„Du draugai – beveik 50 metų drauge. Susitiko dar studentai – jauni, gražūs ir sveiki. Juos išskyrė mirtis. Šią savaitę gydytojas Adolfas Berūkštis atsisveikino su bičiuliu Algirdu Brazausku.
Gydytojui A.Berūkščiui teko pirmajam ištarti draugui sunkius žodžius: „Tau, Algirdai, vėžys.“ Ir su nerimu stebėti, kaip liga nesitraukia. Drąsinti, o kartais griebtis švento melo.“ (lrytas.lt)
***
1998 metai
Ką tu darei, mylimoji, kai sužinojai,
Kad rytoj mano širdis sustos?
Tu kalbėjai su manimi apie mane,
Nors prasminga kalbėti
Tik su pasiliekančiais…
Tu tramdei mano
Beprotišką aistrą,
Beviltišką aistrą –
Kaip gaisrą.
Tu skalbei
Mano marškinius,
Lyg juos visus
Dar turėčiau dėvėti.
Svarbiausia –
Tu nėmaž netikėjai lemtim.
Ir Žemė sustojo
Palaukti, kol patikėsi.
Gyvenam!
B.B.
***
Šiandien perskaičiau apie A. Brazausko gydytojo „šventąjį melą“ ir prisiminiau savo eilutes, parašytas prieš 12 metų… Jau tada, o ir paskui, gydytojai man kalbėjo – medicina atsisako „šventojo melo“. Pacientas turi viską žinoti. Kad labiau kankintųsi? Kad galvotų apie savižudybę? Tai kiekvieno žmogaus teisė – ką galvoti, kaip galvoti, kaip pasirinkti, kaip užbaigti… Tai kiekvieno žmogaus gyvenimas, net jei jis nepakeliamai skausmingas. Negalima atimti to gyvenimo, to beprotiško jausmo.
Kas kita, jei pacientas pats pasirenka – nenoriu žinoti! Juk daugybė žmonių neina pas gydytojus, nes bijo sužinoti nepalankią diagnozę. Kiek numiršta taip ir nesužinoję, kuo sirgo? Tai – irgi žmogaus teisė!
Tačiau gydytojai, mano supratimu, turėtų vienodai elgtis su visais – nepriklausomai nuo „rango“. Kitaip iškreipiamas vaizdas, kas kaip pasitinka negandas, kas koks yra (buvo) gyvenime. Tai ypač svarbu pasirengusiems garbinti, kurti didvyrius…
Atsakymai
Saula, 2010-07-03 15:01:53
“Ne apie didvyrius daina…”:-)
Kiekvienas žmogus labai skirtingai reaguoja į diagnozę, į jos prognozę. Geras gydytojas turi būti ir geras psichologas.
Mano mamytė buvo laaabai stiprus žmogus, atlaikė daug nelaimių, verkiančią mačiau tik per tėtės laidotuves. Bet į onkologinę diagnozę (užrašytą siuntime širdies operacijai) reagavo baisiai, raudojo, jau krovėsi daiktus namo ir t.t. Ji būtų palūžusi. Privalėjau meluoti, nes gal tą pačią dieną būčiau jos netekusi. Čia ne egoizmas: dar ketverius metus mamytė pasidžiaugė gyvenimu (paskutinius porą mėnesių kentė skausmą). Matė kaip anūkas ūgtelėjo, išaugo iš vaikystės ligų, kaip mes sėkmingiau prasigyvenome. Sakė, kad gerai, kad to sulaukė, ramiau gali išeiti.
Rasa, 2010-07-03 18:50:52
Abejoju ar visiems reikėtų sakyti. Gal pirmiausiai reikėtų pasitarti su artimaisiais. Aš saviem tėvams nesakyčiau ir nenorėčiau, kad gydytojai sakytų. Sau ar vaikams jei kas atsitiktų, reikėtų sakyti.
Ir pritarčiau Saulai dėl to, kad labai svarbu kaip gydytojas tai pasako. Prisimenu vieną blogiausių savo girdėtų diagnozių, kurią pasakė toks gydytojas taip, kad man juokinga pasidarė ir net gaila jo, jis toks rimtas buvo 🙂 Šiaip tai čia nejuokinga buvo, bet iki šiol tą gydytoją prisimenu su šiluma, net jei kiti jį vadino kyšininku. Aš ėjau pas jį už pinigus, bet man reikėjo onkologo patarimo, nepasitikėjau poliklinikos gydytoja. Aišku aš pati beveik žinojau diagnozę, norėjau gero gydytojo patarimų ir patvirtinimo.
Kai daro tam tikrus tyrimus, reik būti su pilna šlapimo pūsle. Nuėjau aš, o gydytojas dar operuoja kažką. Laukiu laukiu, jau ir šiaip ir taip kenčiu, vos ištveriu. Jis pažiūri per tą savo echoskopą ir ramiai taip seselei sako, kad atneštų man kažkokią tabletę… Aš jam sakau, kad tabletės paskui, žinios apie ligas paskui, svarbiausia man dabar rasti tualetą. Ėmėm juoktis ir mane palydėjo. Kai grįžau, tabletės nebesiūlė… 😀 Ėmėm normaliai kalbėtis, kas kur pas mane auga ir kaip tai galima pagydyti 🙂 Jis pajuokavo, kad neskubėčiau operuotis, nes randų ant pilvo užtenka, o juk jauna, į pliažą reik eit pusnuogei 🙂 Patikėjau tada juo. Ir… Tada operacijos išvengiau, pasveikau gydydamasi vaistais.
