Nobelio premijos laureato Knuto Hamsuno romano „Viktorija“ paantraštė yra tokia: „Sakmė apie vieną meilę“. Bet tai netiesa. Nelaimingą dviejų žmonių meilę kaip nudžiūvusį medį papuošia viena šakelė. Pabėgusios nuo nelaimingos meilės jaunos merginos laiminga meilė. Viską išsprendžia viena frazė: „Tave aš myliu, bet jį myliu labiau“. Ir nueina su tuo, su kitu…
Senukai, susituokusieji su jaunomis, laukite šios frazės!
***
Šia tema noriu jums pasakyti du dalykus:
*
- Nebūk mazochistas. Kam aš vėl skaičiau šį romaną, jei jau buvau skaitęs (seniai, seniai…) ir žinojau, kad ta liūdna meilės istorija mane ne tiek liūdina, kiek erzina? Kam man reikia kitų žmonių nelaimingų istorijų dabar, kad visi man linki stiprybės ir sveikatos? Pasidirginti? Pasidžiaugti, kad aš gyvenau protingiau?
Jums, jaunieji mano draugai, patariu: visas liūdnas pamokančias istorijas ( o tokių – šimtai!) reikia perskaityti jaunystėje, kai mokytis tikrai reikia ir kai svetimas liūdesys, skausmas, svetimos netektys dar skaudžiai nežeidžia.
*
- Po galais, kiek dar menininkai, literatai, muzikos kūrėjai turės jums aiškinti, kad su mylimaisiais nesiskirtumėte?! Jei jų neklausote – manęs paklausykite! Tos istorijos nėra vien literatūrinė, meninė išmonė. Jos – iš gyvenimo.
Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Tai skelbia „Naujasis testamentas“! Gal bent šventuoju raštu patikėsite?
Pamanyk tik – turtiniai, socialiniai skirtumai! Spjauk! Nespjauk į išsilavinimo, gyvenimo nuostatų, šeiminių tradicijų skirtumus – gali nužudyti savo ir jos meilę. Bet jei tai meilė, tai ir šiuos skirtumus ji turi įveikti! Būk protinga(s), numatyk, kas ką įveiks – skirtumai ar meilė. Numatęs stropiai apsaugok savo meilę. Prisimeni patarimą: nepražudyk meilės vedybomis? Gal čia tau tinka?
Dar vienas patarimas – kalbėkite! Didžiausia Juhaneso ir Viktorijos klaida – nutylėjimai.
*
Man keista, kad Nobelio premijos laureatas parašo tokią gana banalią istoriją, aš ją jau antrą kartą skaitau ir pykstu ant savęs ir ant mulkių, pražudančių meilę. Reikėjo neskaityti…
*
Knutas Hamsunas (norv. Knut Hamsun, tikroji pavardė Pedersenas, 1859 m. rugpjūčio 4 d. – 1952 m. vasario 19 d.) – žymus norvegų rašytojas, impresionistas, savo literatūrinę veiklą pradėjęs po ilgų klajonių JAV. 1920 m. už romaną „Žemės palaima” apdovanotas Nobelio literatūros premija. Per Antrąjį pasaulinį karą bendradarbiavo su hitlerininkais, dėl to vėliau buvo teisiamas ir sulaukė visuomenės pasmerkimo.
(„Vikipedija“)
Atsakymai
skaitytojas, 2015-09-16 11:19:10
Bet iš gyvenimo ir tai,kad kartais tėvai (ypač motinos) sunkiai susitaiko su Naujajame testamente skelbiama išmintimi “Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos…”.
Burgis, 2015-09-16 11:27:46
skaitytojui: žinoma, tėvai dažniausiai (ir tame romane…) ir yra meilės budeliai… Bet! „Gerbk savo tėvą ir motiną.“ Irgi iš žmonijos patirties gelmių.
Rasa, 2015-09-16 12:17:29
Meilė. Meilė pati iš savęs negali būti nelaiminga, nes Meilė tolygu laimė 🙂 Mylėti (teisingai mylėti)- yra pati didžiausia laimė. Meilė yra tai, ko niekas negali iš mūsų atimti, tai, ką turime širdyje. Arba ne. Mylėti- tai norėti duoti, norėti, kad tam, ką myli, būtų gera. Meilė- galvoti ne apie save.
Bėda tame, kad dažnas nori ne mylėti. Dažnas nori išpešti iš jos naudos. Daug. SAU. Dažnas nesupranta, kad vien tai, kad jis gali mylėti jau yra pakankama 🙂 Juk kada meilė skaudina? Kai nepatenkina mūsų egoistinių poreikių, mūsų savanaudiškų lūkesčių. O argi meilė yra “gauti”? 🙂 Ir prasideda- aš myliu, o manęs nemyli, aš duodu, man negrąžina, aš širdį, o man šūdu per akis, aš myliu, todėl tai privalo būti mano ir tik mano 🙂 Meilė ne prekė ir ne valiuta, už kurią kažkas privalo kažką duoti atgal. Nei jos nupirksi, nei ja nupirksi. Kažkas bando. Todėl ir nusivilia.
