Reikia teisingai nugyventi 60 metų, kad galėtum nemokamai su savo mylimąja nuvažiuoti į Milaną, aplankyti “la Scala”, šoktelti į Šveicariją, pasidomėti moderniuoju menu…
Pats to jau negali ir nenori, nes vien GPS, kuris kalba “… turn left, then keep right…”, beprotiški greičiai keliuose ir kt. varo į neviltį. Ir koks gėris, kai turi gidą – savo sūnų, kuris pasirūpina ir viešbučiu, ir vežioja, ir maitina, ir viską suranda, ir viską supranta…
***
Bet buvau pažadėjęs parašyti apie įspūdžius. Būtent – apie įspūdžius, o ne įspūdžius, nes aš negaliu jūsų vaišinti geru vynu, maitinti skanėstais, kad jūs sutiktumėte tų įspūdžių klausyti.
Nebijokite, nebuvome pasiėmę net fotoaparato, įdėsiu tik vieną nuotrauką iš savo nevykusio fototelefono, dar vieną padarė gidas prie Duomo…
Šiaip aš nemėgstų nieko lankyti, gėrėtis, domėtis, o mėgstu “impresijas”. Štai keletas:
-
Eina mergina apsiavusi lakiniais aukštakulniais ir vyrukas … su sportbačiais. Abu jie pasipuošę – tai iškart matyti! Keista…
-
Per 1000 automobilių spūstyje iš ryto šliaužia į Milaną… Na, žmonės, sugalvokite ką nors: naktines pamainas, sofutes anksti atvykusiems… Aš sugalvočiau!
3.”La Scaloje” kai kurie žiūrovai salėje sėdi… su kailiniais, paltais, striukėmis! Vieni (seni) apsirengę (!), kiti pasidėję ant kelių. Keista. Nepagarba?
-
Puiki V.A.Mocarto muzika, jauni, žavingi artistai, geri balsai ir… beveik jokios scenografijos. Kartais kas nors pasivažinėja motoroleriu…
-
Japonės Yayoi Kusama kūrybą galima apibūdinti dviem žodžiais: “daug vienodų”. Įdomu! Ir šokiruoja atvirai parašytas sakinys, kad kūrėja buvusi psichiškai nesveika… Apie tai reikės parašyti straipsnelį.
***
Užteks… Japonės mintis “Aš noriu gyventi amžinai”, pateikiama kaip kūrėjos motto, man netinka. Esu nepaprastai laimingas, kad bus kam gyventi mano gyvenimą toliau.
Atsakymai
siga, 2010-02-17 03:39:53
mane taip pat siek tiek sokiravo,kad Londono teatruose nera rubiniu pasikabinti paltams.Na,nelabai malonu su dregnu nuo londonisko lietaus paltu sedet ar laikyt ji ant keliu.Ir mazai pasipuosusiu zmoniu-truputi nuvyle,nes man ejimas i teatra didziule svente,per kuria einant as issitraukiu viena geriausiu sukneliu:-)Bet ,siaip ar taip viska atsveria gera aktoriu vaidyba,dazniausiai sales nebuna labai dideles,gerai girdisi ir matosi bet kurioje sales vietoje.Ir publika mane zavi,ivairios emocijos,nes cia suvaziuoja zmones is viso pasaulio.Is karto pasakysi kurie atvyke is ispaniskai kalbanciu saliu!!!O siaip Londone man patinka,kad dauguma muzieju,parodu yra nemokamos.Pvz.,kad ir Britu muziejaus niekaip neistengiau apziuret viso per viena karta-pavargau,tai dabar planuoju vel kada i zygi.O,jei ten butu mokama,kazin ar as benoreciau vel pirkti bilieta…As isimylejus Londona,kaip buvau ir esu isimylejus musu Vilniu!Nemaniau,kad likimas kada nors mane nubloks i tokia pasaulio vieta,kur miestas kaip muziejus,kur labai laisvi zmones.Mane ju demesingumas ,mandagumas,pagarba…ir gerumas pribloskia-as jau buvau atpratus nuo to.Man 47,bet cia as pasijutau atjaunejus,pajutau,kad as dar daug galiu…To ir jums visiems linkiu!