Palyginimui prieš tai poliklinikoj buvau girdėjus (jau buvau kartą operuota), kad man ten augs, truks, turiu skubiai gultis operuotis, nes pliš arba supiktybės ir galiu numirti. Tada pasakiau tai gydytojai, kad po to, kaip jie mane išoperavo pirmą kartą, sutinku geriau numirti namie, negu gultis dar kartą į jų ligoninę…
Taip. Labai svarbu kas ir kaip pasako bet kokią diagnozę.
Rasa, 2010-07-03 18:55:03
Burgiui: atsimenu šitą jūsų eilėraštį, jis tikrai ypatingas. Kažkada seniai seniai buvot jį parašęs čia 🙂
Burgis, 2010-07-03 19:10:47
Rasai: taip, ir aš tas eilutes dažnai prisimenu – 12 metų! Tada juk nebuvo nė vienos vaikų santuokos, nė vieno anūkėlio… Sakau jums – likimas yra teisingas!
Saula, 2010-07-03 22:25:08
Taip, Rasa, esam visi skirtingi, nesam automatai, todėl medikų nuostatas reikia taikyti irgi skirtingai. Kas geriau nei artimieji žino ligonio šiandienines galias pakelti baisią žinią. Gal galima pamaži jį pratinti prie tokios prognozės ir pan.
Tuo labiau, kad gydytojai irgi klysta kartais.
Atimsi viltį iš žmogaus, tai ir gijimas sunkesnis.
Saula, 2010-07-03 22:26:54
P.Bronislovai, Jūs – stiprus žmogus. Sveikatos ir 100 metų Jums linkiu. Ir optimizmo daugiau:-)
Markas, 2010-07-04 08:29:30
Saulai: Bronislavas – stiprus žmogus, titnagas. Nors Tarkovskis yra nuostabiai savo filme pasakęs: “Kol medis jaunas – jis silpnas ir lankstus, kai medis sukietėja, jis miršta”.
O kodėl sakot, kad jam reikėtų optimizmo daugiau?
Markas, 2010-07-04 08:46:04
Žmonės: niekas nesvarbu: šventas ar nešventas melas… Jei žmogaus energetika šviesi, jis negali sirgt.
Šviesa neturi dėmių, ar ne? Jei sergi, labai rimtai susimąstyk… Nes labai ir labai esi Toli nuo to Kelio.
Markas, 2010-07-04 09:00:13
Vertingiausia kas yra šioje svetainėje – yra Nepris-iaus komentarai. Žmogaus, kurio niekad nemačiau ir niekad nepamatysiu. Jei norėčiau, aišku, galėčiau… Jeigu Jūs paliekate antspaudą viešoje erdvėje, tai, jei neturite stiprios apsaugos, į Jūs bus įsiskverbta… Net jei vardas išgalvotas. Tai antspaudas, Jūsų paliktas. Anga į Jūsų pasaulį. Bet juk daugelis žmonių mano, kad kažkam priklausyti, būti vergu yra malonumas.
Argi ne taip? Argi nemaloni vergystė daugeliui? Man atrodo, kad vergystę daugelis renkasi labai bijodami tylos…
Rasa, 2010-07-04 09:55:11
Markui: rimtai su tavim nekalbėsiu, bet pajuokausiu… 🙂
„Kol medis jaunas – jis silpnas ir lankstus, kai medis sukietėja, jis miršta“- pažiūrėk į šimtamečius ąžuolus, ar jie mirę? O baobabas? Gyvena 2000m. Suaugusių medžių šakose suka lizdus paukščiai, jie teikia pavėsį ir ramybę, jie teikia jėgą ir poilsį.
“Jei žmogaus energetika šviesi, jis negali sirgt.” – čia Nepris-ius tau gal teisingiau išaiškintų 🙂 Suprantu, ką norėjai pasakyti, tik kažkaip negražiai tau gaunasi. Bet pasakysiu tau iš žemiškos pusės 🙂 Žinai, kas tankiai būna gana sveiki? Savanaudžiai egoistai po(pypt pypt)istai, kurie dėl nieko nesinervina, kurie rūpinasi tik savimi, kurie gyvena trali vali savo malonumui svetimų sveikatų sąskaita, nes aplinkiniai nuo jų suserga. Nes savo rūpesčių nusimetimu jie juos užkrauna kitiems. Ir suėda kažkam sveikatą 🙂 Senelis mano oho, koks buvo vyras. Sibire pusnuogis tampytas prie arklio pririštas, urale, kasyklose buvo- kalinys politinis. Ir mirė senukas sveikas, pragyveno be vaistų. Nuo senatvės. Negražu sakyt taip apie senelį, bet bjaurus buvo, nei vaikų jis mylėjo, o močiutę- puikiausią žmogų, kaip siurbėlė kankino visą gyvenimą. Suėdė jos gyvenimą tikra prasme. Bet pats sveikas. Žinai, juk yra tokia rūšis- parazitai. Sveiki gyvena, tik va minta svetimu krauju, svetima sveikata, svetima gyvybe 🙂
Na kad Nepris-iaus komentarai puikūs, pritarsiu. Ne patys vertingiausi, bet puikūs. Tik dėl šito esi teisus 🙂 Daugelis parašo gražių dalykų.
“į Jūs bus įsiskverbta…” :)))) O ko pats čia rašai? Juk tave kas nors dabar nusiurbs 🙂 Tavo energiją 🙂 Aaaa, tipo jau tu tai turi stiprią apsaugą…
“Anga į Jūsų pasaulį.” – žinai, o kai kurie žmonės, pav. aš, yra atviri pasauliui. Ir angų ieškotis ar skverbtis į mane nereik. Aš pati duodu pasauliui tą, ką turiu. Gal nedaug, bet dalinuosi. Ne vergystė tai ir ne priklausomybė. Žmonės tai puikiu bendravimu vadina ir jėgų pasisėmimu vienam iš kito… 😀
Užsipliurpiau… 😀
Saula, 2010-07-04 10:27:32
Uch, Rasa, gerai čia Tu!!!