Ar aš neteisi? 🙂
Burgis, 2015-09-16 12:43:41
Rasai: yra prieštaravimų Jūsų komentare… „Dažnas nori išpešti iš jos naudos.“ Ne iš meilės (kurią Jūs teisingai aprašėte) nori išpešti naudos, o iš bendravimo, sekso, santuokos. Meilė tokiu atveju yra toli toli toli nuo jo (jos, jų…).
petras, 2015-09-16 13:22:04
Banalios istorijos neša turtus ir šlovę 🙂
Rasa, 2015-09-16 16:26:25
Burgiui: kad lyg ir neprieštarauju sau 🙂 Aš juk įvardinau, kad “dažnas” meilę supranta gana savanaudiškai. Ne visi. Taigi, man vis dar įdomu kitų nuomonė- ar gali tikra meilė būti nelaiminga? 🙂 Kuo? Kaip? Kodėl?
Eglė, 2015-09-16 16:49:31
Rasa, kai perskaičiau jūsų mintis apie meilę, tai pirmiausia pagalvojau apie fanatišką meilę. Nesvarbu, kas tu esi savo meilės objektui ir, kaip jis su tavim elgiasi, tu besąlygiškai esi laiminga, nes jį myli. Skamba neįtikinamai ir pavojingai:)
Žibute, 2015-09-16 19:13:00
Į meilę nereikia žiūrėti racionaliai. Puikybė ir garbės troškimas pražūtingi meilei. Meilė- lyg antroji gyvybė. Ji išsiskleidžia sieloje, sušildo kiekvieną kraujo lašą, sakamba širdies plakime.
Rasa, 2015-09-16 19:43:40
Eglei: na mano supratimas apie tai, kas yra tikra meilė ir kas fanatiška tikrai nėra panašus 🙂 Tai skirtingi dalykai, kaip koks laikrodis ir dramblys 😀 Fanatiška meilė yra akla. O ar aklas jausmas gali būti pilnavertis?Bet juk ir tą priklausomybę žmonės vadina meile, ar ne? Mano nuomone meilė anaiptol ne visiems reiškia tą patį.
Eglė, 2015-09-16 20:31:56
Tai tada gal galite apibudinti, kas yra tikroji meile? Jusu klausimas buvo: ar gali meile buti nelaiminga? Mano nuomone – taip, jei ji zeidzia, zemina ir naikina tave. Del to, kad meile ne visiems reiskia ta pati, sutinku. Jus turbut norit pasakyt, kad toji, naikinanti visai net nera meile. Bet cia jau priklauso nuo to mylincio supratingumo..Tarkim du jauni zmones pamilsta vienas kita ir vienas is ju patenka i avarija, stipriai susizaloja ir lieka protiskai neigalus. Antrasis lieka ji slaugyti meiles vardan. Tai ar tai galima vadinti laime? Ar mylinti Schumacherio zmona yra laiminga? Kaip jums pavyzdziui atrodo?
Rasa, 2015-09-16 21:51:54
Eglei: 🙂 aš nesiimu apibūdinti kas yra tikroji meilė, nes aš esu tik aš ir galiu pasakyti tik apie savo supratimą 🙂 Aš nepretenduoju į tai, kad mano suvokimas pats teisingiausias, tai tėra mano suvokimas 🙂
Aš nežinau ar laiminga Šumacherio žmona. Visaip gali būti. Juk aš nežinau kaip ji suvokia meilę. Nežinau ar ji jį slaugo iš pareigos, ar iš gailesčio, ar iš meilės.
Kažkam meilės reikia tik tada, kai ji kaip narkotikai teikia komfortą, o kažkam meilė yra ir laimėje ir varge.
Prisiminiau vieną istoriją. Kai pas kunigą atėjo jauna graži pora tartis dėl “šliūbo”, kunigas paklausė: o ar jūs išties mylit vienas kitą? Jie neabejodami patvirtino, kad taip taip, myli be galo be krašto. Tada kunigas paklausė: štai dabar jūs jauni ir nuostabūs, bet jei atsitiktų taip, kad įvyktų nelaimė ir vienas liktų be rankų ir be kojų- ar meilė liktų? Ką mylite vienas kitame? Jie nieko neatsakė.Tada kunigas liepė jiems pagalvoti ir, jei jie tikri dėl savo meilės, ateiti vėliau. Jie nebegrįžo. Gal nuėjo pas kitą, kuris nebuvo toks “nukvakęs” ir neklausinėjo taip labai. Gal nenuėjo apskritai. Nežinau.
