Vakar prie sodo sklypo nupjoviau dvi aukštas drebules. Įmantriai nupjoviau, teko naudoti aukštas kopėčias, nes drebulės galėjo kliudyti elektros laidus. Griūvant drebulei, griuvo ir mano kopėčios, susižeidžiau ranką, bet nukentėjau nežymiai. Po to reikėjo drebulės viršūnę, šakas pjaustyti ir vilkti labai stačiu šlaitu per krūmus. Pavargau nežmoniškai…
Bet aš turėjau tai padaryti! Drebulės trukdė ąžuoliukams. Turėjau tai padaryti nedelsiant, nes dar pusmetis – ir jos būtų stipresnės už mane. Turėjau įrodyti, kad kol kas aš dar pajėgus laimėti. Žiūrėjau į savo akmeninius laiptus, 35 laiptelius, sumūrytus lygiai prieš 25 metus ir galvojau: drebulių tada nebuvo (buvo, bet mažytės…), buvo kitas iššūkis, aš jį priėmiau ir laimėjau. Dabar jau tik su drebulėmis pajėgus kautis…
Vakar visą mane persmelkė žinojimas, kuris nepasiekiamas jauniems: tik tada, kai tu jau beveik nieko nebegali, kai kiekvienas įtariai žiūri į tave rašantį, kalbantį (stogelis jau nuvažiavo ar dar ne?), kai kalba su tavimi kaip su neįgaliuoju (kaip ir mato?) – tik tada supranti, kokia vertybė yra jauno žmogaus gyvenimas ir kaip greitai ta vertybė išnyksta…
Neaiškinkite man, kad kiekvienas amžius turi savų privalumų! Nereikia guostis ir manęs guosti! Jokių privalumų nėra! Lieka tik teisė susikauti su drebulėmis – su drebančiais iš baimės, kad visai viskas tuoj pasibaigs. Lieka supratimas, kad kova su ta kančia yra tau atpildas už visas spindinčias viršūnes, kurias kažkada įveikei. Pripažįstu – jos vertos tos kainos, kurią dabar moku…
Atsakymai
Darth Vader, 2009-11-22 11:35:27
Aiškinsiu Jums ir tol aiškinsiu, kol galėsiu. Vyresnis amžius yra gyvenimo pilnatvė. Taip, fiziškai ne kas, gal ir kopėčiom lipti sunku. Privalumas: vyresnis žmogus turi sukaupęs patirties ir ją turi perduoti jaunesniems. Dėl to viduramžių Sorbonos studentai iškėlė šūkį: “Tikime tik barzdotu dėstytoju”. Galų gale, galima aktyviai reikštis virtualioje erdvėje. Padėti savanoriauti. Veiklos yra, tik nebūtinai tai drebulių pjaustymas…
Mama R, 2009-11-22 11:42:57
Kai buvau labai jauna, buvau padariusi išvada, kad mano trukūmas dalykiuose susitikimuose – jaunystė. Niekas per daug rimtai nežiūrėdavo į jauną blondinę. Mane tai labai erzindavo. Dabar profesinėje srityje jaučiuosi rami, visada rimtai žiūriu i jaunus žmones. Kartaias ir jauniems trūksta atidumo, pagarbos iš vyresnių.
O šiaip ateina tas laikas, kai supranti, kad šokti iki ryto nebegali, nors širdis dar dainuoja, dirbti kelias paras iš eilės nebepajėgi, turi atiduoti duoklę savo kūnui, protui ir leisti jiems pailsėti.
Matilda, 2009-11-22 14:29:49
Turbūt baugu ne tai, kad artėja tam tikras laikas. Nelabai smagu yra jį įvardinti, bet jis vis tiek ateis- nori to, ar ne. Ir niekas nuo to neapsaugotas. Gerai, kad žmogus tai suvokia. Ir ima su tuo taikytis. Bet neramina kitkas- senatvė artėja arba jau ir yra šalia, o žmogus nori tikėti ir kitus įtikinėja, kad jis dar niolikmetis. Ypač tai akivaizdu pažiūrėjus į moteris- matai, kad jai seniai nebe antroji ar net ir ne trečioji jaunystė, o ji vis dar vaidina penkiolikmetę. Gaila. Žinoma, moteris privalo savimi rūpintis, prisižiūrėti, bet nereikia iš savęs daryti karikatūros. Gal aš ir per baisiai samprotauju, bet tokią niūrią dieną analogiškos ir mintys užplūdo. Kas mąsto kitaip?