Po kiekvienu Tavo žodžiu pasirašau.
Markai, ir aš įtariu, kad pats ilgai gyvensi 🙂
Tie, kurie myli tik save, tikrai ilgai gyvena. Mano buvusi kaimynė būtų gyvenusi ir 100 m., bet griuvo nuo laiptų ir nesulaukė šimtmečio. Ji visai dėl nieko nesinervino (sūnus labai susižalojo avarijoj, mes ją užjaučiam, o ji sako: “o ko lakstė”).
Žmogus, kuris nuolatinėje įtampoje, kuriam darbas darbą veja, dažnai ir miego sąskaita dirba, sudega greičiau kaip ta žvakė. Bet toks šviesulys palieka savo pėdas gyvenime, o kokia ilgai rusenanti, dūmijanti balana tik akis visiems išgraužia.
sonata, 2010-07-04 11:07:22
Tebevyksta amžinas ginčas “sakyti ar nesakyti diagnozę”. Paternalistinės medicinos šalininkai, besiimantys viską spręsti už pacientą, draudžia-“šiukštu, neturi žinoti”. Iš čia ir tas juokingas lotyniškų diagnozių rašymas, kai iš “depressio mentis” pasidaro “depressio omentis” – iš depresinis epizodas pavirsta taukinės nusileidimu. Kita vertus, kalti į kaktą “tamstai vėžys, sifilis, aids ir dar kiaulių gripas” lyg ir kiborgiška. Mažai yra tų, “žaidžiančių” su žmogum gerąją prasme – sakančių tik tiek, kiek tuo metu žmogus yra pasiruošęs priimti informacijos. Net ir nuodus galima dozuoti taip, kad su jais visai įmanoma gyventi. Tieisog kiekvienas medikas turi būti ir psichologas. Deja, tai jau aukštasis pilotažas – teorijos minimum kažkuriam kurse, o “nuo dievo” duota ne kiekvienam pabažnam. Vėlgi – kaip Rasa rašė- “ėjau už pinigus”. Manau, todėl ją gražiai ir “apžaidė”. Nes tai yra visam sviete brangiai apmokamas psichoterpinis darbas. O Ligonių kasos moka tik už mechaninę manipuliaciją -“pjaunam, siuvam, viso gero”. Niekas man neįrodys, kad per 12 minučių, skirtų šeimos gydytojui apžiūrėti pacientą (už tą 12 min. apmoka ligonių kasos) įmanoma ne tik pasisveikinti nuoširdžiau, pamatuoti spaudimą, paklausyti širdies ir plaučių darbą, apžiūrėti pilvą ir viso kūno limfmazgius, išrašyti tyrimus ir dar surašyti į kortelę , o jei dar vaistai kompensuojami… per tą dvylika minučių kartais bobulytė nusirengt nespėja… kaip įmanoma įsijaust į žmogų, paaiškint jam apie jo ligą… o jei tą liga lėtinė ir nepagydoma… bet man labai keista, kad kažkas tai padaryti dar sugeba.
Burgis, 2010-07-04 11:19:11
Tai nemiegate, rašinėjate… :-).
Ir aš – nuvažiavau į turgų, grįžau, nusimaudžiau, prieš dorodamas mėlynes (uogas) skaitinėju, tuoj paskelbsiu naują temą…
Ačiū, kad su jumis atostogos įdomesnės!
Rasa, 2010-07-04 11:32:42
Saulai: na, kaip žmonės sako- nors bestuburių nekankina radikulitas… 🙂
Nemoku kalbėti, kaip Nepris-ius, jis labai gražiai ir teisingai sudėsto visus savo teiginius :), tik, net jei tikėtume, kad žmogus visas bėdas gauna už “kažką”, kad veikia priežasties- pasėkmės dėsnis, mūsų pareigas labai gražiai apibūdina lama Jigmė (čia Nepris-ius kažkada rekomendavo paskaityt tokią puikią knygą :):
“…tai, ką išgyvename šiandien, tikrai yra rezultatas to, ką padarėme kadaise. Tačiau dėl to negalime fatalistiškai ir neatsakingai sakyti: “Ak, tai jo karmos rezultatas, ko norėt, tegul neša tai, ką turi nešti, tad palikite jį- tegul apsivalo!”. Tai būtų visiškai klaidingas elgesys. Kaip sakėme, kad galima išgryninti, pakeisti, transformuoti savo neigiamą karmą keičiant savo nuostatas, lygiai taip pat aktyvesnė ir atjautos kupina mūsų laikysena gali pakeisti nemažai dalykų kito kančioje. Žinia, luošumo atveju, pav. mūsų pagalba luošam žmogui nepakeis jo luošumo, tačiau toji pagalba leis žmogui mūsų rūpesčio dėka atsipalaiduoti ir atgauti ramybę.”
Kitaip galėtume su panieka žiūrėti į kiekvieną sergantį ar susižalojusį- o “griešnikas” 🙂 Ar manytume, kaip kai kas, kad AIDS- Dievo bausmė ištvirkusiems, taip jiems ir reikia. Bet viskas paliečia ir mus. Ir sunku visada būti ramiam, nors sveika ramybė- tikrai puiku. Ir žinau, kad kai sūnus išvažiuos, kad ir kaip protu suprantu, kad tai nieko blogo, verksiu, kai niekas nematys. Ir žinau, kad jei neišsiverksiu, po kelių dienų ims siaubingai durti širdį. Šiek tiek pažįstu save 🙂 Nesvarbu, šviesi mano energetika, ar ne :))))) Bet turbūt neišmoksiu būti rami savo mylimiausių žmonių atžvilgiu. Jei tik galėčiau… Žinot, tą eilėraštį apie mamą:
Jei tu galėtum-
Tu visus akmenėlius nurinktumei
nuo mano kelio.
