Vakar, pats to nežinodamas, surengiau tolerancijos pamoką savo anūkėlėms. Kino teatre žiūrėjome animacinį filmą „Ponas Žirnis ir Šermanas“. Ponas žirnis – tai šuo, o Šermanas – jo įvaikintasis sūnus, berniukas. Šuo labai, labai protingas! Laiko mašiną sukūrė. Kelionės laiku – toks pagrindinis filmo siužetas.
*
O pagrindinė auklėjamoji idėja – tolerancija. „Jei berniukas gali turėti šunį, tai ir šuo gali turėti berniuką“, – skelbia filmo kūrėjai.
O ta vaiko teisių inspektorė, kuri iš pono Žirnio nori atimti berniuką, nuo pirmo kadro tokia antipatiška, kad visiškai aišku – ji neteisi! Ji man iškart priminė tą antstolę Garliavos istorijoje: jei ta moteris būtų buvusi „kažkaip simpatiškesnė“, gal ir istorija būtų buvusi kitokia?
*
Mergaitė, kuri įžeidė Šermaną, tikrai nebuvo tolerantiška! Ji pasakė: „Jei tavo tėvas šuo, tai ir tu šuo!“ O po to – filmo kulminacija: įvairių laikų įvairūs filmo personažai (JAV prezidentai, mokslininkai ir pan.) vienas po kito sako: „Aš esu šuo!“, „Aš esu šuo!“…
*
Kažkodėl man užėjo noras iš salės sušukti: „O aš nesu šuo!“
Bet anūkėlėms filmas patiko, tai aš ir nesušukau…
Atsakymai
Burgis, 2014-04-07 08:41:31
Tik nesipykime…
Rasa, 2014-04-07 08:50:21
O ar aptarėte su anūkėlėmis tai? Kuo geriau būti? Ar savimi, ar šunimi? 🙂 Tai kad vaikams patiko, tereiškia, kad įtaigiai filmukas sudėsliotas 🙂
Burgis, 2014-04-07 09:10:01
Rasai: ne su anūkėlėmis iškart to neaptarinėju, nenoriu tiesmukiško auklėjimo, palaukiu tinkamos progos…
petras, 2014-04-07 10:32:30
Rasa, gal vaikams patiko tiesiog animacija (besikeičiantys paveiksliukai, kažin ar vaikai ieško filme kažkokios gilios prasmės 🙂
Rasa, 2014-04-07 11:08:40
Petriuk, vaikai išvis nesupranta ką reiškia “ieškoti prasmės”, bet jie mokosi gyventi nuo gimimo. Iš visko, ką mato, jaučia, girdi ir t.t. 🙂 Aš niekaip nevertinu to filmuko, nes jo nemačiau (nors mėgstu žiūrėti animacinius filmukus :), bet pasakos ir filmukai vieni iš labai įtakojančių dalykų 🙂 Ar žinai, kokie geri buvo tarybiniai multikai, kad ir kaip keiktų daugelis tą buvusią santvarką? Jei manęs kas paklaustų kaip aš įsivaizduoju teisingą gyvenimą, aš greičiau nurodyčiau ne kokią labai išmintingą knygą, pagal kurią reikėtų gyventi, o va tokį nuostabų nepakartojamą filmuką! 😀
https://www.youtube.com/watch?v=TEDccAAazwo
petras, 2014-04-07 12:40:00
Rasa, žinau sovietinius filmukus, nes juos vaikystėj ir žiūrėjau. bet kai atsirado galimybė žiūrėti amerikietiškus ar kitų šalių filmukus, tai jie gana lengvai nurungė rusiškus (kaip bebūtų keista). na o kas užaugo tik su sovietinia animacija, tai sutinku, kad ji jiems geriausia, nes nebuvo pasirinkimo kito 🙂 pabandykit dabar vaikams pasiūlyti amerikietiškus ir sovietinius animacinius filmus, pamatysit ką pasirinks 🙂 ir įtakoja jie vaikus labai skirtingai, kaip bet kas įtakoja skirtingai ir suaugusius. todėl net žiūrėdamas kvailus filmukus protingas vaikas netaps kvailiu. ir atvirkščiai 🙂
AK, 2014-04-07 13:56:42
Na, jei lyginsime sovietinį zuikį ir vilką su amerikonišku tomu ir džeriu – ką pajusime? Kad amerikoniški filmukai na kokį tūkstantį kartų primityvesni už sovietinius…
Rasa, 2014-04-07 15:03:57
Petriukui: žinoma pats filmukų kūrimas dabar kitoks ir amerikiečių labai gražūs išoriškai, nors šiuolaikinis serialas apie mergaitę Mašą ir rusiškas tobulas 🙂 Jis pakeitė zuikį su vilku 🙂 Esmė ta, kad filmukai yra ta medžiaga, kur vaikutis pamato daug situacijų ir paskui galima pasikalbėti apie įvairius dalykus su juo. Nesvarbu kokį filmuką pažiūrėjus 🙂 Net Simpsonus 🙂 Pav. apie tą gerulę dainelę:
https://www.youtube.com/watch?v=N6gzeUjMd-I
🙂
petras, 2014-04-07 16:33:59
Manyčiau, iš tikro, filmuko “gerumas” ir pan. nepriklauso nuo šalies. Yra ir gerų ne animacinių filmų vaikams, kaip yra ir animacinių skirtų suaugusiems.