Rasa, 2009-11-22 15:15:14
Ponas Burgi! Prašyčiau šiek tiek labiau save pasaugoti! O tai prisiplosit vieną kartą ir nebus paskui kam čia taip gražiai rašyti, nes blynai nerašo… 🙂
O dėl įvairaus amžiaus privalumų, jei nenorit, nesiginčysiu 😛 bet norėtųsi 🙂
O kada Jūsų manymu ateina tas amžius, kai jau imi senti? Matilda, kada Jūsų nuomone? Matot, kai kurie ir 25-erių jaučiasi senstantys ir puola į paniką. Iki kiek metų žmogus jaunas Jūsų visų supratimu?
Rasa, 2009-11-22 17:21:05
Beje, va šią minutę rašau labai sunkiai referatą, kai kam padedu. Sunki specifinė techninė kalba. Man sunku, net makaulę paskaudo, bet… vis lenda į galvą mintis, kad mes, vyresni, turim tiek daug kantrybės ką nors darant! Ir užsispyrimo 🙂 Verčiu, kaip moku, daugiau iš rusų, makaluojuos po internetą. Bandžiau kreiptis pagalbos į jaunesnius. Ne už dyką! Nustebino. Nei profesionaliais vertėjais save laikantys, nei anglų kalbą baigę nenori imtis išversti kelių lapų. Mat spec. žodyno ten reikia! Kodėl daugelis nori tik lengvų, “dykų” pinigų? Nors kainos už vertimus mano nuomone kosminės! Ar pas mus vis dar krizė?! 😀
Kitas dalykas :))) Pralinksminęs. Paklausiau savo berno aštuoniolikmečio apie amžių. Jo nuomonė:
Iki 25-erių jauni ir durni;
25-40-ies jauni ir normalūs;
40-50-ies normalūs subrendę žmonės;
virš 50-ies (čia jis pamakalavo ranka keistai 🙂 tokie- žmonės, kaip žmonės;
O jau kurie seniukai, tai seniukai, tų amžius nenusakomas :)))
Nors man jau 41-eri, mane jis dar “paslinko” atgal, sakė aš dar jauna jam :)))). Tik sakė, vienas trūkumas, kad aš kartais lendu jam į akį ir noriu ten pabučiuot į kaktą ar apsikabint… :)))) Žodžiu, tada jau būnu senstelėjus ir suvaikėjus :))))
Matilda, 2009-11-22 18:56:05
Rasa, Senti pradedi tada, kai matai, kad nebespėji visko padaryti, kai nebegali visko padaryti taip lengvai ir greitai, kaip anksčiau, kai ima save nervinti. Tai vidiniai požymiai. Išorės labai gerai matomi arsistojus prieš veidrodį- pirmiausia- raukšlės, dėmės ant rankų ir t.t.
Be to, jauti, kad kažkas tavyje vyksta kitaip- aišku, tai suvoki tik tada, kai imi gilintis į save. Jūs dar jauna, ir Jums tai negresia, o man – jau, nes priklausau pagal Jūsų ,,berną”- 4 kategorijai.
Ir gali apsimesti, vaidinti, kad esi jauna, bet tai bus tik saviapgaulė.
Rasa, 2009-11-22 19:18:42
Matildai: 🙂 Manau, kad tikrai nebesu jauna 🙂 Bet ir jauni šiais laikais nebespėja, nes tempas nesvietiškas. Vasarą dukra nualpo treniruotėje. Per mažai pas ją paroje valandų, kad liktų poilsiui. Nelengva ir jauniems, ne ką mažiau, negu vyresniems. Ir ne visi jau tokie stiprūs, gražūs ir sveiki, kaip mes apibendrinam. Kiekvienam amžiui savi sunkumai.