Ir būtų jis toks paprastas, tiesus.
Jei tu galėtum –
Tu pelkes man paverstumei į veją žalią,
Į saulės spindulius – žvarbius lietaus lašus.
Jei tu galėtum –
Tu man išplėštum savo širdį iš krūtinės…
Bet gal geriau, jog negali…
Rasa, 2010-07-04 11:47:23
Sonatai: Na, pinigai pinigais, gal jūs teisi, nors tada su tuo gydytoju irgi nelabai užtrukau. Tik kalba buvo konkreti ir normali. Paklausė, kokį gydymą skyrė. Kodėl jokio, kodėl tik operaciją siūlė. Sakė, kad jei operuos onkologiniam, išims daug, visą organą, jie nežaidžia 🙂 Pasiūlė gert vaistus ir palaukt šiek tiek rezultato. Paaiškino,kad jei pasidarys blogiau, truks, nenumirsiu, o atvažiuosiu ir jie išoperuos. Viskas. 10min.
Sunkus gydytojų darbas. Be galo. Bet visad sakau, gydytojais ir mokytojais turėtų būti tik tie, kurie myli žmones, kurie pasiryžę stengtis neatbukti. Tai toks atsakingas darbas! Pagarba jiems didžiausia! Visiems, kurie stengiasi, bent stengiasi gerai dirbti 🙂
sonata, 2010-07-04 12:45:00
Taip, Rasa, bet man “panižo” paanalizuot Jūsų konkrečią situaciją. Nevalingai “peržiūrėjau filmą” mintyse – medikas “paspaudė” Jūsų reikšmingumo ir prpiažinimo mygtukus, sumenkindamas onkologinio kolegas (“jie nežaidžia” – suabejota kompetencija), o va Jis jau padarysiantis kaip priklauso… Eigoj suprato, kad psichoterapiniam įspūdžiui pastiprinti Jums jau tos žadėtos tabletės nebereikia – įspūdis ir taip stiprus, nes “Jis – gerietis daktaras, išgelbėjęs nuo peilio”. Žodžiu, atidirbo. Kita vertus, svarbu rezultatas – Jums nereikėjo operacijos ir esat sveika:) Medicina visgi yra pusiau mokslas, pusiau menas, tik tų menininkų visokių krypčių pasitaiko:) Man įsiminė Smetonos laikų vaistininko pasakojimas, kaip Kauno kailiniuotm poniutėm pardavinėdavo distiliuotą vaidenį, bet… krištoliniuose buteliukuose su paaksuotm etiketėm ir liepdavo gerti didinant kas lašą per dieną iki 9 lašų, o paskui mažinant pagal tą pačią schemą. Ponios sveikdavo stebuklingai, lygiagrečiai stebuklingai kilo ir mūrinukas Žaliakalnyje:) Žmogus buvo menininkas.
sonata, 2010-07-04 12:46:07
vaidenį t.y. vandenį, atsiprašau
Rasa, 2010-07-04 17:32:47
Ne, Sonata, viskas buvo ne taip 🙂 Tik dabar grįžau, tai paskaičiau 🙂
Nuo ko čia pradėti: “jie nežaidžia”- čia ne į temą, bet onkologiniam visad pjaunama daug, kitose ligoninėse apipjaustoma, stengiantis palikti organą ar organo, o ten mažai smulkinasi. Ne tas gydytojas, visi. Bendra žmonių nuomonė čia, bet jie ir patys neslepia. Ten greičiau nupjautų kokią koją negu klinikose 🙂 Nesakau, kad tai gerai, nežinau. Bet savų organų tai man labai gaila. Visų.
Jis nenupypino jokių kolegų, nes aš prieš tai savo poliklinikoj gydžiaus ir kitoj ligoninėj. Žmoniškumas tik už pinigus? Jis man nesisiūlė manęs operuoti, tiesiog aš pati norėjau gultis ten, nes jie per dieną pjausto labai daug ir, manau, visi gerai operuoja, o ne taip, kaip man buvo atsitikę prieš tai- išoperuoja budintis kas kelintą parą gydytojas, o paskui pralupa pilvą palatoj atgal net nenuskausminę, nes viskas ištinsta. O kai paklausi, ką ten operavo, pasako, kad ką reikėjo, tą ir išoperavo 🙂 100proc. galėjau laimėti teisme, jei būčiau tada juos padavus. Tik kad kojų nepavilkau :))))) Ir visi jų atsakymai, kai siūlydavausi, kad nusipirksiu, kad duotų vaistų nuo temperatūros ar leistų antibitikus, nes užpūliavo viskas: “Organizmas turi kovoti…” Tai kam ta ligoninė, aš ir namie be nieko pasveiksiu arba numirsiu, dar namie aplinka geresnė… Tiesą sakant tada mane ir paleido su tuo praluptu ne visai užgijusiu pilvu, nes ligoninę remontui uždarė, paskui pati steriliais bintais ir peroksidu gydžiausi, nes nepajėgiau iki poliklinikos nuvažiuot, o buvau tik su vaikučiais, vyras buvo užsieny 🙂 Juokas pro ašaras, nenoriu net prisimint.
