Dar ne laikas… Kada nors papasakosiu, koks jausmas per dieną keliskart kilti ir kristi. Per pusę gyvenimo aukštyn, per pusę gyvenimo – žemyn…
Dabar tik pasiūlysiu jums įsitaisyti inkarą. Laimė, aš jį turiu. Ir ne vieną. Nors galima sakyti, kad vieną. Atspėjote – tai meilė. Ir, jei kas tau dainuoja “…šiurpulingon bedugnėn krentu…”, žinok – maivosi. Tas, kuris iš tiesų krenta, galvoja tik apie inkarus, ne dainos jam galvoje…
Šįvakar būčiau gėręs dvigubą dozę (dar nebuvau pasirinkęs – ko…), bet štai gavau nuotraukų – užmigsiu kaip kūdikis. Pakalbėsiu su vaikais, su Mildute – ir miegosiu lyg danguje ant debesėlio…
***
Pažiūrėk, Mildute, kokia draugiška mūsų šeima. Tai vienas tavo inkaras.
Kol kas tu seneliui rūpi tūkstantį kartų labiau, nei senelis tau – tai teisinga. Nes senelis jau nuėjo tūkstantį mylių (myliu!)…
Senelis šiek tiek pavydi, kad tu labiau nei jį myli mamytę ir tėvelį. Netiesa, senelis labai džiaugiasi, kad tu turi puikius tėvelius! Mamytė apkabina tave, Mildute, o senelis jaučiasi taip, lyg jį švelnios rankos būtų apkabinusios. Tėtis žaidžia su tavimi, o seneliui atrodo, kad tai jis žaidžia su tavo tėčiu – savo vaiku…
Tu, Mildute, esi mano jausmo barometras. Štai tu pažvelgei – ir aš pajuntu gyvenimo spalvas! Raudona aistra dabar, tiesa?
Štai tu šyptelėjai, ir aš matau – pavasaris, tikrai pavasaris! O kiti sako, kad šalta…
O kai tu taip gražiai galvoji, aš irgi galvoju: kada pagaliau tie visi suaugę žmonės supras, kad, kaip sakė poetas, ši Žemė priklauso vaikams, o mes kasdien turime jiems mokėti nuomos mokestį – didelį mokestį! Neužteks duoti pluoštą pinigų, krepšį gėrybių, neužteks aprengti ir apauti – teks mokėti savo gyvenimo sekundėmis, dienomis, metais… Ir mes būsime laimingi tai darydami!
***
Dabar jūs, svetainės kietakakčiai, pasakykite – o kada sau pagyvensi? Ar ką nors panašaus… Juokas ima. Labanakt.
Atsakymai
Burgis, 2010-01-26 21:41:49
Čia gal parašys mokytojos iš Kėdainių. Kalbėdamas su jumis, mielosios, buvau aukštai… Ačiū.
Toli, 2010-01-26 22:14:55
tiesa! kai patenku į supuokles, ieškau, kas sustabdytų siūbavimą.. ir rimstu tik nuo jaukaus ir nuoširdaus bendravimo, nuo tokio stebuklingo ryšio.
Rita, 2010-01-26 22:29:32
Ačiū Jums už netradicinį ir malonų pabendravimą.Tai iš tikrųjų buvo miela pabūti su žmogumi , kuris uždega , prikelia ir uždeda tarsi sparnus .Suprantu, kad ypač šiais laikais sunku būti mokytoju , kad būti geru mokytoju reikia pačiam to norėti ir stengtis . Aš myliu vaikus ir mėgstu savo darbą;niekada gyvenime nesudvejojau , kad mano vieta kitur . Tik va ,kartais sunku atsilaikyti prieš “vėją ” , todėl ir leidi , kad tave ir bartų nepelnytai , verstų daryti tai , ko tu nenori…ir tuomet nueini pavėjui … su visais (kaip tie žvirblai būriais). Na , o ištrauką iš “Hamleto ” tai galiu išmokti . Kas gi neleis ? Pamėginsiu .
Sėkmės jums . Iki susitikimo šviesiojoje gimnazijoje.
Pagarbiai ,
Rita J.
attente, 2010-01-26 22:47:58
geras klausimas – kada sau pagyvensi?
Iš tikrųjų, manau, kad žmogus beveik niekad negyvena sau, čia ir dabar. mes viską darom dėl vadinamos “ateities”. Mokomės mokykloj, universitete, kad gautume tą popierėlį, dirbame dėl vaikų, anūkų, geros pensijos, galų gale, ir, į ją išėję, numirštam. taip nesusimąstydami, kad realiai tik egzistuojame, negalim daryti to, kuo mieliausiai užsiimtume, o dirbame tai, ką reikia, “dėl kažko”. kas kaltas? manyčiau, pats žmogus ir jo noras gyventi dėl visuomenės nuomonės, baimė išklysti iš stereotipų..
tokie va pamąstymai šį vėlų, šaltą, bet labai gražų vakarą 🙂
o nuotraukos labai gražios 🙂
Rūta, 2010-01-26 23:20:09
sŪpuoklės.
