Sūpuoklės rymo mūsų kieme.
Sūpuoklės… Aš mačiau jas sapne…
*
Ech, kokias dainas mes dainuodavome jaunystėje!
Žiūriu į dangų ir prisimenu.
Tokie garbanoti debesys…
*
Restivalis baigėsi, vėl rašinėju, skaitinėju… Tik va – keistenybė: darbo dienos ir išeiginės dienos niekuo nesiskiria. Ir parduotuvės veikia, ir važinėti, vaikštinėti bet kuriuo metu galime, kur panorėję. Gėris!
Neskubėkite!
*
Šiandien per automobilio radiją išgirdau įdomią mintį: niekada nebus tau taip, kad gyvenimas gerėtų, nes tu pats sensti ir, suprask, artėji prie slenksčio… Laidoje dalyvavęs psichologas Gediminas Navaitis bandė nesutikti:
– Mano – gerėja!
– Kodėl? – paklausė laidos vedėjas.
– Aš sportuoju…
*
Ir aš išjungiau radiją. Neįtikina!
Aš paaiškinsiu.
Gyvenimas gerėja tik todėl, kad jis užsipildo tavo tęsiniu, tavo vaikų ir vaikaičių gyvenimu. Ir tas tęsinys toli pranoksta tavo paties gyvenimą, kuris, žinoma, jau vysta…
Maža to, tave kaskart vis aukštyn ir aukštyn, vis arčiau dangaus, kur tu pagaliau ir nukeliausi, kelia visa tai, ką gero užgyvenai, padarei, sukūrei, patyrei…
*
Ir aš dainuoju:
*
Vaikystėj čia mažytis žaidžiau
Ir dainą ateities dainavau.
*
Čia ties jūra giedras
Visuomet dangus,
Čia tėviškės grožis
Toks mielas, jaukus.
***
Ot, buvo dainos! Griūk negyvas!
Atsakymai
Rūta, 2017-08-17 07:13:07
🙂 O aš sutikčiau su gerbiamo psichologo nuomone. Gyvenimas, manau, gerėja tol, kol tobulėji, kol turi galimybes savirealizacijai. Net jeigu tai suprastume kaip fizinį tobulėjimą-formos palaikymą ir sveikatos stiprinimą per sportą. O nyksta tada, kai murkdaisi tarsi varlė stiklainyje su grietinėle ir negali nei išlipti, nei suėsti, nei prisišaukti, kad kas lauk išverstų. Supranti, kad ta “grietinėlė” šiaip geras dalykas, bet ji “ne tavo”. Tada belieka pasinaudoti momentu, kai suplakta grietinėle tampa sviestu ir iššokti lauk… Ir gyvenimas vėl pagerėja to vieno progresyvaus šuolio dėka :). O giminės tąsa irgi… Nuostabu :)… Žiūri į jaunimą… ir… tobulėji. Ir gyvenimas gerėja 🙂 Mėgstu pasiknaisioti prisiminimuose. Bet jie niekada nesisieja su mintimis, kad “tada buvo geriau/blogiau”. Jie siejasi su analize – kodėl taip buvo, kokias pasekmes sukėlė, kokias iš to galima padaryti išvadas ir kur tas išvadas “padėti” šiandien. Arba tiesiog “buvo kaip buvo”. Daugiau taip niekada nebus. Bet bus kitaip. Geriau 🙂
Juozas P., 2017-08-17 12:27:09
O vaikystėje dienos ir vasaros būdavo ilgos…
Kažkas gal logiškai paaiškino- taigi, lygindavai tas dienas su jau praėjusiomis. Kai tau penkeri, viena diena maždaug 1 / 2000 tavo gyvenimo…
Kai pragyvenai milijardą sekundžių… ar jau ne vieną…
Užtat ir trumpos tos dienos/vasaros…
Rūta, 2017-08-18 06:43:14
Taip, ir daiktai vaikystėje buvo didesni :). Ir paaiškinimas labai logiškas. Nes mes, matyt vertiname ne tai, kas tiesiog YRA, o interpretuojame per savo patirtis ir iš savo esamo taško… Prisimenu, vaikystėje su pusbroliais žaisdavome prie senų kaimo kapinaičių. Jas juosė akmeninė tvora, na tokia didelė, tokia aukšta, sunku būdavo ant jos užsikabaroti ir smagu nuleidus kojas pasėdėti. Močiutė iškeliavo anapilin, ją palaidojo miestelyje, sodyboje įsikūrė svetimi žmonės ir taip nutiko, kad tik tėvukui panorus pabraidyti po gimtinės pievas, kartu su juo iki senųjų kapinaičių nukeliavau ir aš… Norėjau aplankyti savo vaikystės tvirtovę – akmeninę tvorą. Buvau įsitikinus, kad jinai man bent iki krūtinės ir bent gero pusmetrio pločio :))). O kokia mano nuostaba buvo, kai pamačiau – nepatikėjau savo akimis, net nuostabą garsiai išreiškiau, kad tvora jau kita… Ji vos man virš kelių, o pločio – kaip per plytą, mažutė, menkutė, ne tvora, o tik tvorelė. Bet tėtis šypsojosi ir sakė, kad vis ta pati, kaip ir prieš maždaug 35 ar kiek daugiau metų, tik ji kartu su manim neužaugo :)…
Eglė, 2017-08-18 13:30:04
Rūta, labai panašiai ir aš galvoju. Vaikystė – nuostabus laikas, nes visas pasaulis tau atrodo didingas, tiesiogine šio žodžio prasme 🙂 Mes vaikai žaisdavome žydų kapinaitėse. Aišku, jokių akivaizdžių kapinių ten nebuvo. Tik vieta buvo taip vadinama, apsodinta alyvomis, aptverta mini tvorele. Tai mes vaikai ten kaip parke jausdavomės! Jonvabalius rinkdavome, dramblį žaisdavome, gaudynių, slėpynių eidavome. O dabar pravažiuoji ir matai plotelį maksimum trijų arų:) Ir net gailu kažkaip…