Labas vakaras, Direktoriau!
*
Apie šį laišką galvojau jau labai seniai, nuo rudens, nuo tada, kai tik išgirdau, jog išeinate iš Gimnazijos, kai dar buvo galima tik spėlioti kas, kaip ir kodėl. Jau tada norėjau padėkoti už viską, ką davėte Jūs ir Gimnazija apskritai, bet vis nesiryždavau (matyt, esu tokia pat nedrąsi, kaip kad Jūs dažnai pasakodavot apie save vaikystėj…), tačiau po apsilankymo penktadienį posėdyje, po išgirsto nuosprendžio man viduje sukilęs šleikštulys, kartėlis ir liūdesys, kaip absurdiškai toli nužengė ši istorija, paskatino pagaliau Jums parašyti.
*
Ilgai apie tai mąsčiusi, suvokiau, kad iš tiesų per maža kalbėti vien tik apie laiką, praleistą Gimnazijoje, – ne mažiau svarbūs ir tie metai, kai dar tik dalyvavau MLT, kai, pirmąkart nedrąsiai atėjusi išbandyti savęs, nežinodama, ko tikėtis, buvau sužavėta Jūsų kalbos ir supratau, kad noriu mokytis būtent čia. Vėliau netgi nekantriai ir su šiokiu tokiu jauduliu laukdavau kitų testų, svarstydama, kokias užduotis teks gvildenti šįkart, ir – svarbiausia – ką išgirsime iš Jūsų, nes tos kalbos būdavo tokia motyvacijos ir pozityvo dozė, toks įkvėpimas siekti aukščiau, daugiau, geriau!..
*
Jau įstojus ir pradėjus mokytis Gimnazijoje, mane visada maloniai stebino ir žavėjo tai, kaip arti mokinių Jūs buvot. Gimnazijoje, kurioje mokiausi anksčiau, direktorius tebuvo labai užsiėmęs žmogus, kurio niekam nevalia trukdyti ir kurį tik retkarčiais galima pamatyti pražingsniuojant koridoriumi. Užtat taip neišdildomai atmintyje įsirėžė Jūsų apsilankymai klasėje – ne vienas ir ne du. Kai tiesiog užeidavot per ilgąją pertrauką paklausti, ar neturim kokių problemų, kai netikėtai įžengdavot į klasę mums belaukiant eilinės pamokos ir, pasakęs, kad pavargot dirbti su kompiuteriu ir atėjot pabendrauti, išdėstydavot pačias netradiciškiausias ir įdomiausiais gyvenimo pamokas su matematikos ir literatūros prieskoniais, kai mintinai deklamuodavot daugybę eilėraščių tiek lietuviškai, tiek rusiškai (man, žmogui, mylinčiam literatūrą, tai darė didžiulį įspūdį)… Tik taip liūdna, kad daugiau tų „kai“ nebeteks patirti.
*
Kadangi Gimnaziją baigiau prieš metus, galiu drąsiai pasakyti, kad ši mokykla ir joje esantys žmonės yra (tikiuosi, kad tebėra, būtų skaudu vartoti būtąjį laiką…) ypatingi ir stipriai paveikia kiekvieną ten patenkantį. Didelė laimė mokytis tarp tokių įvairiapusiškų, įdomių ir šiltų žmonių, ten, kur mokslas yra vertybė, kur Mokytojai niekada neatsisakys parodyti, paaiškinti daugiau, nei numato švietimo programos, kur matai žmones, pakylančius iki Kembridžo, Oksfordo, Harvardo lygio, kur visam gyvenimui gali pasisemti jėgų ir įkvėpimo gyventi taip, kad „Aukščiau tik dangus“.
*
AČIŪ už visa tai. Už tai, kad galiu džiaugtis ir didžiuotis baigusi KTUG.
*
Stiprybės, sveikatos, teisingumo ir daug gražių ramių akimirkų!
*
Pagarbiai ir nuoširdžiai,
Ieva Navickaitė, 23 C (Corpus medica)
Atsakymai
Jolita, 2015-08-23 17:22:59
Na, kolega, jei mokiniai Jums rašo tokius laiškus, tai Jūs neabejotinai laimėjote. Tikriausiai sėdite prie kompo (laiškai, suprantu, elektroniniai) ir verkiate juos skaitydamas? Aš verkčiau:)
Burgis, 2015-08-23 19:05:01
Jolitai: atspėjote – aš verkiu…
mama R, 2015-08-23 19:17:35
Pasikartosiu: bet kaip atsirado toji netikėlė?…
Burgis, 2015-08-23 19:34:18
mamai R: atsirado kaip ir visi kiti… Juk mes ne pagal tėvus priiminėjome.
