Aš Mildutė. Sveikinu savo Mamytę, kuri vakar su giminaičiais šventė gimimo dieną, bet tortas dar nesuvalgytas…
Vakar visi buvo labai patenkinti. Senelis mane ir Luką kartu pakėlė, oho!
Buvo daug vaikų, mes maudėmės…
Vasarą visas šventes švęskite tik su vaikais!
Atsakymai
Rimas, 2009-07-27 14:24:57
o žiemą -be vaikų? hmmmmmmm
Burgis, 2009-07-27 16:59:32
Taip, Rimai, vaikams reikia leisti švęsti ir be tėvų, ypač senelių…
Aurelija, 2009-07-27 17:02:33
🙂 man tai patys gražiausi Jūsų postai su anūkais 🙂 Turite kuo džiaugtis ne kitaip 🙂
Burgis, 2009-07-27 19:10:45
Ačiū, Geras Žmogau Aurelija!
Rasa, 2009-07-27 19:40:27
Kad gražu daug seneliu, vaikų ir anūkų vienoj krūvoj, tai pritariu, net labai gražu… Bet… Kokio galo jums reikėjo kartu su dukra važiuoti į jos klasės susitikimą? KO Jums ten? Šitą man sunkiau suprast :)))) Na, mūsų mokslo draugų susitikimuose būna vadovė, kartais norėtume dėstytojų, mokytojų, bet tėvų????? Taigi ten ir turi būti kalbama apie visokias senas paslaptis, kurių neturėtų žinoti tėvai… 🙂 Man tai priminė mano kaimietę anytą ir jos norą būtinai visur temptis vaikus ir anūkus, nes reik parodyt žmonėms :))) Ko ten dabar rodyt tuos vaikus? Na, matyt kažkam patinka tokie susitikimai. Tik jis ne tikras man pasirodė, ten tik pasižmonėjimas gražioj vietoj… Tik neįsižeiskit, aš tik šneku, nes niekada nevažiuočiau į savo vaikų klasės susitikimą :))))))
O mokytojų savo ir dėstytojų labai pasiilgstu kai kurių. Pagarba jiems didžiausia.
Atsiprašau, kad surišau dvi temas į vieną, bet aš ir taip jau stipriai per daug rašau :))))
sonata, 2009-07-27 19:59:20
na o aš labai dėkinga savo Mamai, kad prieš penkis metus leido ją palydėti į jos klasės susitikimą po 45 metų. Nedaug klasiokų buvo, nes iš viso nedaug jų likę… bet klasės auklėtojas… kažkas nerealaus. Mažos miestelio mažos vidurinės mokytojas. Ne, ne mokytojas, o Mokytojas… reikėjo girdėt, kaip buvę mokiniai -dabartiniai pensininkai, atsakinėjo virpančiais balsais, nes daugumai nepavyko išlaikyt Gyvenimo egzamino, taip kaip norėjo jie ir kaip iš jį tikėjosi Mokytojas. Apie tokį žmogų mūsų kaime sako – “smetanskas mokytojas” (na tai kaip ir aukščiausia praba). Tai džiaugiuosi, kad teko ir toks patyrimas, nors tiesa pasakius, vykau be didelio entuziazmo. Visgi, kuo daugiau tarpusay bendrauja kartos, tuo daugiau naudos visiems – jauniems žmonėms neprošal patyrimas, o vyresniems atvirumas gyvenimo džiaugsmui ir energijai. Pažiūrėkit į p. Burgį:)
Rasa, 2009-07-27 20:11:38
Sonatai: taip, kai kartos bendrauja, puiku. Ir puiku, kaip Burgis šypsosi laikydamas anūkėlius šiose nuotraukose 🙂
Bet… Man neatrodo puiku, kad ir tai: “…reikėjo girdėt, kaip buvę mokiniai -dabartiniai pensininkai, atsakinėjo virpančiais balsais, nes daugumai nepavyko išlaikyt Gyvenimo egzamino, taip kaip norėjo jie ir kaip iš jį tikėjosi Mokytojas…” Ar jums tai reikėjo girdėti? Ar tai puiku? Ar, manot, jie gerai jautėsi, kai ne tik savi, o dar stebėtojai žiūri? 🙂
Ir apskritai, kas tai per pasakymas: nepavyko išlaikyt gyvenimo egzamino? Aš nesuprantu.