RascalLT, 2010-01-27 09:46:33
Nežinau kaip kiti, bet aš, žiūrėdamas kaip mano vaikas miega ar šypsosi gyvenu sau. Ir gyvenu puikiai, beje.
Iš šio įrašo akivaizdu, kad blogo autorius taip pat gyvena puikiai, ir anūkė tai ne dar viena burna dėl kurios reikia dirvonus arti – taip, pasaulis priklauso vaikams, bet jie tuo ir ypatingi, kad jiems tarnaujame noriai ir su meile, dėl jų galime padaryti viską, o už tai pakaks tik galimybės pasėdėti kartu, kaip paskutinėje nuotraukoje. Super! 🙂
Rita, 2010-01-27 11:11:10
Ačiū Jums už mielą pasibuvimą ir pabendravimą . Buvo tikrai malonu pabūti su žmogumi, kuris gali pakylėti ,įgyti daugiau pasitikėjimo ir tarsi uždėti sparnus .Nelengva šiandien būti mokytoju , kartais nuleidi galvą ir liūdnas nueini , kai turi daryti tai , ko nenori , kai bara be reikalo…Ne visi mes ereliai ir negalim po vieną skraidyti dėl ne vienos priežasties.Todėl patogiau burtis draugėn ir straksėt kaip žvirbliams pažeme .Tačiau pabuvus su jumis drąsiau …o “Hamleto”ištraukai išmokti gal niekas netrukdys .Pamėginsiu .
Sėkmės Jūsų sumanymams ir iki susitikimo šviesiojoje gimnazijoje .
(Jūsų Mildutė fantastiška , o aš jau turiu 2 tokius džiaugsmus:Eglutę 7menesiukų ir Igną 5metukų)
Pagarbiai ,
Rita J.
Jolanta, 2010-01-27 12:25:14
o aš noriu…aš noriu daug mažiau. Ne viso pasaulio vaikams. O kad mokykloj nebūtų taip šalta. Kad vaikai nešaltm grodami rankyčių. Kad užsikištų tie valdžios vyrai ir netrimituotų koks gėris yra vaikai ir kaip viskas mūsų šaly dėl vaikų. Aš noriu, kad mes kažkaip kitaip užaugintume ir išmokytume savo vaikus, kad jie nebūtų tokie vergai kaip mes. Kad jie užaugę žvelgtų ne į bliūdą ar į savo piniginę, o į horizontą. Kad pamatytų baltas bures.
petras, 2010-01-27 13:05:03
jolanta, o kam jūs vergaujate ?
Ramunė, 2010-01-27 13:15:39
Labai geras klausimas. Pritariu.
Burgis, 2010-01-27 13:44:09
Jolantai: labai gerai parašėte, bet Petras ir Ramunė gerai paklausė. Aš atsakysiu už Jus. Kai tik koks nors galingas bet bukas bando mane užpulti, aš atsakau Prometėjaus žodžiais ereliui, kuris lesė žmonėms ugnį (šviesą, galią, …) dovanojusiojo kepenis:
Aš savo nelemties į tavąją vergystę,
Tikėk manim, neišmainyčiau niekad!
V., 2010-01-27 14:31:27
Na, nežinau nežinau… Aš irgi – “anos” kartos, nes mano vaikai baigia užaugti ir suaugti. Bet niekada nesijaučiau kieno nors vergė. Ir dabar nesijaučiu. Kiekvienas esam arba nesam vergas savo viduje.
Jolanta, 2010-01-27 14:35:07
Petrui ir Ramunei: kaip ir visi. Dažniausiai patyliu kai reikėtų pasakyt. Stengiuosi būt lojali. Nesistengiu, bet esu priversta. Kai mėginau pasakyt, kad mokykla turi pakovot, kad mūsų bent klausytųsi, kad neatimtų galimybės daugiau vaikų mokyti muzikos, kad neikim kaip veršiai skerdyklon, kad jei mus ten ir nuvarys-išeikim pakėlę galvas….Atsakymas: su valdžia neglima pyktis, nes uždarys. Na čia tik pavyzdys. Apie mokytojus: krizė…krizė…kiek jų dabar dirba mokyklose užgesusiom akim? Nes sumažėjo atlyginimas.
O aš…šiandien galėčiau žliumbt direktoriaus kabinete ir prašyt kad man dadėtų dar 0,25 etato…Bet neprašysiu. Velniop. Išgyvensiu. Kai kas sako, kad aš kvaila. Bet aš neprašysiu
Ronaldas, 2010-01-27 14:45:58
O aš gyvenu sau jau ir dabar, nors esu tik abiturientas: mokausi tai, kas man patinka; laukiu savaitgalio, kad galėčiau išsimiegoti, o savaitgalį laukiu mokyklos, nes yra priežastis anksčiau eiti miegoti; geriu arbatą be cukraus todėl, kad saldainiai būtų skanesni; laukiu pavasario, nes pavasarį lauksiu rudens.