Kai žmogus myli, jis ne meilės vardan slaugo, ne aukojasi, jis tiesiog myli ir tiek. Sveiką ir ligotą, gražų ir pilvotą… 🙂 O, beveik susieiliavo 🙂 Juk nėra labai teisinga, jei tik gražūs ir patogūs būtų verti meilės 🙂
Galvoju apie tėtį. Jei jis būtų likęs paralyžuotas ilgam- keliems metams, ar aš būčiau mažiau jį mylėjus? Ne. Ir mama, ir mano vaikai nebūtų mažiau jį mylėję. Būčiau laiminga, jei jis būtų greta. Tačiau džiaugiuosi ir dėl to, kad jam nereikėjo kentėti metų metais, kad jis nesikankino labai ilgai.
Būti laimingu, nereiškia, kad kažkas turi būti lengva. Man taip atrodo. Ir mylėti ne visada lengva, nes meilė tai ir veiksmas, ne tik skrajojimas padebesiais. Kartais tai gana sunkus darbas 🙂 Man taip atrodo 🙂
Galbūt esu neteisi.
Eglė, 2015-09-16 22:05:04
Man atrodo, kad paaiskejo, jog meile nebutinai turi buti laiminga, bet nuo to ji nei mazesne, nei didesne. Is vis as galvoju, jog laime – akimirkos busena. Ir tikrai tada, gal net ir didziausioje bedoje gali pasijausti laimingas.
Rasa, 2015-09-16 22:17:02
Eglei: na, laimė irgi toks slidus dalykas 🙂 Aš kartais sakau, kad esu laiminga net tada, kai jaučiuosi nelaiminga :)))) Na, tik jau nepadarykit išvados, kad esu kokia mazochistė 🙂 Paprasčiausiai esu laiminga, nes galiu būti. Galiu mylėti. Galiu gyventi. Gerti gyvenimą su visais jo prieskoniais- juk tai nuostabu?! 🙂
O dėl to ankstesnio Jūsų pasakymo, kad meilė gali būti nelaiminga ir žeisti, žeminti ir naikinti aš nesutikčiau. Ne meilė naikina, meilė tik kurianti jėga. Tai mes patys kartais save naikinam jos vardu arba leidžiam, kad kitas mus žemintų ar naikintų. Arba neleidžiam. Meilė čia nekalta 🙂 Meilė nepaverčia žmogaus vergu, žmogus pats save tokiu kartais paverčia. Manydamas, kad taip jis parodo kažkam meilę.
qwerty, 2015-09-17 00:35:52
kartais žvilgsniu, prisilietimu, kokiu mažu, tačiau geranorišku veiksmuku, galima tūkstantį kartų tikriau parodyti, kad myli, nei tūkstančiu žodžių. Čia tas atvejis, kuris akivaizdžiai parodo koks tas tobulas dalykas kalba yra netobulas. Nenuostabu.Juk iki atsirado kalba žmonės gyveno šimtus tūkstančių metų. Palyginti su laiku, kurį jie gyveno be kalbos, tai kalba labai naujas dalykas. Todėl nebandyk tokių sakralinių dalykų, kaip meilė ar kitokių esminių žmogaus būsenų parodyti žodžiais.Nes žodžiai, kaip ir ta regimoji šviesa, tik vienas mažas kadras, vienas mažas kadrelis, tūkstančio serijų elektromagnetinių bangų kino juostoje.
Rasa, 2015-09-17 02:09:12
qwerčiui: 🙂 Bet juk kartais gera ir tie žodžiai 🙂
Juk gera, kai kažkas moka pasakyti pavyzdžiui va taip:
„…Tavo dvi rankos švelniai kaip paukštį
mano pavargusią galvą sūpuoja.
Tavo dvi akys- mėlynos, didelės-
surenka mano baimę ir nerimą.
Tavo širdis tartum krentančią žvaigždę
mano užgesusią mintį pagauna,
uždega ją ir atgal sugrąžina…“ (J. Marcinkevičius)
vitalis, 2015-09-17 14:34:34
Rasai: BRAVO! Jūsų tekstai nuostabūs 🙂
Rasa, 2015-09-17 14:53:13
Ačiū, vitali 🙂
Launė, 2015-09-18 09:23:04
Kodėl Burgi Sokolovui duoda įspėjimus apie per ilgus komentarus,o Rasai ne?
Burgis, 2015-09-18 09:28:17
Launei: blatas… :-). Moterys greitai įsižeidžia…
Rasa, 2015-09-18 21:47:40
Nu aš susiradau tą knygą audio ir klausausi. Apie Viktoriją 🙂
vitalis, 2015-09-18 23:29:33
Rasai negalima duot įspėjimų. Tokius rašytojus reikia globoti ir skatinti rašyti.
