Psichologai sako, kad geriausias būdas atkeršyti priešui – parodyti, kad esi laimingas. Jie, o ypač jos, tai žino. Bet ir aš žinau, kad jie (jos) tai žino!
*
Dabar stebėkite – rugsėjo pirmąją sutiksite daug laimingų žmonių, matysite daug laimingų veidų. Kas iš tų sutiktųjų stengiasi parodyti, kad yra laimingas? Tai tavo priešas, teisingai? Bet juk yra iš tiesų laimingų žmonių! Va, čia šuo ir pakastas. Tu turi žinoti šį tą apie tą žmogų, kad neapsiriktum… Štai tau šypsosi blondinė, kurią ką tik paliko vyras, štai linksmai su tavimi kalba žmogus, kuriam po savaitės – širdies operacija. Veidmainiai!
Labai gerai pastebėjo viena šios svetainės viešnia ankstesnėje temoje – kartais liūdnas, bet tikras veidas yra geriau už linksmą kaukę. Kodėl mes turime būti kasdien linksmi? Man skauda koją ir aš liūdnas, bet dabar jau linksmas, nes skauda mažiau… Pagalvokite, kaip atrodo: ją išbarė šefas, o ji eina pasistriksėdama ir šypsosi… Jei tavo vaikas ligoninėje, tai savo nesikeičiančia šypsena tu jį išduodi!
*
Būnu piktas, būnu liūdnas, būnu linksmas. Ir jums to linkiu. Gyvenimo skalė turi būti plati – mes ne vienaląsčiai gyvūnai.
Atsakymai
MariusM, 2010-08-31 15:08:43
Bet šypsena nebūtinai linksmumo atributas ir (ar) juoko variantas.
giedrius m, 2010-08-31 15:26:43
Šypsokitės. Lietuvius tai erzina!.
mariux, 2010-08-31 15:37:56
http://www.youtube.com/watch?v=moAK_fBoWcw
M
Jovita Helms, 2010-08-31 18:13:35
Gyvenimo skale tikrai plati. Kartais butina neparodyti silpnumo, o kartais butina ji parodyti… Ne visi besisypsantys ar linksmi yra laimingi. Ne visi liudni yra nelaimingi. Buna liudnu, bet tuo paciu ir labai laimingu akimirku… Bukime laimingi!
sonata, 2010-08-31 18:33:38
O man tai įdomu, kokį ten medų rytoj gimnazijoj dalinsit, kad mano “mažiukas” vos neapsipylė ašarom, kai pasakiau, kad ryt teks neit – trečia para karščiuoja virš 39 laipsnių. “Pamanyk, angina – Maresjevas be kojų skraidė lėktuvu”. Teks leist. Gal labai ir nesišypsos , bet tikrai žinau, kad bus laimingas. Tegu.
Rolandas, 2010-08-31 21:53:27
Gal blondinė ilgai laukė tokio pasikeitimo, o ilgai atidėliota širdies operacija jau atsakytas klausimas būti ar nebūti.
Liūdnų akimirkų tiek nedaug, jos tokios trumpos ir taip greit užsimiršta. O kaip žinoti kada esi laimingas, jei niekad nebūtu liūdnų akimirkų
Tai keršykime priešams.
attente, 2010-08-31 22:37:09
o kam kažkam keršyt? 🙂
Gita, 2010-09-01 16:29:21
nesutinku…manau, kad viesumoje reikia sypsotis net kai tau sunku ar skauda. Niekam tikrai neįdomu tavo nuotaikos, skausmas ar džiaugsmas nebent tavo šeimai. Ir nereikia savęs gailėtis. Priverstinė šypsena išjudina, priverstinė šypsena užveda kitus. Sako “amerikoniška” šypsena, nenuoširdi, tai ką natūraliai imkim dabar ir rodykim savo nuotaikas visiems….man geriau jau apsimestinė šypsena, nei natūralus surūgęs veidas kolegos darbe ar kai tave aptarnauja kur banke ar kavinėje.Aišku visko būna, visi mes žmones, ir paverki ir pasijuoki, tik sakau, nereikia įsileisti liūdesio, nereikia jo perdaug ten jaukintis, nereikia, šypsokimės net kai ir sunku, o kaip yra ištikrųjų težino patys artimiausi ir Aukščiausias.
Marius, 2010-09-01 16:51:05
Šypsena palaiko raumenų tonusą. Jos reikia ypač, kai saulės mažiau Lietuvoje. Kaip mankštos. Po tam tikrą valandų skaičių. Kraujas į širdį geriau ir geresnis teka.