O tas onkologas man tada pasiūlė, kad jei noriu, prisirašyčiau ten ir galėčiau nemokamai pas bet kurį gydytoją lankytis, tik aš nenorėjau, nes… Ten labai labai baisu!!! Buvau nusileidus į polikliniką, skausmas atrodo tvyro ore, prie palangių bet kuriam aukšte nusisukę tyliai verkiantys žmonės. Gal tokią dieną pataikiau, bet ten siaubinga!
Tas gydytojas tiesiog pasiūlė neskubėti operuotis, o bandyti gydytis vaistais. Paprastais- hormonai, antibiotikai ir t.t., kas tankiai skiriama prie tokių ligų. Juk jis teisus, operuojama turėtų būti tada, kai tai neišvengiama. Aš nekeliu jo ant pjedestalo, tiesiog esu jam dėkinga už viską, kad man paaiškino ir padėjo.
Dėl vandenukų ir placebo 🙂 Naaaa, vat esu pasveikus nuo vienos ligos, taip ir nesupratau iki galo iki šiol, kas ten padėjo daugiausiai: Dievas, medicina, tikėjimas ar Tibetietiški senoviniai vaistai 😀 O gal viskas kartu. Mat naudojau beveik viską kartu 🙂
Bet prieš tai medicina daug metų padėjo sunkiai, turėjau nuolatinę mažakraujystę, kuri vis kartodavosi, bet kokia liga susirgus hemoglobinas krisdavo tragiškai. Iki kokių 76. Amžinas nuovargis. Valgiau veršienas ir viską, ko tik reik. Organizmas neėmė iš maisto geležies ir viskas (čia nustatė klinikose, jie iš pradžių manė, kad kraujuoju kažkur viduje, bet paskui rado, kad organizmas nesisavina geležies pakankamai 🙂 Reikėjo beveik nuolat gerti tabletes, nes vos padarydavau pertrauką, viskas atgal 🙂 Bet irgi pasveikau. Bandžiau surasti dabar tų tibetietiškų papildų, bet jie dingę. Firma likus, tik tų papildų nebegamina tubūt. Net pavadinimo neatmenu, bet dar bandysiu pasidomėt, dabar pačiai parūpo 🙂 Jie buvo brangūs ir aš būčiau negalėjus tokių nusipirkt, be to būčiau ir nepirkus, juk įtartina 🙂 Man tiesiog juos ėmė ir padovanojo kai kas. Tiesiog šiaip. O aš “ant durniaus” išgėriau net ne taip tvarkingai, kaip ten buvo liepta. Ir jau keli metai kraujas puikus 🙂
Gal jau per daug prirašiau, atsiprašau visų. Bet visi garantuotai ir neskaitys :)))))
Rasa, 2010-07-04 18:24:56
Beje, dabar dar prisiminiau Marką “Jei žmogaus energetika šviesi, jis negali sirgt” ir tą savo pirmąją baisią operaciją. Kai gulėjau ką tik atsigavus po narkozės intensyvaus stebėjimo palatoj, kur nuolat budi seselė, kai buvo toks baisus dalykas, kad maniau, kad mirštu, būdama pilnos sąmonės (net nemoku apsakyti to siaubingo jausmo, kai supranti, kad tau ne bloga, o kad miršti), seselė apie mane aiškino kitom dviem jaunom moterim, kurios buvo laimingos po cezarių : “Visos šitos ligos (tipo, kaip mano) nuo neteisingo gyvenimo būdo”.
Net jei taip, ji buvo verta, kad ją prismaugčiau, jei būčiau pajėgus :)))))) Bet tik ašara skruostu tada nuriedėjo, net nusisukti nepajėgiau.
Indrė, 2010-07-04 20:05:12
Vakaruose (nepamenu, gal Amerikoj) diagnozė yra pasakoma ligoniui. Ir jam paliekama teisė, sakyti namiškiams ar nesakyti. O pas mus atvirkščiai, aprauda namiškiai ir sprendžia ligonio gyvenimą, kada pasakyti, kiek pasakyti, meluoti ar ne, ar išvis nepasakyti. Bet čia jau iškyla klausimas apie Baltą Melą..ar jis pateisinamas, kiek pateisinamas..
Markas, 2010-07-04 23:59:22
Kaip Jūs mane juokinat 😉 Aš padariau klaidą – tau, Rasa, atrašiau… Negalima moterims rašyti. Pirmieji kriščionys juk moterims neleido kalbėt Bažnyčioje, o tada juk juos globojo Šv. Dvasia. O jei Neprius ką parašys… tai mūsų santykiai, nuo kurių Jūs labai ir labai tolimi… Iš tikrųjų Jūs net nesuprantate, apie ką mes kalbame… Tai kita kalba… Jo kalba Jums priimtinesnė nei mano. Valio. 🙂
Markas, 2010-07-05 00:18:46
Rasai:Bet juk tu absoliučiai Netiki. Kultūr- moteris. Ir bus ligos ir dar kitos. Aš ne Nepriusius, sakau tiesiai…
Saula, 2010-07-05 07:27:14
Markai
Gal “Markai Aurelijau”? 🙂
Tarsi laiko mašina mestelėjo trejetu… šimtmečių atgal…
Raganos dega ant laužo… Kur gi tas Aurelijus…
O gal dar atgal atgal…
Homo gautengensis …homo destructus. Va…
Štai jis! 🙂
sonata, 2010-07-05 09:12:05
Markui: o tai gal galite pasiūlyti kokį nors, Jūsų nuomone, sprendimo kelią pvz. Rasai, kurios “energetika nėra šviesi” pvz. man, kurios energetika visai juoda? Atsisėst lotoso poza ir stengtis panirt į nirvaną? Ar pasibarstyt galvas pelenais ir eit į dykumą? Ar tiesiog troleibuse muštis į krūtinę “mea culpa, mea culpa , mea magnissima culpa?”. O kas tada vaikus, anūkus ir jų tėvus ar senelius prižiūrės, kai mes būsim tokios tobulos, nušvitę ir visaip kitaip nerealios? Taip taip, visas blogis iš moters. Kaip ir visas gėris:)
Rasa, 2010-07-05 09:36:06
Markui: nederėtų tau lygintis su Nepris-ium, juk nežinai, ar jis to norėtų 🙂
Smagu, kad tau linksma, matai, vadinasi gana gera energija nuo manęs 🙂 Ir ačiū tau už gerus palinkėjimus.
