Gerb. Direktoriau,
Perskaiciau interviu su Jumis delfi.lt “B.Burgis: nuolat krinta mokinių lygis” kuriame Jus uzsimenate, kad Jus bande ir bando paveikti, ypač kai reikia priimti – pavadinkime toki reiskini “gundymu”?
Gal galetumete su savo skaitytojas savo bloge pasidalinti kokiu pustuziniu idomesniu atveju, kai Jus kas nors sieke pakeisti Jusu paciu nuostatas ar kitaip priversti nusizengti Jusu paciu etikos standartams.
Nemazai zmoniu profesiniame pasaulyje susiduria su panasiais atvejais ir labai noreciau isgirsti Jusu patirtus “gundymus” ir dvejones.
Aciu Jums labai, atleiskite uz sveplavima, kompiuteris is kurio rasau – ne mano todel lengvai lituanizuotis negalejau.
***
Gavau tokį laišką iš mūsų buvusio gimnazisto, dabar jau daug metų gyvenančio kitoje šalyje. Tuo metu jau buvau perskaitęs interviu (ne straipsnį, ne straipsnį!) ir žavingus komentarus “delfyje”. Suprantu – birželis, dienos lietingos, žmonės turi laiko … valgyti žmogieną. Ir jūs, jei norite būti suvalgyti, paprašykite, kad kas nors iš “delfininkų” paklausinėtų jus kokia nors aktualia tema… Prieš keliolika metų būčiau sutrikęs, tokių dalykų apie save išgirdęs, bet dabar juokiuosi – kas rašo?! Ogi tie ir rašo, kuriuos aš peikiu!
***
Bet grįžkime prie buvusio gimnazisto klausimo. Ne, negaliu pateikti konkrečių pavyzdžių. Kol kas negaliu. Ataka prieš mane būtų tokia, kad nušluotų daug man brangių dalykų. Bet aš kaip R.Paksas: visiems atleidžiu, bet pavardes įsidėmiu… :-). Pasakysiu tik tiek: keista, kad kai kurie žmonės vis dar mano esą įtakingi, galingi, tiki telefonine teise. Nejaugi džihado kovotojai jų neišmokė: neįmanoma nugalėti žmogaus, kuris nebijo mirti! Žmogaus, kuris nori mirti. Čia nesupraskite pažodžiui: „mirti“ šiuo atveju reiškia prarasti pareigas, atlyginimą.
„Per vėlu!“ – mintyse atsakau į bet kokias užuominas apie grėsmę. Per vėlu. Gimnazija jau įvyko, aš savo jau pasiekiau: šeima sukurta, medžiai pasodinti, namai pastatyti… Ką tu, vargšas žmogeli, gali prieš keturis mūsų anūkėlius?!
***
Bet tegu spjauna į veidą man bet kuris, galintis įrodyti, jog aš visus laikau kvailais, blogais! Kaip tik KTUG suteikė man malonumą matyti, bendrauti su tais, su tokiais, kuriais žaviuosi, kurie yra mūsų viltis ir ateitis! Ką tik iš JAV parašė Darius (vos nepasakiau – mano meilė!) – šeimos tėvas, kompiuterijos asas ir puikus žmogus! O kiek tokių Lietuvoje ir kitose šalyse! Ne, mes neįveikiami! Dabar vėl vadinkite mane arogantišku, pasipūtėliu…
Atsakymai
altajus, 2010-06-04 12:17:47
Direktoriau, kaip ten su tuo “pusiau privati”?
Burgis, 2010-06-04 12:27:27
Altajui: už mane tai paaiškino vienas toks jaunas vyrukas, kuris įrenginėjo vieną tokį mazgą mūsų namuose. Kai aš jį pagyriau (o dirbo jis tiesiog puikiai!), jis paaiškino, kad anksčiau turėjo savo verslą, o dabar dirba kaip samdomas specialistas, bet iš įpročio dirba kaip sau. Fantastiškai gera mintis, idėja!
Gimnazija, žinoma, yra ne mano, ne privati, bet aš joje dirbu 21 metus – nuo pat įkūrimo. Ar galėčiau taip ilgai gerai dirbti, jei nežiūrėčiau į ją kaip į savo kūdikį, kūrinį? Ji privati ta prasme, kad ji mano asmeninio gyvenimo dalis. Didelė, reikšminga dalis!
Smokas, 2010-06-04 15:48:58
mintis tokia beskaitant uzklydo – istorijos varomoji jega yra asmenybes. Mes biedni ne ekonimiskai, o asmenybemis.