sonata, 2009-07-27 20:46:22
Rasai: na su tais “pensininkais” ir ratelį pašokom smagiai, niekas ten nieko nesivaržė, bet kalbėjo apie tuos laikus, kai šauniausiai klasės matematikei, išlaikiuisiai stojamuosius į VU (matematiko Mokytojo pasidžiavimui) nueit melžt karvių, nes už jos pečių dar buvo šeši broliukai ir sesutės, kaip iš gyvenimo savo noru pasitraukė klasiokas vieno kolūkio pirmininkas, neatlaikęs griuvimo to, kam skyrė visas savo jėgas ir panašių gyvenimo akibrokštų, kurių pasitinkant saulę išleistuvių rytą, nesitikėjo nė vienas. Man tai reikėjo girdėti ir matyti, nes nepaisant visų dvasios ir širdies randų, jie buo kartu. Kaži, ar daug dabartinių ir būsimų klasiokų susirinks į krūvą po pusšimčio metų. Mūsų klasė jau dabar nesirenka. Draugių, bendradarbių – vienetai. Svetimi.
Rasa, 2009-07-27 21:27:06
Sonatai: jei jums patiko, puiku.
Man irgi labai patinka mūsų mokslo draugų susitikimai, nors mes daugelis bendraujam iki šiol ir šiaip 🙂 Ir vyras bendrauja su keliais klasiokais, man jie irgi labai patinka, nors jie rengia ir klasės susitikimus. O neseniai pas mane į darbą užsuko mano pradinių klasių klasiokas, buvo labai puiku pabendrauti. Mes kažkada ir augom vienam kieme, o jis dabar gyvena mano buvusioj laiptinėj. Gera pasikalbėti su kažkuo iš vaikystės.
Bet ypač gera sutikti kai kuriuos mokytojus ar dėstytojus. Labai miela ir keista, kad pav. mane atsimena mano matematikė. Juk kadaise mokino, nebuvo nei klasės vadovė, juk po to mokino šimtus mokinių, o daugelį iš mūsiškių pamena ir apibūdina savaip 🙂 Po daugiau, negu 20-ies metų. Bet ir ji nepamirštama mokytoja buvo, išmokiusi mus pamilti matematiką. Iki jos man matematika buvo tik dar viena pamoka, po jos- viena iš įdomiausių pamokų (tik fizika jai tegali prilygti, gal net pralenkti… :))))
Atsidusau… Nusišypsojau. Prisiminiau dukros pasakymą prieš stojant į universitetą: “Mama, stokim abi, juk tu taip dar nori mokytis…” :))))
Pasakysiu, kaip sena moteriška: “Geri laikai buvo, kai mokėmės. Gal sunkūs, gal konfliktiški kažkam, bet geri, kai pažiūri atsisukęs atgal…” :)))))
Burgis, 2009-07-27 21:29:35
Rasai: taip, tai sunku suprasti, nes ta Vaivos klasė, o ypač auklėtoja – ne šios žemės gyventojai… Aš tai ten tik Luką saugojau ir su kitais vaikais žaidžiau, o manoji Albina su visais turėjo kalbos kaip vandens – jos ten visos (ir buvusios mokinės, ir jų mamos…) viena kitą pažįsta kaip nuluptas.