Be to aš kur kas labiau žaviuosi kokiu nors dirbančiu krutančiu senuku (Burgis į šitą kategoriją neįtelpa, nors man gaila, kad jis išdribo iš to medžio, bet jis dar NE senukas :), negu bambą išvertusiu ir manos iš dangaus laukiančiu jaunuoliu 🙂
Burgis, 2009-11-22 19:43:28
Nu, neišdribau aš, neišdribau! Valios pastangomis, gudrumu ir fizine jėga pasižymėdamas, nusileidau apyšvelniai… 🙂
Mama R, 2009-11-22 22:27:47
Rasa, jūs taip vaizdingai mokate pasakyti “nors man gaila, kad jis išdribo iš to medžio”. Žinant, kad nesibaigė labai blogai šis įvykis, gal galima ir nusišypsoti.
Rasa, 2009-11-22 22:45:08
Mamai R: atsiprašau, tikriausiai jis tikrai nenudribo, o “prizemlilsia”- kažin kaip čia lietuviškai skambėtų? 🙂 Aš juk nesakyčiau taip, jei manyčiau, kad jis tikrai labai susižeidė. Aš jam net papūsčiau, kur skauda, bet kad mes gyvenam skirtingose pasaulio pusėse, negaliu 🙂 Be to man vis vien kažko pirmiausiai galvoje iškilo vaizdas, kaip ponas Burgis tik šlept, kaip kokia kriaušė… 🙂 Sunku įsivaizduot jį besikarstantį aukštomis kopėčiomis 🙂
Aš pati tai labai bijau aukščio, kopėčiomis užlipu iki kokio ketvirto skersinuko 🙂
Giedrius, 2009-11-23 15:30:15
tiek to gyvenimo: laivams ir kvailiams.
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/lietuvos_politika/valstybes_sauguma__i_metalo_lauza_papildyta/
Burgis, 2009-11-23 16:17:50
Giedriui: nereikia nieko apie mūsų armiją… Man iškart pakyla kraujo spaudimas. Bet nemanau, kad ir R.Juknevičienei.
Andrius, 2009-11-24 11:13:55
-
Tegul mane kas nors pataiso jei aš klystu, bet žmogaus organizmas pradeda senti iš karto po to, kai subręsta. Kitaip tariant, ramybės būsenoje jis nebūna.
-
Kitaip žiūri ne tik į pagyvenusius žmones, bet ir į jaunus ar atrodančius jaunai. Kraštutinumai, kraštutinumai…
-
Darbų saugos specialistai pasakytų, kad užlipus ant kopėčių dirbti jėgos darbus draudžiama.
-
Ne “nu”, o “na” derėtų sakyti.
Burgis, 2009-11-24 11:29:23
Andriui:
-
Pritariu.
-
Pritariu. Labai kvailai atrodo besijauninantys ir besijauninančios…
-
Nepritariu. Kopėčios tam ir yra, kad ant jų užsilipęs ką nors dirbtum. Jėgos daug nereikėjo – mano pjūkliukas geras. O nuo žioplumo vaistų nėra. Bet reikėjo, kad kas nors palaikytų kopėčias. Bet kad jos visos bijo…
-
“Nu” aš visada sakau, kai esu gerai nusiteikęs, noriu papokštauti ir priminti, kad esu žemaitis. Žemaitis niekada nepasakys “na”!
neringa, 2009-11-24 15:02:49
Geras straipsnis, Burgi!
Burgis, 2009-11-24 16:00:45
Ačiū, Neringa!
Ronaldas, 2009-11-24 16:57:01
Andriau, jei kalbant biologiškai, tai žmogaus kūnas pradeda senti vos atsiradęs. Kiekviena ląstelė gali pasidalinti tik tam tikru skaičiumi, baigtiniu skaičiumi, kurį nusako telomerazė, prisitvirtinusi prie chromosomos galų. Kiekvieną kartą ląstelė pasidalijusi tuo pačiu sutrumpina ir telomerą. Taip kad teoriškai vos tik susikūręs organizmas pradeda senėti 🙂 Čia tik tarp kitko, įdomumo dėlei.
Andrius, 2009-11-26 09:20:31
Ramūnai, ačiū už paaiškinimą. Buvau girdėjęs kitokią teoriją apie tai.