Ir tau nuoširdžiai palinkėsiu- tegul saugo tave Dievas ir tavo angelai, Markai! Būk sveikas ir laimingas, gyvenk kokius 300m. (juk maždaug tiek turėtų gyventi žmogus).
O aš pasistengsiu dar “prašviesėti”- gal per ligas ar kančią, gal per praradimus ir džiaugsmą, matyt viso to reikia, nes labai norėčiau netapti tokia, kaip tu…
Burgis, 2010-07-05 11:05:52
Markui: jau geriau aš gyvensiu ir mirsiu kančiose, nei visą gyvenimą ieškosiu nušvitimo ir niekam nieko, net sau, neduosiu…
Markas, 2010-07-05 12:13:09
Na visgi Rasai: gyvenu daugiau nei 300 metų.. 🙂 Vyrai tą gali suprast, o jūs, kai kurios moterys, to labai išsgąstate… Užuot neigusi, gal pabandyk patikėt… Dar pakartosiu: žmogus negali sirgti, jei jo Energetika šviesi. Negali. Šviesa neturi dėmių. Ar gi ne? Aš pakartosiu, ką sakė Jėzus: “Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas”.Spindinti Tiesa… Bet baigiam…
Markas, 2010-07-05 12:27:30
Bronislovui: O kodėl sakote, kad “geriau aš gyvensiu ir mirsiu kančiose, nei visą gyvenimą ieškosiu nušvitimo”.. Matot, Tikėjimą daug kas priešina su Mokslu. Tarsi Priešingybės. O jei žmogus aklai gyveno Mokslu? Žmonės supranta E.Bžeską kaip popsistą… O jis labai atvirai sako: aš daug metų vien piešiau ir skaičiau filosofijas, nuolat buvau studijoje… Sako: norėjau išmokt nupiešti žmogaus kūną… Tas atkaklumas yra duotas tik tam tikriems žmonėms… O paskui 🙂 visi popsistai sako: kokie Jūs esate negilūs, kokie Jūs Primityvai… Kodėl nenorite gyvent dvasiomis? Nėra dvasių, yra žmogaus Siela…
Nepris, 2010-07-05 23:25:19
Melas yra priešingybė šventumui pagal bet kurį iš keliolikos žodžio “šventas” apibrėžimų, ir dėl to “šventas melas” yra visiškas oksimoronas, kurį atmetu, kaip griaunantį kalbos loginį pagrįstumą ir vedantį į nesusikalbėjimą.
Žmonės gali turėti sau “baltą melą”. Bet jis “baltas” tik tiek, kiek baltas yra “geltonas sniegas”. Baltu melu, kaip kokia plėmuota paklode, žmonės dangsto dvasios silpnumą.
Nenorėiau čia kalbėti apie medikams nuolat gresiantį nužmogėjimą. Nenorėčiau kalbėti apie holistinę mediciną. Noriu tik pasakyti, kad tėra vienetai medikų, kurie turi tiek dvasinės jėgos ir kultūros, kad galėtų žmogui tinkamai prinešti žinią apie jį tuoj užgriūsiantį dvasinį sukrėtimą. Daugeliui jos pritrūksta. Tada sergantysis tampa sužeistas ne vien žinios apie ligą, bet ir kaip tai jį pasiekia.
—
Žinia apie savo ar artimo sunkią ligą priverčia naujai pažiūrėti į dalykus, į daug daug dalykų. Tai yra giliai sukrečiantis dvasinis patyrimas.
Kažkaip abejoju ar kam kliūva akis už tų žodžių — sukrečiantis dvasinis patyrimas. Pernelyg lengva praleisti kaip literatūrinę klišę ir bėgti lėkti toliau. Bet taip akimirkai stabtelėjus, gali prisivyti teisinga mintis, kad “dvasinis sukrėtimas” nėra tas pats kas tiesiog “emocinis išgyvenimas”.
Kada paskutinį kartą patyrėte ne šiaip emocinį nuopolį ar pakilimą, o giliai sukrečiantį dvasinį patyrimą? Ar nepasirodė, kad pasaulis per akimirką persimainė, Tikrovės vaizdas ištįso, išsipūtė, ėmė mirgėti, braškėti per siūles? Kas būtų, jei įsikišusi psichika to virsmo neužblokuotų, jei protas net paskutinėmis išgalėmis nebepajėgtų išlaikyti anksčiau turėto pasaulio vaizdo? Jei tas pažįstamos tikrovės burbulas išsipūstų ir sprogtų — prieš akis atverdamas naują, platesnę, erdvesnę, ryškesnę, tikresnę Tikrovę?.. Juk kiekvienas naujas gyvenimas prasideda gimimo siaubu… Gimti į čia reiškia kažkuria dalimi numirti kitur. Kai žmogus per tai eina nuogas ir bejėgis, mes kažkodėl tai vadiname stebuklu ir priskiriame šventumo kategorijai. Bet kai žmogus užauga, sutvirtėja, aplinka ir visuomenė ima jį saugoti ir ginti nuo tokio pobūdžio virsmo. Nebeleidžia jam toliau gimti. Vynioja į balto žalio mėlyno ir visų kitų spalvų melus ir iliuzijas, kad tik liktų toks patogus ir nuspėjamas, koks yra. Kad tik jo pasaulėlio sienos nesuvirpėtų. Kad tik jaustųsi stiprus ir užtikrintas… pasikliautų savimi… valios jėga… mokslo vienatiesyste… medicinos visagalybe… socialiniu progresu… pasaulio teisingumu… gyvenimo prasme…
Reziumuojant, negraudinkit manęs kalbomis apie mirtį, net jei tai būtų mano mirtis. Nes gyventi — tai patirti gimimo siaubą ir stebuklą… daugiau nei vieną kartą gyvenime.