Gita, 2010-09-01 20:09:48
Ir kartais beziurint užsieniečių fotogfrafijas, iškart skiriasi jų veidų išraiška, jie atrodo jaunesni, nes šypsosi, tikrai šypsena palaiko raumenų tonusą, o mes kad ir gerai visas, dažnai vaikštom paniurę, ..tikriausiai toks jau mūsų prigimimas,..bet sako pripratimas tai jau antras prigimimas:) taip kad pratinkimes sypsotis,
sonata, 2010-09-01 20:24:01
Kažkur skaičiau, kad amerikonų “socialinė šypsena” didina širdies priepuolių tikimybę – vieninga organizmo sistema matyt priešinasi vidinės būsenos ir emocinės išraiškos neatitikimui.
Burgis, 2010-09-01 21:44:59
Va, Gerb. Sonata, šventa tiesa! Tai buvau užmiršęs paminėti – tiesiog sergu, kai reikia (kodėl reikia?) šypsotis, o aš nenoriu! Kodėl turiu šypsotis savo sveikatos sąskaita?!
Rimvydas, 2010-09-02 00:19:47
Nedaug tepasakysiu : užknisa ta ,,budinti šypsenėlė”
Gita, 2010-09-02 13:28:23
Teisingai,galvokime vien tik apie save..būkime tokie kokie esame, nesisitenkime dėl kitų…taip ir gyvename:)
sonata, 2010-09-02 13:59:19
Stengtis reikia gerai dirbant, o ne kvailai šypsantis ir maskuojant nekompetenciją arba paprasčiausią žioplumą. Pabandykit paklaust kokioj taip vadinamoj “normalioj” parfumerijos parduotuvėj taip vadinamos “konsultantės” apie vieną ar kita kremą – dažniausiai gausit dovanų kvailą vypsnį – “sako, kad geras tas kremas”. Nekalbu jau apie maximų “Klauskit , aš galiu padėti”. Paklauskit. Atsakymas “Kažkur ten”. Ir šypsena. Gal ačiū. Man kruopų reikia.
Burgis, 2010-09-02 14:01:57
Gita: nusišypsokite… Ir aš Jums nusišypsosiu ne dirbtinai, jei sutiksiu ir žinosiu, kad Jūs – Gita.
Gita, 2010-09-02 15:06:59
Taip aišku nusišypsosiu, nuoširdžiai, direktoriau,tik gal kartais sakau mes taip viska sudetingai matome, taip viska norime giliai įžvelgti..liudna jam ar ne, dirbtinas tas šypsnis ar mirktelėjimas, ar tikras, … ar taip reikia? gal?
aš gal labai egoistė bet mane domina tik mano šeima ir patys artimiausi draugai, visų kitų neanalizuoju, tk tiek kiek reikia..pasidariau abejinga kitiems ir gaunas kad geriau man ju dirbtines sypsenos, va taip..
na ši tema buvo apie šypsenas, mes visi sutinkame kad jos tik atensa daug gero, bet as priimu ir dirbtina sypsena, kiti ne, kievienas skirtingai…
Burgis, 2010-09-02 15:21:38
Gitai: tai gal Jūs gimnazistė ar gimnazistės mama?
Gita, 2010-09-02 15:25:52
aš jau buvusi gimnaziste, 2001 m. laida, džiaugiuosi, daug gerų prisiminimų
Burgis, 2010-09-02 15:50:04
Ačiū, miela Gita, būkime optimistai net jei nesišypsome… Gal gyvenimas skriaudžia? Laikinai tai, laikinai!
Rasa, 2010-09-02 16:16:39
Hm. Šypsenos 😀 Man niekada nekyla minčių pav. ar man reikia šypsotis. Darbe priklausytų, bet.. darbe man patinka, todėl šypsaus daug kam todėl, kad žmonės man patinka. Nesišypsau, kai man nelinksma, nes tiesiog nemoku, būtų grimasa, ne šypsena, ir jausčiausi cinike. Juokinga, kai daug kas, pav. draugų vaikai, pamatę mane po kokių 15-os metų, užaugę, nepažįsta manęs, o paskui, kai nusišypsau, sako: oi, teta Raaaaaaaasa… 🙂 Nemanau, kad šypsaus ypatingai, galvoju, arba kokia arkliška gal ta mano šypsena arba natūralesnė mano būsena negu susiraukusios, tai visiems įprastesnė :))))))))