal be turimų aš atrasiu dar kokią sau nežinomą ypatingą? Aš tankiai pagalvoju apie tai, ar man reikalinga pirkti “Bėgančios su vilkais”. Kažkodėl noriu jos ir viskas, bet brangoka. O gal ten visai šlamštas, neturiu jokio supratimo 🙂

sonata, 2010-06-08 17:38:56

Rasa, bet “Akropoly” “Baltose lankose” yra skaityklos kampelis – pasiimsi, paskaitysi pusvalanduką ir pažiūrėsi, užkabins ar ne. Visai gerai taip “pasimatuoti” knygą.

V., 2010-06-08 20:40:43

Turiu “Bėgančias su Vilkais”. Rasa, nepagailėk tų pinigų. Ta knyga verta.

“Mes visos ilgimės laisvės. Kultūra beveik neturi priešnuodžių nuo šio ilgesio. Mus pratino gėdytis šitokių troškimų. Atsiauginusios ilgus plaukus, mes įpratome slėpti po jais savo jausmus. Tačiau dieną ir naktį mums už nugaros tebešmėkščioja pirmapradės Laukinės Moters šešėlis”.

“…anaiptol ne atsitiktinumas, kad drauge su tyra, pirmaprade gamta mūsų planetoje baigia išnykti ir mūsų pačių prigimtinės laisvės pojūtis. Nesunku suprasti, kodėl nei senosios girios, nei senutės moterys nelaikomos svarbiais ir saugotinais dalykais”.

Rasa, 2010-06-08 21:02:22

V.: nuojauta tankiai manęs neapgauna, ko gero pirksiu dar pažiūrėjus. Kodėl? Nes artėja rasos, tokia ypatinga diena, reik sau dovanų paruošt. Ir pasiruošt… 🙂

Gal šiemet jos bus tokios?:

Lyg žvėris nujautimas tyko,

Laužo liepsnos pusiau skelia tamsą…

Tą stebuklingą vakarą, tą stebuklingą naktį… Svarbiausia pabūti vienam, net jei esi minioje.

Reikėtų žiūrėti į naktį. Reikėtų žiūrėti į ugnį. Reikėtų žiūrėti į save. Reikėtų atgauti viltį rasti paparčio žiedą savyje. Reikėtų ta ugnim išsivalyti kai kuriuos sielos kampelius, kad ten vėl laisvai galėtų plūstelėti kitos dienos saulė… Nusiprausti rasa… Ir ne tik ramybė srovena gyslomis, ne tik… Ne ta meditacinė ramybė, kai žiūri į besiskleidžiantį rožės žiedą. Kartu srovena ir užkaitina kraują kažkokia pirmykštė jėga. Kai žinai, kad visi atsakymai čia, aplink, tavyje…

Tada atgyja dvasios ir nuojautos, atgyja pirmykščiai instinktai, savi jausmai ir kažkieno kito išjaustos mintys. Kas sukasi mintyse? Bandomos išmesti tiesos. Bet kartais tokią naktį jos atgyja, net nesvarbu tikiu dar tuo ar nebenoriu tikėti… Kai kiekviena kūno ląstele jauti save amžinybėje, širdis ima plakti stipriau ir iš įvairių sielos kertelių iškyla, nurimsta ir vėl išnyra mintys: Megre ir Fromo, J. Merfio ir pasakų, Kastanedos ir Biblijos, Lao Dze, Lazarevo ir mano neįveikto Nyčės, Egziuperi ir Templetono, Froido ir močiutės pamokymų- argi viską išvardinsi? Kiek mumyse telpa? Kiek savęs tikros ir tų tiesų spėjau atiduoti vaikams, kol jie ėmė ieškotis savų tiesų? Ar pakankamai?