AK, na palauk, man atrodo vienodai primityvios minties kaip ir tomas su džeriu (kurio stilius būtent ir yra be minties, o tiesiog juokingos gaudynės, peštynės, pramogai. beje tomas ir džeris daug senesnis filmas, kurį kūrė ne vienas skirtingas režisierius, kino kompanija ir skirtingi dailininkai).
na palauk, galima sakyt sekė jų pėdomis, o ar jiem labiau pasisekė reiktų vaikų klausti 🙂
ema, 2014-04-08 07:36:46
Filmuke ,,Tomas ir Džeris” katinas kiekvienoje serijoje sudeginamas, sudaužomas, sukapojamas, iškepamas ir t.t. ir t.t. ,,Na, palauk” vilkas jei ir nukenčia, tai tik situacijose,į kurias pakliūva dėl savo blogo elgesio. Čia ir yra esminis skirtumas. Negi neaišku, kurį filmuką pažiūrėjęs vaikas įsivaizduos, kad žudyti galima: vis vien atsigaus? Oką žiūrėti vaikams vis tik sprendžia ( bent turi ) tėvai. Aš renkuosi filmukus, nepropaguojančius žudymų įvairiais variantais.
petras, 2014-04-08 08:27:19
na tai čia labai jau kvailas vaikas su gan kvailais tėvais turėtų būti, kad pradėtų imt kažką žudyti. beje, pas mane buvo vienas kaimynas, toks rimtas lėtinis nusikaltėlis, labai sunkus vaikas, tapo priklausomu nuo heroino ir daug blogybių pridarė, bet spėkit ar jis žiūrėdavo pvz. holivudinius kovinius filmus, kitokius filmus kur vaizduojamas smurtas ar juo labiau animacinius filmukus :))) beje net ir tėvai jo buvo padorūs, menininkai. taip kad..
ema, 2014-04-08 12:17:35
O tų ,,kvailų” ima ir pasitaiko. Neprisimenu kuriais metais Klaipėdoje nepilnametis beisbolo lazda užmušė pensininką ( rašė ,,Lietuvos rytas”). Žinote, kas labiausiai pritrenkė žurnalistus ir ne tik juos? Ogi to nepilnamečio klykte išklykti žodžiai teismui : ,,Aš jam sudaviau tik vieną kartą, o jis ėmė ir numirė!!!” Ar Jūms tai nieko neprimena?
Petrui, o ką žinote, kokius filmus ar filmukus tie Jūsų kaimynai žiūrėjo.
petras, 2014-04-08 13:16:12
tai būtent, kad jų pasitaiko ir dažnai. bet manyčiau dėl jų smurtavimo filmų įtaka labai minimali. kitu atveju, prieš kokius 100 metų smurto turėjo būti super mažiau, nes nebuvo televizijos ?:)
Rasa, 2014-04-08 13:59:49
Petriuk, tai gal tau reikėtų paskaityti tarkim tokią knygą- Marshallo McLuhano “Kaip suprasti medijas. Žmogaus tęsiniai”. 🙂 Bet esu beveik garantuota, kad neskaitysi 🙂
Mus visus viskas veikia. Na, pacituosiu truputį D. Žemaitytės:
_“Kartą maža žuvytė jūroje paklausė savo mamos žuvies: „Mama, kur yra vandenynas? ” Ši atsakė: „Brangioji, tu esi jame, tik kadangi tu sukiesi jame, tiesiog to nebejauti.” Ar tai nėra mūsų patirtis medijų atžvilgiu – ar nesame taip įsitraukę, kad net nebepastebime to?
Medijų amžiaus vaikai ir jaunimas gali neišlaikyti egzaminų mokykloje, bet bus puikiai išmokę žiniasklaidos suteiktas pamokas: išvardys prekių ženklų pavadinimus, pacituos įžymybių pasisakymus, pakartos reklamų šaukinius ir atpažins garsių korporacijų logotipus. Kodėl taip nutinka?
Medijų vaidmuo žmonių gyvenimui yra toks ryškus, kad jos pavadintos masinėmis komunikavimo priemonėmis – jos perteikia informaciją žmonėms, kuriuos skiria vieta bei laikas. Tiesa, nemažai kas kritikuoja tokį apibrėžimą, kuriame žmonės apibūdinami kaip masės, tačiau jis gana tiksliai nusako reikalo esmę. Masinių komunikavimo priemonių veikla taip apraizgiusi pasaulį, kad galėtume palyginti jų tinklą su kolektyviai veikiančia centrine nervų sistema. Kiekviena jų turi specifinių bruožų ir reikalavimų. Masinių komunikavimo priemonių įvairumas, prieinamums ir patrauklumas įtraukia visų tipų žmones ir daro jiems įtaką.