Egidijus, 2010-06-04 17:37:08
Visiškai su Tamstos nuomone sutinku – mokytinių lygis pastaruosius metus eina žemyn. Bet aš manau, kad tai jau buvo užrogramuota – dabartiniai abiturientai gimę 1991 -1992 m.m. Tai mano kartos, keturiasdešimtmečių, vaikai. Mano karta matė komunizmo žlugimą, didelė dalis netarnavo sovietinėje kariuomenėje, dalis baigė aukštąsias mokyklas, bet nemažai mano kartos žmonių griebė tašes ir patraukė išnaudoti atsivėrusio pasaulio galimybių. Daliai pasisekė, dalis šiaip taip kapstosi turguose iki šiol, dalis prasigėrė, nusivylė ir išėjo. Ar pamenatė tokią dainelę “Ša, inteligente, skurdžiau nelaimingas, kam tu, kam tu reikalingas?”
Tai tų laikų dainelė, bet tai buvo geri laikai, mūsų jaunystė, kada ir gimė dabartiniai abiturientai. Po keturių – penkerių metų mokyklas baigs jau tikrai kita karta, kuri nustebins mus ir pasaulį. Tą jaučiu sugadinta pedagogo širdimi, to laukiu ir labai tikiuosi.
Atsakymas, 2010-06-04 18:11:34
Smokui: paskaitykit Tolstojaus “Karą ir taiką” ir palyginkit su savo komentaru. Įdomu, ar nuomonė pasikeistų? 🙂
nv, 2010-06-04 21:28:01
Gerb. B.B.-,,Nėra to mechanizmo ir, deja, per 20 metų jis net nebandomas kurti..”iš ,,Delfi” – prašau mechanizmus palikit mechanikams,jei nesunku…
Per ,,mechanikus” seime,vyriausybėj ir žurnaliūgas nematyti jokios prošvaistės.
Yra daug puikių žodžių:tvarka, taisyklės, metodika,instrukcija ir t.t.,taikliau ir prasmingiau išreiškiančių mintį.
Du viešoje erdvėje dažniausiai vartojami žodžiai: ,,mechanizmas” ir ,,pakankamai” tapo keiksmažodžiais teršiančiais mūsų klausą ir mintis.
Lina L., 2010-06-04 22:09:16
Gerb.B.B. ale Jūs ten puikuojat ir provokuojat, kaip visada 🙂
Na aš irgi baigiau mokyklą aukso medaliu, o KPI taikomąją matematiką raudonu diplomu, ir kodėl už tai mano padėtis visuomenėje turi būti kažkuo ypatinga? O gal aš neturiu daugybės kitų savybių, kad būtų nauda iš tų įgytų žinių 🙂
Burgis, 2010-06-04 22:23:27
Linai ir visiems: niekaip nesuprantu, kodėl man reikėtų kaip nors puikuotis, ką nors provokuoti? Juk mano laivelis jau nuplaukė… Nei aš taikau į valdžią, nei man reikia garbės, pinigų – duokite man tik sveikatos! Aha, neturite… Tai visa kita pasiimkite sau – man negaila!
Mane tik juokas ima prisiminus vieną vadybos teorijos dėsnį: valdyti reikia taip, kad niekas virš kitų galvelės neiškištų! Dabar žiniatinklyje tik pabandyk! Kiek iškart atsiranda mėgėjų tą galvelę nukirsti. Gerai, kad tik virtualiai…
Dar kartą pakartosiu – kad jūs žinotumėte mano mintis – jos jau seniai neužklysta į tą sritį, apie kurią taip aršiai diskutuojama. Turiu apie ką pagalvoti, turiu…
Nepris, 2010-06-05 01:01:32
mechanizmai, tvarka, taisyklės, metodika, instrukcija… o kur ŽMOGUS? kur vertybės? kur valia? kultūra, etika, moralė, atsakomybė, talentas, pagarba, tautiškumas, pasitikėjimas, uolumas, narsumas, didybė, idealizmas, intuicija, heroiškumas, atsidavimas, saviraiška, ištvermė, nuoseklumas, atidumas, pareigingumas, viltis, atjauta, sąžinė, gailestingumas, rūpestis, darbštumas, kantrybė, sąmoningumas, išmintis, meilė, tikėjimas……..
Kovok ne PRIEŠ biurokratiją, o už žmogų, UŽ Žmogų! Jei puoselėsi neapykantą Sistemai, pirmiausiai griausi pats save. O jei degsi meile Darbui ir meile Žmogui — net menkiausias judesys nenueis perniek.
Gal to dar nežinai, bet esi įpareigotas skleisti šitas vibracijas. Tai tavo Esmė. Esi tiesiogiai atsakingas už jų švarumą ir stiprumą. Ir esi atsakingas už savo gyvenimą. Už draugo. Už artimo. Už visų. Nes visi esame vieno ir to paties Meilės tinklo mazgai.