Tai tiek to gyvenimo… O kiek reikia vidurinio mokslo?
http://www.delfi.lt/news/daily/education/ar-lietuvos-mokyklai-reikia-12-klasiu.d?id=26106723
Įdomios jūsų nuomonės.
A.Z., 2009-11-27 19:40:14
Žinau krūvą trisdešimtmečių, gerokai senesnių už Burgį. O ir šiaip, lankausi čia kasdien, nes smagu – tiek straipsniai, tiek komentarai.
Burgis, 2009-11-27 20:26:51
A.Z.: ačiū, labai tobulas komplimentas!
shalikas, 2009-11-28 09:19:15
Ne, amžius tikrai privalumų nesuteikia… Kaip sakė Oskaras Vaildas: “Nesu pakankamai jaunas viską žinoti.” Bet jūs labai klystat manydamas, kad turite kažką įveikti. Kokie žmogaus nuopelnai bebūtų, jie yra nieko verti, jei kiti neranda juose įkvėpimo. Antikos mitai buvo kuriami ne papasakot istorijas apie didvyrius, o įkvėpti žmones sekti jų pėdomis. Jūs palikot paminklą, per Gimnazijos dvidešimtmetį turėjot tai suprast. Pats nuvažiavau 1600km tik tam, kad ten pabūčiau, ne dėl to, kad ten manęs reikėjo, tiesiog kartais gestas reiškia daugiau nei bet kokie veiksmai. Ir Jums nereikia sakyti, kad viskas baigiasi, tikėkitės, kad jūs davėte viskam pradžią, o manyti, kad jūs turėtumėt kaip Atlantas amžinai laikyti dangaus skliautus, tai yra idealistiška ir netgi sakyčiau arogantiška. Paminklą sau turit, galit ramiai ilsėtis ir tikėtis, kad atsiras kitų, kurie užuot garbinę jūsų paminklą, nuspręs šalia pasistatyti paminklą sau. Ne tokį kaip jūsų, o daug didingesni, tačiau sekdami jūsų pavyzdžiu. Kai kurie dalykai nesensta 🙂 Nepamirškit to 🙂 Ir net kai tikrai būsit senas ir nukvakęs, daugelis žiūrės labiau į tą paminklą, nei į Jus. O senatvės visi sulaukia, bet tai turbūt tik psichologinis dalykas. Jeigu apie tai šnekat, vadinas bijot pasent – vadinas dar tik senstat… Kai pasensit, tai nebus problema:) Aš vaikystės irgi ilgiuosi, ir visada ilgėsiuos. Kažkada sulaužęs 4 taisyklę vienai mergaitei pasakiau, kai ji manęs paklausė, kas Tau reiškia brangu:”Visi draugai ir šeima man brangūs, nes jiem dovanoju brangiausią dovaną – savo laiką.”
Rasa, 2009-11-28 17:17:26
Shalikui: “amžius tikrai privalumų nesuteikia”- iš kur žinai, juk nesi dar to patyręs, juk tebesi jaunas? 😛
shalikas, 2009-11-28 18:09:44
🙂 Galiu pasakyt labai paprastą dalyką… Mano prosenelė pragyveno abu pasaulinius karus, bet būtent tą laikotarpį visada vadino kaip geriausiu jos gyvenime:) Mano Močiutė gyveno sovietmiečiu ir visada labiausiai ilgisi tų metų… Mano tėvai buvo mano metų, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, bet kaip jie patys išsireiškė “gražiausi metai jau prabėgo”. Štai pie ką aš kalbu. Jeigu dabar nebūtų madinga paaugliam sirgti depresija, tai jie irgi mėgautųsi. O jei senatvė ir turi privalumų, tai jie išnyksta šėšėlyje tos dovanos, kurią vadiname jaunyste. Kol esi jaunas nėra nieko neįmanomo ir su amžium tai keičias, va čia milžiniškas, neatperkamas senatvės trūkumas, o kuom didžiuotis mažai žmonių turi… Viskas, kuom dauguma gali pasigirti, tai kad turi vaikų ir anūkų… Nesakau, kad tai nėra dovana, bet… Na, suprantat 🙂
O., 2009-11-28 18:13:47
Griežtai nesutinku su shaliku.