Kaip tai veikia
Per medijas – televiziją, radiją, kiną, spaudą, internetą – populiarioji kultūra perduoda įvairias žinias naudodamasi simboliais, vaizdais, ritmais, įsitikinimais, papročiais. Tai vaidina ypač svarbų vaidmenį formuojant žmonių elgesį ir įsitikinimus, daro įtaką asmeniniam, grupės, šalies ar tarptautiniam gyvenimui.
Dėl šiuolaikinių medijų žmonės, gyvenantys skirtinguose žemynuose, pažįsta ir naudojasi tais pačiais kultūros produktais. Žmonės seka tas pačias naujienas ir įvykius, žiūri tuos pačius filmus, stebi reportažus iš neramumų siaubiamų zonų, klausosi populiarios muzikos, siunčiasi videožaidimus, „serga“ žiūrėdami pasaulio futbolo čempionatą, žavisi garsių aktorių vaidyba, leidžia laiką socialiniuose tinkluose ir naudojasi kitomis informacinių technologijų teikiamomis paslaugomis.
Tačiau medijos ne tik suteikia visas tas galimybes, bet ir kelia problemų. Viena jų – tiesos ir tikrovės problema. Tampa sunku atskirti, kas yra fantazija, o kas yra tikra. Tai, ką rodo televizija – yra gyvas tiesioginis vaizdas ar įrašytas? Žmogus, kurį matėme, yra tikras asmuo ar išmoktas vaidmuo? Kai išsitrina riba tarp tikrovės ir fantazijos, iškyla sunkumų. Sėkmės žmonės, kuriuos dažniausiai pristato informavimo priemonės – TV, kinas, reklaminiai plakatai – patraukia žiūrovus, nors dažniausiai jų įvaizdis būna sukonstruotas medijų ir neatitinka realybės.”_
petras, 2014-04-08 15:09:43
Rasa, aš sutinku, kad mus visus viskas veikia, tikrai taip. tik skirtingus žmones skirtingai ir veikia konkretūs dalykai. jei žmogus nenori pvz. kritiškai mąstyti (ar negali) tai jam daug lengviau suformuoti tam tikrą nuomonę. iš kitos pusės, per daug kritiškai į viską žvelgiantis žmogus taip pat gali prarasti ryšį su realybe, kai prasideda vaidentis įvairūs sąmokslai, niekuo nebetiki ir pan.
žinoma, jei vaikas sunkiai suvokiantis realybę, tai jam geriau nerodyti animacinių filmukų, kur pelė katei daužo per galva su keptuve. jei vaikas susivokia realybėje, tai jis tokius animacinius filmukus gali ramiai žiūrėti pramogai ir tikrai neis į lauką kitiem vaikam per galvas daužyti su keptuve, nes jam tai nebus norma. nes jo elgesį dažniausiai pradžioje formuoja artimiausia aplinka. juk labai mažas vaikas net nesupranta nieko ką žiūri per tv. apskritai kažin ar maži vaikai turi išugdę empatiją.
Beje, ar jūs nesat Rasa būdama vaiku, nuskriaudusi kitą vaiką ?:)
Rasa, 2014-04-08 18:29:58
Petrui: Žinoma, kad esu. Nuskriaudus. Mane mano pradinių klasių mokytoja išmokė. Ji tampė ir skriaudė mergaitę, kuri blogai mokėsi, tai ir aš,(kai ji nesuprato, ką aš aiškinu), buvau gera mokytojos pasekėja. Aš jos galvą už plaukų ir į stalą… dar ir dar… Supratau ką padariau, kai pamačiau kokio didumo buvo jos ašaros, tyliai riedančios skruostais… Tai va taip… Bet ne filmukai mane tam įtakojo. Aplinka. Kol įtakojo. Paskui, paaugus aš ją susiradau. Jau paauglystėj. Ir atsiprašiau. Ji nebeprisiminė iš to įvykio nieko. Bet tai aš negalėjau su tuo gyventi.
Taigi. Vaikus įtakoja daug kas. Geriau jau jie matytų kuo daugiau teigiamai elgtis skatinančių dalykų.
Filmukų yra visokių. Bet, Petriuk, juk pats žinai, kaip ir filmai dideliems, vieni yra š… kiti grūdas, iš kurio gali užaugti kas nors gero 🙂 Vieni skatinantys susimąstyti, kiti laiko išmetimas į balą. O kam tą laiką mėtyti veltui, jei tą patį darydamas (šiuo atveju žiūrėdamas filmą) gali gauti didesnį ir geresnį rezultatą? 🙂
petras, 2014-04-09 14:30:53
tikrai taip 🙂