Sukako pusantrų metų nuo tada, kai gavau premiją už projektą „Šviesioji Lietuva“. Ar pašviesėjo Lietuvoje? Deja, deja… Vien šventinių išgertuvių suvestines paskaičius aišku – auga geriančių karta… O ką daryti, jei PUPP ir brandos egzaminai į neviltį varo?…
***
Bet aš juk stengiuosi!
-
Priskyniau didelį dubenį braškių.
-
Parašiau skyriuką apie trigonometrines nelygybes mūsų internetiniam projektui.
-
Laimėjau didelį mūšį prieš Sosnovskio barščius ir kitas piktžoles, kurios pavojingai artėja prie mūsų kiemo.
-
Suvalgiau pusę vištos.
-
Ilgai maudžiausi.
-
Išgėriau mėtų arbatos su medumi, kad nebūčiau piktas.
***
Todėl dabar turiu teisę pailsėti ir parašinėti, kodėl toks varganas mūsų švietimas.
*
-
Ministerija rūpinasi politika, o ne švietimo politika. Svarbiausias visų valdininkų darbas – kaip čia mums gerai atrodyti…
-
Švietimas ideologizuotas iki absurdo.
-
Patikras ir egzaminus rengia slapčiausia valstybės tarnyba, į kurią patekti gali tik įžūlūs bukagalviai prisitaikėliai, nes jokio viešumo nėra, jokio!
-
Visas kokybės užkardas nunešė drumzlinas nemokšų srautas, nes visai mažai liko žmonių, kuriems reikia, kad ta kokybė būtų.
-
Švietimo vairininkai už pasekmes neatsako garbe, alga, postu.
***
Ką daryti?
***
-
Į švietimą reikia grąžinti mokslą ir išguiti ideologiją. Gana auklėti, rengti tėvynės mylėtojus! Reikia rengti tėvynei garbę darančius mokytus žmones.
-
Švietimo vadovai turi būti konkrečiai įvardijami: Kas sudarė egzaminų rengimo grupes? Kaip į tas grupes buvo parinkti žmonės? Kas tie žmonės? Tik nereikia man aiškinti, kad jie turi būti įslaptinti! Taip, jie turi būti įslaptinti, bet tik iki egzamino, o ne po jo!
-
Per šūvio atstumą iki mokyklos, iki egzaminų negalima prileisti tų, kurie nedirba mokyklose! Mokslininkų darbai jų kabinetuose, bibliotekose turi išlaikyti bent 50 metų karantiną, kol geriausi rezultatai galės būti perduoti į mokyklas. Palyginkite su vaistais: koks ilgas kelias nuo sukūrimo iki taikymo! Nes vaistai gali būti pavojingi tūkstančiams, dešimtims tūkstančių žmonių. O švietimo „piliulės“ kenkia šimtams tūkstančių piliečių!
-
Reikia pagaliau atlikti realų, objektyvų, skausmingą žinių ir gebėjimų, kuriuos įgyja moksleiviai ir studentai, kuriuos turi mokytojai ir dėstytojai, auditą. Pradėti būtina nuo anoniminių įsivertinimo sistemų sukūrimo.
-
Švietimo sistemoje reikia sudaryti kuo geresnes sąlygas privačioms mokykloms. Tik privatus sektorius gali priversti valstybinį sektorių iš esmės pasikeisti.
***
Kaip bus?
***
-
Nieko iš to, ką parašiau, padaryta nebus…
-
Rinka susitvarkys pati: visi geriausi abiturientai išvyks studijuoti į kitas šalis; vietiniai universitetai, nebeturėdami geros „žaliavos“, spausdins beverčius diplomus; rinka uždarys duris juos turintiems; tada pradės veikti grįžtamasis ryšys ir viskas po truputėlį susitvarkys…
-
Bus taip, kad mes savo vaikams, savo anūkėliams kelią į tikrą mokslą tikrai rasime! Rasime mes, ras ir kiti.
***
Tai kodėl man rūpi visas švietimas?
***
Todėl, kad neįmanoma sukurti gero gyvenimo, rūpinantis tik savais. Todėl, kad mūsų vaikai ir vaikaičiai turės gyventi kartu su švietimo sistemos aukomis. Todėl, kad Lietuvai reikia ne kelių šimtų, o kelių šimtų tūkstančių išsilavinusių žmonių, kitaip ši šalis nebus patraukli niekam – nei svetimiems, nei man artimiems žmonėms. Nenoriu, kad neišprususių, piktų, nerandančių vietos gyvenime žmonių vaikai muštų mano anūkėlius, vogtų iš jų sąžiningu darbu uždirbtas gėrybes! Tai gal jūs, rupūžės tinginiai ir bukagalviai valdininkai, pagaliau išgirsite mane?!
Atsakymai
Burgis, 2013-06-24 17:29:38
Matai, kaip dirbu!…
Burgis, 2013-06-24 17:34:40
P.S.: Pastebėjote, pradėjau prisiminti, kaip reikia keiktis. Nes anądien automobilyje per radiją išgirdau kalbant taip, kaip iš tiesų reikia kalbėti, ir mane apėmė baimė – koks aš atsilikęs!…
Tadas, 2013-06-24 22:10:03
Džiugu, kad yra tokių žmonių, kaip blog’o autorius. Manau, kad beveik visi lietuviai yra linkę pasiduoti, nepavykus ko nors įgyvendinti. Lietuva šiandien iš esmės ir yra toje “pasidavimo” būsenoje. Bet apie tą linkimą pasiduoti- vieni pasiduoda po pirmo karto, kiti po antro, o yra tokių, kurie pasiduotų tik po kokio trisdešimt septinto… O ateitis, manau, yra tų rankose, kurie jau bandė trisdešimtšešis kartus, bet kada nors pabandys tą trisdešimt septintąjį.. Arba tų, kurie dar iš vis nebandė nieko daryti..