Markas, 2010-07-06 10:28:29
Kokia šiaip Lietuvos Tiesa. Tai yra Reketo filosofijos ir praktikos šalis. Kaip Kolumbija. Tas Daktaras yra teisiamas, kaip šou. Pavyzdis gėrio triumfo. Kaip gali smerkt ir teist, kai pats esi reketo šalininkas?
Rasa, 2010-07-06 11:10:46
Nepris-iui: “Baltu melu, kaip kokia plėmuota paklode, žmonės dangsto dvasios silpnumą.”- net jei ir taip, net jei ir taip… Tai blogis? Ar gali būti visi stiprūs? Ar turi būti visi stiprūs? Štai Markas dar pakartojo: “Dar pakartosiu: žmogus negali sirgti, jei jo Energetika šviesi.” Žinot ką apie visa tai galvoju, protingi vyriškiai?
Įdomu, ką jūs pasakytumėt savo kūdikiui, kai laikai jį, vos turintį metukus, du ar tris, gaudantį orą, dūstantį, kliedintį, kai mintyse praskrieja milijonas baimių ir minčių, ką pasakytumėt? Tiesą, kad čia jam taip reikia, už jo buvusius gyvenimus čia, čia reikalinga, kad jo siela apsivalytų? O gal kad jo energetika tamsi? O gal kad nieko čia baisaus, jei numirsi, mažiuk, rojus tavęs laukia? O gal paguostumėt, kad tu nekaltas, mažiuk, čia tau turbūt už tėčio ar mamos griekus? Nieko nesakytumėt? Juk jūs žinot teisybę. O ar gali būti sniegas geltonas? Ar kai žinai teisybę ir nesakai, tai ne melas? Ar melas?
Ir tokiu atveju ne baltas melas būna, būna teisybė, nes sakydavau jam tai, kuo tuo metu šventai tikėjau pati- viskas bus gerai, jis nemirs, jis pats ypatingiausias žmogutis visam pasauly, jis mano šviesa ir gyvenimo dalelė, jis mano angeliukas, kuris tuoj tuoj pasveiks.
Tai ne graudenimai, tai tik pamąstymai apie gyvenimo realybę 🙂
V.R., 2010-07-06 11:21:45
Pakaktų nuvažiuoti į vaikų onkologinę ligoninę, kad svaičiojimai apie “sergančius tik su tamsiom energetikom” atšoktų.
Taip, galima sakyti, čia už kaltes iš “buvusių gyvenimų”, arba, kaip Rasa sako, už tėčio ir mamos kaltes ir klaidas, gal taip jie apsivalo, nušviesėja ir t.t. Nesąmonė, tie vaikai niekuo nenusikalto ir neteisinga, kad jie serga ir miršta taip ir neužaugę.
Žydrūnas, 2010-07-06 11:30:12
Šiam gyvenime daug kas neteisinga ir ne mūsų jėgom tai pakeist. Jei pasisekė, reikia tuo džiaugtis.
Rasa, 2010-07-06 11:37:51
V.R: aš nenoriu čia vėl tęsti diskusijos apie tai teisinga tai ar ne, tiesa tai ar ne, nesu ta, kuri internete iki galo nori dalintis tuo, kuo tiki, tik man įdomu, ką pasakytų tokie vyrai (kurie atrodo labai kategoriški savo nuostatose) savo sergančiam ar mirštančiam vaikui. Kokią tiesą?
Markas, 2010-07-06 11:58:08
Rasai: Na jo išprovuokoja ji mane…
pirmiausia, Jūsų vaikas ne visai Jūsų… Tik siela, kuri
vėl apsigyveno tame kūne… Tai kita siela, Jums nepažįstama… Kraujas ir DNR tai nesvarbu. Antra, mažiukas mirs kada jam nustatyta, dieną į dieną… Ne jums spręsti. Ir ne man. Yra Likimas. Ir žmogus nemiršta neatėjus mirties angelui. Čia kažkas pašaipiai sakė: ar juodas angelas su sparnais… Sparnus sugalvojo žmonės. Dėl įkvėpimo. Stiprybės. Jiems nereikia sparnų… O, jeigu aš žinau – ką?… Tiesiog Žinau, nes gi labai aiškiai apie viską dėstau. O šiaip Rasa tu turėtum daug ir daug melstis… Beprasmiškas pasiūlymas, žinau. Gyvenk… Ir kartais pasimelsk.
Žydrūnas, 2010-07-06 12:02:35
Fanatikas kažkoks, aš jo bijau..
Rasa, 2010-07-06 12:13:58
Markui: taip, vaikai ne mano, bet jie man patikėti tuo laikotarpiu, nes per mane jie gimė. Bet ne apie tai. Ir ne apie mirtį, jos laiką. Tiesiog buvo kalba apie tiesos sakymą. Ar gali būti baltas melas. Ir kaip pasakytumėt vaikui tą tiesą. Tik tiek.