Tokią naktį galima sau leisti galvoti taip, kad bet kas su tavim besikalbantis tave išvadintų beprote, ragana, šamane, idiote, fanatike… Bet tau ir nereikia kalbėti, reikia tik leisti pasauliui kalbėtis su tavimi. Žmonės tegul palaukia rytojaus, o šįvakar tik Visata ir tu… Žvaigždės ir tu… Akmuo ir tu… Meilė ir tu…Medis ir tu… Upė , ugnis ir tu… Tokiomis akimirkomis sustoja laikas ir atminty iškyla indėniškas užkeikimas:

Aš dvasios moteris,

Atnešu tau šviesą iš toli,

Nuo tako, apšviesto Senolės Mėnesienos,

Didžiojo žemės rato paklydusią dvasią.

Grąžinu paslapties moteriai,

Pamestus dvasios žodžius.

O paskui… Po švenčių vėl būsiu kaip visada: dirbsiu, bėgiosiu, juoksiuosi ir verksiu, mylėsiu ir gal pyksiu, kalbėsiuosi su žmonėmis apie geresnį nagų laką, išdykusius vaikus, neištikimus diedus, valgio gaminimą ir tai, kaip geriau išvalyti dėmes nuo sofos… Gal su valdžia padiskutuosiu protingai apie klientų apdorojimą ir jų vadybines filosofijas: „Klientui klausimus reikia užduoti taip, kad jis kuo daugiau atsakytų „taip“; „Pirmiausiai kaina su nuolaida, paskui…“; „Klientas visada teisus…“ Gal pasistengsiu prisiminti Karnegio pamokymus, kaip būti malonia klientams. O galbūt kada nors net išmoksiu žiūrėti serialus, kaip priklauso moterims… Tingiai pagalvosiu, kas gi atsitinka, kai žmogų užplūsta stiprūs jausmai? Aaa… Turbūt tai tik adrenalinas, poveikis organizmui analogiškas simpatinės nervų sistemos sujaudinimui, C9H13NO3, chemija mumyse…

Ir taip iki kito karto… Iki kažkurios nakties ar dienos, gal kai kris žvaigždės ar ūžaus beprotis vėjas ir trankysis perkūnija… Ir kartais ilgėsiuosi tokios savęs- panirusios savyje, jausme, jėgoje, gamtoje, laike…

Dovilem, 2010-06-08 21:15:05

Rasa, pirkit “Bėgančios su vilkais”! Toj diskusijoj apie moteris ir nuolankumą norėjau ir savo trigrašį įkišti bei P.Estes pacituot, bet vis neišdrįsau. O va taip netikėtai savaime iš kalbos išėjo 🙂

Nepris, 2010-06-08 21:26:31

Rasa, tik vyr.šamane Jums būti. Čia gerąją prasme, aišku 🙂

Nepris, 2010-06-08 21:27:00

gerąja

Rasa, 2010-06-08 21:53:22

NeMahatmai 🙂 ačiū 🙂 Na, kol Burgis manęs nepribaigė morališkai, jis juk visada prieš šamanizmą, turiu jus nuraminti, kad liksiu pilka pe-li-ke. Mūsų mažoj Lietuvėlėj juokdarių pakanka, raganų kaip pasėta, parapsichologų akademija veikė (kažin ar dar yra, lyg nutyko :), tik TIKRO pernelyg maža 🙂

Rasa, 2010-06-08 23:01:10

Dovilem: o tu drįsk rašyti 🙂 Kodėl daug kas nedrįsta? Gal galvoja, kad va iš jų išsišaipys ar jie atrodys nusikalbantys. Net jei išsišaipys, tai negalima priimti to asmeniškai. Žmonės gali nupypint tik tuos kelis tavo sakinius, ne tave, nes tavęs jie nepažįsta 🙂 O tu lieki ten, kažkur, vis tokia pat puiki!

Tu pažiūrėk, kaip Vaderis suskelia! Aš tikrai maniau iš pradžių, kad jis turi tokį “prikolną” jumoro jausmą, o jis gal net rimtai taip galvoja 🙂 Nors aš vis vien tai priimu, kaip “prikolą”, negaliu kitaip 🙂