D., 2010-06-05 09:44:25
kodėl daugelis žmonių galvoja, jog jie gyvens 100 metų ir reikia prisigrobti kiek galima daugiau turto (ar valdžios). Kaip kokie naujieji faraonai. Netikiu jog Burgis norėtų jog gimnaziją pavadintų jo vardu :). Manau visi juodinantys Burgį komentatoriai galvoja pagal save. Pvz. aš jį suprantu, nes kitaip darant taip pat neįsivaizduoju, nors ir nepažįstu asmeniškai p. Burgio.
Burgis, 2010-06-05 13:50:08
D.: tikrai taip – nenoriu, kad bent kas būtų pavadinta mano vardu! Tai kvailystė, šamanizmas! Man juk tas pats, o kitiems, ypač manęs nepažinojusiems, – tai nieko nesakantis vardas, toks pats kaip „Ažuolas“, „Saulė“, „Rasa“ (mokyklų pavadinimai). Yra ežeras Burgis – užtenka!
Matilda, 2010-06-05 17:28:13
Direktor0ius turi MYLĖti savo mokyklą ar kitą įstaigą , kuriai vadovauja. Teko dirbti su keliais direktoriais. Geriausiai prisimenu vieną. Jis ateidavo į mokyklą anksti- beveik valandą iki pamokų pradžios, apeidavo visą mokyklą, rasdavo ir kokią ,,naktibaldą” mokytoją. Gražiai pasikalbėdavo, tik tada , apėjęs savo ,,dvarą”, lesidavosi į savo kabinetą. Ir per pertraukas jį galėjai sutikti bet kada, ir į valgyklą užsukdavo- ypač po skambučio į pamoką, visi lėkdavo nebaigę valgyti į pamokas. Ir dirbome visi kitaip- žinojom: nepastebėti neliksim- ateis, nors ranką ant peties uždės, pagirs. Dabar- yra toks, bet sėdi tik savo kabinete, į koridorių bijo nosį iškišti, kad kas bėgdamas neparverstų ar neapspjautų. Kai kas dar iš inercijos dirba, betr..kai toks požiūris, tai ir dirbti nelabai norisi. Stumiame laiką ir tiek.
V., 2010-06-06 09:14:28
Hm. Matildos požiūris man keistokas. MŪSŲ DIREKTORIUS visur nevaikšto ir mūsų netikrina – nekontroliuoja. Bent aš nepastebėjau. Tikriausiai pasitiki? Kad ateina (atvažiuoja) anksti, tai teisybė. Bet mes (kalbu apie mokytojus) tikrai MYLIM savo mokyklą (gimnaziją) ir, sakyčiau, dauguma neriamės iš kailio, kad tik geriau, kad tik įdomiau, kad tik dar ką nors naujo sugalvojus.
Dirbti “iš inercijos”? Juk vaikus mokot, ne direktorių.
Matilda, 2010-06-06 09:36:33
V. Mane blogai supratai- viena yra dirbti, kai esi vertinamas, ir visai kita- kai esi tuščia vieta. Ar esi, ar nesi- tas pats. Jei vadovui nerūpi darbuotojai, nerūpi žmonės, už kuriuos jis yra atsakingas, tai kodėl turi rūpėti kitiems? Todėl dalis gerų mokytojų ir išlakstė, o apie tuos, kuriuos priėmė, geriau patylėti… Laikomės tik senųjų dėka. O kas kaltas? Kaip sakoma: ,,žuvis genda nuo galvos”. Ir ne apie tikrinimus yra kalbama, bet apie elementarų žmogiškumą ir supratingumą. O įvertintas, pagirtas nori būti kiekvienas žmogus. Bet kai pamatai, kad vieiems vienoda, ar tu dirbi, ar … tai ir tau ima darytis vienodai. Nes mažiau kliūva tas, kuris …nieko nedaro… Taip ir einam žemyn. Ar poniai( ui) tas patinka??? Man ne….
Plinijus, 2010-06-07 14:44:01
Matilda, nuvylėte mane. Kur ta gyvenimo energija? Jūs gi apsupta jauniausių, energingiausių, ištikimiausių…, tų , kuriuos pati susibūrėte apie save. Mokykla ne UAB, mokykla – visuomenės dalis. Na, nepagyrė direktorius (parašykime mažom raidelėm) – eina jis į savo kabinetą! Žinokite, Jus būtinai pagirs mokiniai, jų tėvai. Man nieko nėr geresnio, nei pavargus vakare po darbų prisėti ir prisiminti: dar vienas užsakovas liko patenkintas. Net vakarienės nesinori. O dėl ko vaikštom į koncertus, parodas? Kad ačiū kas pasakytų?
nesvarbu, 2010-06-09 14:35:34
is dalies susijes straipsnis: “The Uncertain Impact of Merit Pay for Teachers”