Ir, dar Markui, jau kitoj temoj klausiau: kodėl tu apie mane taip manai? Tik paaiškink, jei gali. Juk nepažįsti manęs, juk net nežinai, kuo tikiu ir kam meldžiuosi? O gal mano maldos išklausomos? Manai esu kiaurai permatoma? Paviršutiniška? Nesuprantanti, nenorinti suprasti? Nepajėgianti suprasti? Naudojanti kažką blogiui? Kodėl esu tamsi? O gal… nes moteris? Moterys iš žemės, o vyrai žiūri į dangų? Prieš šimtą metų ta mintis užstrigo, gal iš Lazarevo? Juk turi kažkodėl apie mane taip manyti. Ar tiesiog jauti, kad aš- tamsi. O dar: tamsi- blogai?
Markas, 2010-07-06 12:26:16
Nepri-siui: visgi tu žmones klaidini? O kam? Matai, kaip žavisi tavimi Rasa, Saula… Jokių būdų ne iš pavydo sakau. Jei jos žavisi, vadinasi, truputį esi klystkelyje… Joms patinka popsas…
Rasa, 2010-07-06 12:38:54
Nepris-iui: žmonės sako, žmonės žino. Dabar ir aš jau žinosiu, kad, pasirodo, tavim žaviuosi. Juokauju, jeigu ką. O gal ir ne, dar pagalvosiu apie tai, nes dar kažkaip negalvojau :)))))))
Markai: tai gal vis tik atsakyk man, kodėl aš tau tamsi atrodau? Juk turi kažkodėl taip galvoti? Aš nekomentuosiu, net nesiginsiu, manyk, kaip nori, tik man įdomu 🙂
Nepris, 2010-07-06 12:48:10
Markai, čia ne varžybos, ne talentų šou, nežinau kokių čia gali būti pavydų. Palinkėčiau pačiam kuklumo ir meilės žmonėms. Rūstybė be meilės ir išminties virsta tiesiog žiaurumu. Kalbėdamas kieta širdimi užgauni, ir tuo kenki pats sau. Negi nejauti? Taip tik atbaidai žmones nuo savęs ir nuo to, ką propaguoji…
Nepris, 2010-07-06 13:18:07
Miela Rasa, nepatikėsi, bet labai užjaučiu, kad Tau teko šis išmėginimas. Esu tikras, tai buvo didžiulis dvasinis sukrėtimas. Ir kartu didelio dvasinio augimo laikas… Tai, kad po viso to, vis dar išgali savimi džiuginti pasaulį, manau reiškia, kad skirtą išbandymą atlaikei geriausiai, kaip tik galėjai.
—
Tikra tiesa visada yra viena. Vaikams, ir mažiems vaikiukams ypač, reikia ne netikrų ar kitokių tiesų, jiems reikia tos pačios tiesos. Tik rodyti jam reikia ne visą, retam suaugusiam aprėpiamą tiesą, o tiesą mažą — tiesą pritaikytą vaikui. Žinom visi, kūdikis pasaulį priima ne protu, o širdimi. Todėl jam labiausiai reikia ne didelės ir neišvengiamos tiesos, o daug daug daug meilės. To jis čia atėjo, tai privalome jam duoti.
—
Tikra tiesa yra viena. Kiekvienas ją įsileidžiame pagal savo brandos lygį. Pagal amžių ir prigimtį kiekvienas pakeliam skirtingus tiesos laipsnius, skirtingus aspektus. Žmonės skirtingi, todėl turime tiek skirtingų išminties tradicijų ir turime tiek skirtingų Mokytojų. Kiekvienas aukštai iškėlęs neša skirtingą aspektą vienos ir tos pačios Tiesos. Bet kiekvienas tikras Mokytojas Tiesą neša ir dalija iš Meilės ir SU Meile. Nes giliai širdyje visi žmonės lieka vaikais. Ir jiems reikia meilės. Daug daug meilės. Ir jie negali nepaimti Tiesos iš to, kas duoda ją su didele Meile.
Rasa, 2010-07-06 14:17:43
Nepris-iui: ačiū, tik užjausti jau nėra dėl ko, viskas buvo seniai. Daug visko visiems būna. Ir aš nežinau ar džiuginu savim pasaulį, juk kažkam atrodo, kad juodinu :)))))) Aš tiesiog gyvenu. Daugelio nuomone neteisingai, kai kieno nuomone teisingai.
Mhm, geriau kalbėt su meile apie meilę… (čia ne “su kuo”, o “kaip” turėjau galvoj 🙂 Nes Tiesa- tai ir irgi Meilė 🙂
Nepris, 2010-07-06 14:26:55
Rasa, lyg išpildydama savo vardą, daug ką nuprausi ir atgaivini. Netikėk, jei kas sako kitaip.
Žydrūnas, 2010-07-06 15:26:33
Jūs normalūs šiaip? 🙂 eikit dirbt, nes nuo filosofijų jau musiet smegenys visai susisuko 🙂
Rasa, 2010-07-06 15:53:40
Žydrūnui: nu excuse me! Dirbt?! Ryt dirbsim, čia žmonės švenčia 😛 Jau padirbom: sriubą išviriau, kepsnius kepu, pikantišką mišrainę padariau… 🙂 Kaime bulvės nukauptos antrą kartą. Jau pasideginau biskutį. Kas čia dar? Aaaa dar liko gėlių persodint, bet palauks kitos dienos, ir liko išeit pasivaikščiot… su šuniuku… 😛 Net bilietai sūnui jau atspausdinti 🙁
Žydrūnas, 2010-07-06 16:04:16
Na aš aniem dviem. O tau bučkis 😉 už tai, kad atsilaikei kaip sakė 🙂