Rasa, 2015-09-19 17:18:13
Burgiui: žinot, ponas Burgi, perskaičiau. Ką tik pabaigiau tą Knuto Hamsuno romaną „Viktorija“.
Aš puikiai suprantu ką autorius norėjo pasakyti. Skaitant kažkodėl dar šmėstelėjo mintis apie Londono “Martiną Ideną” 🙂 Suprantu, kad tai knyga, atspindinti to laikmečio dvasią, jausmus ir pan. Tai puiki knyga bandant suprasti tuos laikus. Laikus, bet ne meilę 🙂
Ar ji mane nuliūdino? Nei trupučio. Ir ne iš meilės ji mirė, ne. Ta Viktorija. Džiova jai buvo. Bet, žinoma, pasakyti, kad galą gavo iš meilės- gražiau 🙂 Ir tai ne nelaimingos meilės istorija, nors galima pavadinti tokia. Juk ar ne tokias moteris dabar su panieka vadina gudriomis barakudomis, ponas Burgi? O štai knygoje tai kenčianti nekalta avelė, besiaukojanti dėl savo ir tėvų gerovės… 😀
Žinot, jei imčiau kalbėti apie šitą knygą iš savo dabartinio supratimo, pora sakinių nesigautų, tai gal net neverta ir pradėt.
Be to, jums tai tikrai nepatiktų. Manau.
Burgis, 2015-09-19 20:15:19
Rasai: ne, aš Jūsų nepaguosiu… Tik patarsiu – nereikia iš visų jėgų įrodinėti, kad esi laimingas: draugai tai ir šiaip žino, o priešai vis tiek nepatikės. Stebint tą įrodinėjimą, darosi graudu…
Štai kodėl aš nebeįrodinėju (bent kol kas…), kad toje byloje esu nekaltas. Už tai ir džiaugiuosi – kiti įrodinėja mano nekaltumą!
Rasa, 2015-09-19 21:39:22
🙂 Ponas Burgi, aš stengiuosi niekada niekam nieko neįrodinėti. Atsiprašau, jei atrodo kitaip. Kaip suprantu, jūsų nuomone, aš esu verta tik paguodos? 🙂 Smalsu- kodėl? Nes ko gero aš kai ko nesuprantu Jūsų nuomone, ar ne? 🙂 Tiek to, galit ir neatsakyt.
O dėl laimės… Laimei iš tiesų reikia labai nedaug. Bet kad tai suprastume, reikia visko labai daug… Labai daug. Taip manau šią minutę 🙂
O jei mano požiūris į tą jums liūdną knygą pasirodė ciniškas, tai jis nėra toks. Tiesiog nesu mėgėja tokių (ne apskritai) meilės istorijų ir neiškenčiau nekrimstelėjus 🙂 Iš tiesų suprantu, kad viskas kartojasi iš kartos į kartą, tik įgauna šiek tiek kitokius atspalvius. Vis dar pažįstu tėvų, kurie nurodinėja ką ir kaip reikėtų mylėti ir išskiria mylinčius, vis dar pilna žmonių, kurie ne meilę iškelia į pirmą vietą, o savo EGO- išdidumą, ambicijas ar garbę tam tikra prasme. Ar naudą. O jei ne meilę iškelia į pirmą vietą, tai kaip jai išsipildyt? 🙂
Kita vertus galvoju ir apie kitą pusę- ar ne tos meilės dėka tas jaunas žmogus iš knygos tapo įžymiu rašytoju? Tik meilės. Ar ne dėl “nelaimingos” meilės kažkada buvo pastatytas Tadžmahalas? Tikėtina, kad jo nebūtų buvę be vadinamos nelaimingos meilės. Meilė- visada kurianti, jei tinkamai nukreipiama. Jei leidžiame jai žudyti mus, naikinti- tai tik mūsų nemokėjimas su ja elgtis, mūsų netobulumas ir silpnumas, neteisingas jos suvokimas, neteisingas panaudojimas jos pačių stebuklingiausių galių. Kita vertus, kai kurios meilės tik todėl ir tęsiasi visą gyvenimą, kad neišsipildo iki galo, nes išsipildžiusios jos kartais pasirodo buvusios tik spalvotu muilo burbulu, tik miražu tolumoje 🙂
Ir mylėti reikia mokytis. Turbūt visą gyvenimą. Juk kažkada ir jūs sakėt, kad mylit tik savo žmoną. O visa kita tik mėgstat ar patinka. Pamenat? 🙂 O paskui atsirado anūkėliai ir jūsų meilės suvokimas prasiplėtė. Gal tai irgi dar ne riba? 🙂
Na, tiek to. Vis vien vėl parašiau per daug. Atsiprašau.