Vakar buvo toks simbolinis, beveik mistinis susėdimas…
Posėdžių salėje prie didelio stalo pustrečios valandos kalbėjausi su žmonėmis, kurie mane pakvietė. Tiesiog pakvietė – be jokios temos, be jokios progos… Ir jie visi, kiekvienas iš jų atėjo be jokios savanaudiškos paskatos.
***
Kodėl taip? Todėl, kad tai mano žmonės! Todėl, kad juos vienija tik vienas požymis – visi jie baigė KTUG. Vienas prieš penkerius metus, kitas prieš dvidešimt metų. Vieno dukrelė jau 13 metų, kiti ir kitos dar tik ruošiasi atsiliepti į pavasario šauksmą…
Architektas, meno pasaulio žinovė, bankininkė, mokslininkė, kardiologė, verslininkai, kompiuterijos guru…
Visi tokie skirtingi! Ir tokie panašūs tuo, kad yra geriausi mūsų geriausio genofondo žmonės. O, jei tokie žmonės vieną dieną mūsų šalyje sudarys absoliučią daugumą, visas pasaulis mums pavydės!
***
Kalbėjausi su jais ir baltai jiems pavydėjau, nes aš jaunystėje nemokėjau taip suteikti džiaugsmo žymiai vyresniems už mane žmonėms. Gal kitaip suteikdavau, bet taip, kaip ši naujoji karta – nemokėjau…
Tikrai žinau ir jiems pasakiau, kad toks, atrodo, menkas akcentėlis, kaip susėdimas su buvusiu (buvusiu, buvusiu…) direktoriumi prie vieno stalo paliks neišdildomą įspūdį, ženklą jų gyvenimuose. Jie galės tuo pavyzdžiu mokyti savo vaikus, savo anūkėlius. Todėl tie vaikai, tie anūkėliai bus ne blogesni už juos žmonės!
***
Tuo ir džiaugiuosi. Už tai ir dėkoju vakar su manimi buvusiems Žmonėms. Iš visos širdies dėkoju!
Atsakymai
M11, 2016-03-19 16:57:29
Praėjo tiek laiko, kad tas susitikimas buvo vėl keistas. Vėl keistas tiek, kad priminė pirmuosius susitikimus MLT. Kai sėdi ir bijai būti užkalbintas, bet išeiti irgi nenori, nes kažkaip savaip sava.
Tarsi dopingas, po 15 užsikodavimo metų.
qwerty, 2016-03-19 21:10:25
Žinomas Rusijos žurnalistas V.Pozneris tinklaraštininkui į tėvus tinka. Nuolat bendrauja, projektus daro su už save dvigubai ar trigubai jaunesniais. Ir niekada nekalba apie savo amžių. Bent jau nesureikšmina.