Bet pažvelkime kitaip: ten buvo mergina ir vyrukas, kurie dalyvavo Vaivos vestuvėse, todėl Andreas ne tik kelis šimtus kadrų nufotografavo, bet ir turėjo su kuo pakalbėti. Manau, kad nebūtų blogai pasijutęs ir vienos klasiokės vyras juodukas – tik jie neatvažiavo iš Niujorko – turi mažą dukrelę. Būna keistai malonių dalykų, būna…
Rasa, 2009-07-27 21:47:45
Puiku 🙂 Juk svarbiausia, kad visiems būtų malonu 🙂 Jei taip ir buvo, tikrai puiku! 🙂
Pergalvojau apie savo vaikus ir jų klasiokų tėvus. Nuo pat pradinių… Ir supratau, kad vis dėl to nevažiuočiau į jų klasės susitikimus :)))))))))
Rimas, 2009-07-28 08:57:40
Sonata, o aš visai neseniai vežiau savo Mamą į jos klasės susitikima po 60 metų… Ir džiugu, ir liūdna buvo. Labai noriu ir į 65-metį nuvežti 😉
Rasa, 2009-07-28 08:58:25
Puikiausia tai, kad nuotraukose visi sveikučiai, tikriausiai užsigrūdinę (nes pliuškenasi baseine patenkinti) ir linksmi.
O aš kažkaip sugebėjau peršalti turbūt. Kokia nesąmonė, ar ne? Vidury vasaros! 🙂 Nesąžininga apsirgti, kai lauke šviečia saulė, o be to, reik į darbą. Dabar būsiu pikta ir nelaiminga :)))))))
Bet aš jums nepavydžiu, negalvokit. Jūs ten tik pliuškenkitės kasdien ir būkit sveiki 🙂
Rasa, 2009-07-28 09:13:58
Rimui: tai yra skirtumas, kai reikia nuvežti, nes žmogus senas ir kai važiuoji pasirodyti, koks tu “vaikas” 🙂 Linkiu, kad ne tik po penkių, bet ir po dešimties metų vežtumėte 🙂
O mano mokslo draugų mamos puikios, su kai kuriom pabendrauju kaip su nuosava mama, kai nuvažiuoju 🙂 Bet… ne mokslo draugų susitikime :))
petras, 2009-07-28 13:43:55
aš su klasiokais palaikau gerus santykius ir dažnai bendraujam 🙂 aišku praėjo dar tik 8 metai :)) tačiau su buvusiais mokytojais praktiškai nesusitinkam, o ir dauguma net nebepamena kaikurių mūsų. aišku nelabai ir turėtų, kai mokykloj belenkiek moksleivių mokosi :)) tai tikrai sunku būtų visus atsimint 🙂 o ir auklėtojos dažnai keitėsi. bet šiaip labai norėčiau sugrįžt į mokyklą :))
petras, 2009-07-28 13:45:38
o dėl tų susitikimų, tai pritariu rasai. kažkaip tikrai jaukiau ir smagiau būtų, kai susitinka tik mokslo draugai, be tėvų savo ir vaikų. atmosfera visai kita…
Rimas, 2009-07-28 16:43:13
Rasa, pasakymo apie skirtumus nesupratau… Man rodos, nenuvežęs Mamos, tada ir pasirodyčiau, koks aš “vaikas”
sonata, 2009-07-28 18:29:51
Taip, Rimai, ir jei Mama leido Jums ją palydėti, vadinas didžiuojasi, esat jos gyvenimo dalis. Gaila tų tėvų, kurie paklausti apie savo vaikus, suka akis į šalį – “na gyvena savo gyvenimus” . Man labai imponuoja itališkos šeimyninės tradicijos – na tegul kiek ir matriarchatinės, bet šiltos ir žmogiškos. Šaunu, sugeba būt kartu visokio amžiaus šeiminykščiai. Ne tik per Kalėdas.