Esmė tame, jog tavo laimė priklauso nuo to, su kuo palyginsi. Ir ta laimė labai jau subjektyvus dalykas 🙂
Taip pat ir su gyvenimu dėl savęs.
Jolanta, 2010-01-27 14:54:03
Na, nežinau nežinau… Aš irgi – „anos“ kartos, nes mano vaikai baigia užaugti ir suaugti. Bet niekada nesijaučiau kieno nors vergė. Ir dabar nesijaučiu. Kiekvienas esam arba nesam vergas savo viduje.
Nesijaučiu ir aš, bet būt turiu.
O., 2010-01-27 16:45:37
Na, jei mokytoja sako “dadėtų”….(ir prašyt kad man dadėtų dar 0,25 etato), tai sorry, pardon, atsiprašau…
O., 2010-01-27 16:47:30
P.S. Nematau nieko blogo prašyti papildomo darbo. Ką, ar turėtų pasiūlyti? Jei būčiau direktorius, siūlyčiau iniciatyvesniam mokytojui. Ar pas jus ten tokia atmosfera, kad nusilenkus ir su lauknešėliu reikia ateiti?
Zemaite, 2010-01-27 21:23:13
Gerb. Kolega,
gerbiu Jus už drąsią ir laisvą mintį. Daug kur esu Jūsų bendramintė. Mokausi iš Jūsų…
Mano mama kilusi iš Užminiejų, o Jūs iš Paminiejų. Tad gal egzistuoja tie archetipai… 🙂
Ramunė, 2010-01-28 14:19:12
Jolantai: situacijas analizuojant svarbiausia sau ir įsivardinti: esi vergas, ar ne. Gal jeigu manot, kad sugebėtumėt papildomai dirbti, bet nesakot, kad to norėtumėt – ir vergaujat savo baimei?
Nesutinku, kad kuri nors karta yra “pažymėta”. Vergų buvo ir bus. Nes taip lengviau gyventi.
sonata, 2010-01-28 18:56:00
Jolantai: na ar neįmanoma statyti šildytuvo klasėj ir paprašyti tėvelių apmokėti būtent to prietaiso sunaudojamos elektros energijos papildomas išlaidas. Vaikai nežvarbtų.Nemanau, kad susidarytų milijonai už kelis šaltus mėnesius. Taip, papildomi pinigai. Bet juk investicijos į žmogų yra brangiausios ir lėčiausiai atsiperkančios.
Giedrius, 2010-01-29 09:43:11
Smagi Ramunės mintis…”Vergų buvo ir bus. Nes taip lengviau gyventi.” O vergvaldžiams sunkiau?
Jolanta, 2010-01-29 10:19:05
Na, jei mokytoja sako „dadėtų“….(ir prašyt kad man dadėtų dar 0,25 etato), tai sorry, pardon, atsiprašau…
Aš ne mokytoja. O ir mokytojai žmonės. Pasako daug ir netaisyklingai.
Jolanta, 2010-01-29 10:22:51
Jolantai: na ar neįmanoma statyti šildytuvo klasėj ir paprašyti tėvelių apmokėti būtent to prietaiso sunaudojamos elektros energijos papildomas išlaidas. Vaikai nežvarbtų.Nemanau, kad susidarytų milijonai už kelis šaltus mėnesius. Taip, papildomi pinigai. Bet juk investicijos į žmogų yra brangiausios ir lėčiausiai atsiperkančios.
Mes papildomo ugdymo mokykla. Tėvai moka ko gero patį brangiausią mokestį nei visur kitur Lietuvoj.
sonata, 2010-01-29 18:47:08
Jolantai: na tada problema vadyboj. Mano sūnus lankė elementarią muzikos mokyklą su elementariu “valdišku” mokesčiu. Nei šąlo, nei kitų buitinių problemų buvo. Langai pakeisti, klasės tvarkingos. Net ir stojamąjį mokestį pianistų konkursui Paryžiuje kažkaip mokykla sugebėjo padėt kompensuot. Nors anaiptol ne vunderkindas. Ir baigė tik pernai, o ne “senais gerais laikais”. Direktorius ūkiškas ir tiek.
Jolanta, 2010-01-31 21:09:52
Esme ne direktorius. Esmė savivaldybė ir ir jos vyrų pažiūra į vaikus, papildomą ugdymą ir aplamai švietimą.
sonata, 2010-02-01 10:47:08
Jolantai: didelė dalis daug ko priklauso tik nuo asmenybių. Susiklosčius vienodoms sąlygoms tik B.B. “užkurė” KTUG eksperimento tvarka. Kiti nepanoro ar patingėjo…