sonata, 2010-02-17 09:54:56
Sigai: aha, kultūriniai skirtumai ne tokie jau dideli, kad su pasimegavimu nebūtų galima klausyti Veberio “Operos fantomo” Jos Didenybės Karališkajame teatre. Bet be paltų, laikomų ant kelių, vis tiek patogiau:) Įdomiai atrodėm – vakarinė suknelė, šalia smokingas (po miuziklo gi vakarienė griežtų papročių restorane- kitaip neįleidža). Pilvinis menas išoriškai nugalėjo dvasinį. Bet tik išoriškai – tokią pat lašišą aš moku iškepti, o va miuziklo parašyt – niekaip:)
Rasa, 2010-02-17 11:58:36
Smagu už jus… 🙂
Bet negaliu nepabumbėti- kaip galima nepasiimti į tokią kelionę fotoaparato?! Tai pirmas dalykas, kuris turi keliauti į krepšį!
Mokinė, 2010-02-17 15:50:25
Nebūtinai.Pavuzdžiui aš sergu kažkokia alergija fotoaparatams – į keliones pasiimu, bet naudotis neprisiverčiu .man atrodo, kad tai – laiko gaišimas, geriau viską stebėti gyvai, o ne pro fotoobjektyvo akutę. O galbūt kaltas tik mano nesugebėjimas padaryti tokių gražių nuotraukų, kad norėčiau fotografuoti ir vėl… Visgi šaunu – apie La Scalą ir aš dažnai pasvajoju ;).
petras, 2010-02-17 16:12:20
svarbiausia gera nuotaika 😉
burgis, 2010-02-17 19:38:54
Kam tos nuotraukos? Sau? Niekada neturėsiu laiko ir neturėsiu ištvermės gręžiotis į praeitį… Kitiems? Medaus laižymas pro stiklą? Ar norėtumėte, kad smulkiai papasakočiau, ką vakarais valgėme ir gėrėme vis kitame restorane? Ką nupirkome Mildutei ir …? Ne, nereikia nuotraukų (na, gal vieną kitą… ) – vis dar gyvename tikrais vaizdais, kvapais, jausmais!
Rasa, 2010-02-17 20:10:18
Burgiui: na, jei jums nereikia, tai nereikia 🙂
O man patinka retkarčiais išsitraukti senus albumus, susėsti su vaikais ir žiūrinėti. Labiausiai patinka senuosius tėvų žiūrinėti, kur proseneliai ir visokie diedukai (tada jauni 🙂 tautinias drabužiais vestuvėse 🙂 Gal dabar per daug tų nuotraukų ir per lengvai jos darosi… Bet vistiek noriu dar vieną albumą pasidaryti, kompiuteryje nuotraukos ne tas pat.
Štai jūsų žentas mėgsta fotografuoti, jo nemažai nuotraukų- puikios! Manot neverta jas pažiūrėti dar kartą?
Prie ko čia “Medaus laižymas pro stiklą”? 🙂 Gyvenkit kaip norit, pasakokit ką norit, fotografuokit arba ne irgi ką norit, niekas jūsų prievarta nieko neprašo 🙂
Saula, 2010-02-19 00:01:30
„…visokie DIEDUKAI tautiniais drabužiais vestuvėse“.
Rasele, mudu su sakramentu irgi su tautiniais vasario 16-ą tuokėmės… Ech, kai geriau pagalvoji (kad ir kaip nesinori) – gal ir diedukai jau… Jau “perlai” pabiro…
Na, o svetainės gaspadoriui tai pavydžiu (jau net ne taip ir “baltai” – prisipažįstu :-))
Džiugu!