Rasa, 2009-07-28 19:43:36
Rimui: aš ne ta prasme, kad geras ar blogas :)) Tiesiog mane visad nervindavo tas noras parodyti vaikus. Sakau, prisimenu anytą, kuri norėtų temptis mano vaikus į visas laidotuves, nes ten galėtų juos parodyti giminei 🙂 Nežinau, man tiesiog nepatinka tie rodymai specialiai, tarsi kokį veislinį gyvūnėlį rodytų. Man patinka pav. kai Burgis čia pasidžiaugia savo anūkėliais, bet nepatinka, kai mama tempia besispyriojantį vaiką į parduotuvę, nes ten dirba jos draugė, ir reikia jai parodyti, koks gražus jos vaikas gavosi… 🙂 Ir paskui abi apžiūrinėja tą vaikutį, kaip žaisliuką…
Ai, rodykitės Jūs visi kam norit ir ką norit, ir kaip norit :))
Petrai, aš jau sakiau ne kartą… Ypatingai neatidiems pakartoju: Rasa- mano vardas. Jis rašomas iš didžiosios raidės :)))) Aš ne tas rasos lašas, kur būna žolėje. Tuo rasos lašu mane vadina tik ypač artimi.
Rasa, 2009-07-28 20:24:14
Sonatai: man irgi patinka, kai sugeba būt kartu visokie šeimos nariai, patinka, kai pav. viena iš čia rašančių mamų eina apsipirkti su sūnumi ir užeina pas mane į darbą. Ne parodymui, tiesiog jie kartu vaikšto. Man gera, kai matau, kad paauglys sūnus nesigėdina eiti su mama 🙂 Manau, kad mano pav. mamai mes jau įgrisom iki gyvo kaulo, nes visi braunamės pas ją į kaimą pabūti. Anūkai priešaky… Juokauju, aišku, mama mus myli ir laukia 🙂
Bet jei mama mane kviestų važiuoti į jos susitikimą tik norėdama parodyti, kokią ji šaunią dukrą turi, ne tam kad padėčiau jai nuvažiuoti, aš nevažiuočiau. O ką daryti tiems tėvams, jei kurio vaikas prasigėrė? Žiūrėti liūdnom akim, kaip kitas giriasi? O jei kurio vaikas neįgalus? Klausytis, kokie kitų gražūs ir geri? Susitikimuose turėtų visi jaustis lygiaverčiais, turėtų tiesiog prisiminti senus laikus ir atsipalaiduoti. Ne vienas girtis kažkuo (tame tarpe ir vaikais), o kitas tyliai nutylėti… Ir tai nesusiję su tuo, kad gerai, kai įvairaus amžiaus šeimos nariai būna kartu. Aišku, kad gerai. Vietoj ir laiku.
Na va. Aš pasakiau. Hau. :))))
sonata, 2009-07-28 20:58:55
Rasai: aš nepretenduoju į absoliučią tiesą. Hau tai hau. Sutinku, kad kažkas už mane geriau žino, kaip kurioj situacijoj dera elgtis. Bet elgiuosi taip kaip elgiuosi. Su pilna atsakomybe už tai, už ką privalau būt atsakinga. Ir niekas neprievers manęs neleisti Mamai pasidžiaugti mumis. Taip, kaip džiaugiasi p. Burgis savo anūkais, taip kaip džiaugiuosi savo sūnumi, kaip norėsiu džiaugtis jo vaikais. Bet kuria proga ir be progos. Beje, džiaugsmas ir pagyrūniškumas man nėra vienas ir tas pats:)
Rasa, 2009-07-28 21:08:38
Sonatai: 🙂 mes tikriausiai niekas nepretenduojam į tiesą, manau, mes visi čia dalinamės savo mintimis ir požiūriais. Tai dėl to ir įdomu čia. Kaip kas nori, taip tas ir elgiasi, tik kartais pasidaro įdomu kodėl taip ar anaip :), tada visi draugiškai (tikiuosi- draugiškai? 🙂 mes ir bandom pasiaiškint.