mama, 2015-08-23 21:19:53
kokia pažįstama istorija, ir kokie panašūs jausmai….Sūnus – dar KTUG antrokas ir nesiryžta rašyti. Šnekamės šeimoje ir aš žinau ( ar bent numanau, ką jis jaučia, ir kaip išgyvena dėl Jūsų ). Lankė MLT nuo 7-tos klasės ir labai didžiavosi, įstojęs į “Burgio gimnaziją” ( ne šiaip KTUG :)Mes – taip pat. Gaila tik, kad ne tiek daug laiko teko semtis gyvenimiškų pamokų, Jūsų išminties, vertybių….Grįždavo po MLT ar pamokų namo kasdien tarsi su nauju varikliuku. Iki šiol pamenu, kaip šioje svetainėje “pasibėdavojau”, kad kažkuris MLT sutampa su respublikine matematikos olimpiada, kurioje sūnus turėjo dalyvauti. Tuomet Jūs nuraminote mano -mamos- rūpestį, sakydamas, jog sūnus tikrai įstos į KTUG, jei jau pateko į respublikinę….Nuoširdžiai dėkoju Jums, pirmiausia, už supratimą, už gerus pagrindus, už impulsą ne tik sūnui, bet ir mums, tėvams. Gerbiam, palaikom ir linkime Jums kuo geriausios kloties!
mama R, 2015-08-24 00:50:25
Jei žinotume kur krisim, pagalvę pasidėtume… jei būname nuoširdūs ir atviri, to paties tikimės ir iš kitų. Na, o tie, kurie slapta įrašinėja, tai, suprantama, niekuo nepasitiki, nes iš kitų irgi laukia to paties, ką patys rezga… ir šią istoriją vertinančiuosius galima skirti pagal “kuom pats kvepia, tuom ir kitą tepa”. Gera skaityti liudijimus, kad buvote geras Direktorius. Iš tiesų, ar daug direktorių palaiko tokį pakankamai artimą santykį su mokiniais? Ar daugeliui LT mokinių svarbus mokyklos direktorius?
Irena, 2015-08-24 19:37:46
čia taip švaru ir tokios švarios mintys, tad…….pataisykit “duskit pavyduolei” į “duskit pavyduoliai”,na akis bado…Ačiū.
Rasa, 2015-08-24 19:49:52
Irena, pataisyti tai reikėtų, bet iš tiesų ta frazė turi būti “duskit pavidolei” 🙂 Tai labai žymus pasakymas.
Jo nespėjo užpatentuoti, todėl dabar juo naudojasi kas nori ir kur nori, net Kinijoje 🙂
http://protokolai.com/2013/09/14/duskit-pavidolei-uzdanga-nuleista-uzkalnis-pasitrauke-is-mazmeninio-verslo/
Burgis, 2015-08-24 19:50:46
Irenai: negalima taisyti! Čia toks pokštas, berods A. Užkalnio sugalvotas, pasišaipant iš neraštingų komentatorių.
*
Ačiū Jums už gerą žodį!
Burgis, 2015-08-24 19:52:03
Rasai: ačiū, buvau padaręs klaidą…
Mindaugas Milašauskas, 2015-08-24 20:34:56
Smagu skaityti tokius laiškus kaip Ievos. Ypač kai pats panašiai jautiesi, bet parašyti taip gražiai ir jautriai nemoki. Jau nemažai laiko prabėgo nuo tų metų Gimnazijoje. Atsimenu juos su šilta nostalgija. Atsimenu ir gerbiamo direktoriaus padrąsinimo žodžius ir tikslo siekimo ambicijos užtaisą, kuris padeda man nesustoti iki šiol.
Aš prisimenu įstojimą į Gimnaziją kaip tuometinės svajonės išsipildymą, nes tuomet mano svajonė buvo prieiga prie kompiuterių. Rezultate gavau gerokai daugiau negu tikėjausi ar tuo metu suvokiau. Geri buvo laikai!
Buvo labai akivaizdu tuomet ir labai aišku dabar, kad tai kas yra Gimnazija pasiekta didžiulių gerbiamo direktoriaus pastangų ir užsispyrimo dėka. Viliuosi, kad tai nebus taip paprastai ir barbariškai sugriauta.
Esu įsitikinęs, kad ši pademonstruota didžiulė nepagarba Gimnazijos vadovui, pačiai Gimnazijai ir jos gimnazistams ilgainiu liks tik kaip epizodinis nesusipratimas ir vertybės grįš į savo vietas. Tai tarsi per neatsargumą įleista kiaulė būtų ištrypusi sodą, kuris vėl sužaliuos. Ateis valanda, kai galutinius sprendimus darys garbingi žmonės.
Tausokit sveikatą ir džiaukitės gyvenimu!
Irena, 2015-08-24 21:39:03
Užkalnis rašė:”duskit pavydOlei”
Rasa, 2015-08-24 22:03:23
Irenai: nea. Užkalnis rašė ne taip 🙂
petras, 2015-08-25 08:24:56
Ne jis tai sugalvojo, tiesiog išpopuliarino.
Andrius, 2015-08-25 08:25:35
Kaip ten berašė tas Užkalnis, mano manymu, tai neskanus juokelis ir jo platinti nederėtų.
Burgis, 2015-08-25 22:02:31
Andriui: pažadu, tai buvo paskutinis kartas…