Rasa, 2009-11-28 18:52:01
Shalikui: aš nesakau, kaip tavo tėvai, kad gražiausi metai jau prabėgo, tai ir nesuprantu 🙂
O kad mažai kas turi kuo didžiuotis… Matai, laimė dalinai yra tai, kiek tavo realybė atspindi tavo lūkesčius. Tarkim aš niekada nenorėjau būti įžymi, žinoma, daug pasiekusia darbe ar pan. Aš tiesiog tapau tokia, kokia norėjau būti. Kodėl aš turėčiau manyti, kad mano dabartinis amžius blogesnis už jaunystę? :))) Kapstausi po tą patį gyvenimą, kaip ir jaunystėj (vietoj “gyvenimą” aišku galėjau pavartoti kitą žodį :)))) ir viskas panašu. Tik paprasčiau pasidarę. Ir aiškiau kai kurie dalykai.
Noriu pašėlti- vis dar galiu su draugais ar net savais vaikais nuvaryti į klubą, noriu dirbti- dirbu, noriu dykaduoniauti- dykaduoniauju 🙂 Kas kitaip?
Saula, 2009-11-28 22:39:24
Dau tiesos Shaliko žodžiuose. Ir šioje svetainėje kažkas rašė „Jei jaunystė mokėtų, o senatvė galėtų…” (?)
Rasa, vadinasi, esi sveika. Džiaukis gyvenimu, šėlk, kol gali, neatidėliok rytdienai. Duok Dieve, dar ilgai ilgai. Juk būna senučiukų už anūkus bistresnių.
Kai užklumpa liga pasalūnė (o tos ligos į senatvę dažniausiai puola), atsiduri kaip Alisa – tarsi už stiklo. Tarsi ir tas pats gyvenimas, bet tuo pačiu ir nebe tas. Tik vakar dar norėjai ir galėjai šėlti, o šiandien nori (nes širdis dar jauna), bet kur gauti tų atsarginių dalių? 🙂
O., 2009-11-29 01:11:48
Man po 40-ies gyvenimas tapo kur kas gražesnis, negu iki 40. Ir vis dar gražėja, ir morališkai esu kur kas stipresnė, negu jaunystėj(nepalūžtu nuo to, kas mane išversdavo iš vėžių kai buvau studentė). O jauna ir žudytis ne kartą norėjau.
Rasa, 2009-11-29 12:50:01
Saulai: 🙂 Bet jei ligos užpuola, kai esi jaunas, kai matai, kad senatvės gali ir nebesulaukti, supranti, kad senti ne taip ir blogai… Ir tiesiog džiaugiesi, kad tu TURI TOKĮ ŠANSĄ 🙂
Kitas dalykas, kuris ima kamuoti daugelį senstančių- kad jie netapo KAŽKUO. Nes kasdien mums visi kartoja: be išsilavinimo tu esi niekas, be gerų pareigų tu esi niekas, be turto tu esi niekas ir t.t. ir pan. Seniai sau atradau, kad nenoriu tapti KAŽKUO, norėjau tapti KAŽKOKIA :)))) Ir esu. Va tokia, kokia būti man patinka. Visai nebloga tokia… 😛
Saula, 2009-11-29 13:15:20
Rasa, į dešimtuką. Po visais Tavo žodžiais pasirašyčiau 🙂
Vienintelis, kas mane dar „kamavo“: tai noras būti (kažkuo) – močiute – turėti anūkų. Jau 2 m. tirpstu iš laimės, ir oi, kaip suprantu kiekvieną p. Burgio žodį apie juos.
Bet vis tiek primygtinai Rasai ir O. „liepiu“: saugokit sveikatą!
Aris, 2009-11-30 22:18:39
“Šioje šalyje nėra vietos senukams”…
Burgis, 2009-12-01 11:26:08
Aris: mačiau tą filmą, bet neigiu, kad mūsų šalyje nėra vietos senukams. Aš jaučiuosi gerai!
O., 2009-12-01 20:41:38
Burgiui
Palaukit, jūs dar ne senukas, jūs dirbat. Palaukit kokius 15 metų. Tada kažin kaip jausitės.
Burgis, 2009-12-01 22:10:21
O.: Tikrai, labai norėčiau palaukti! Bet kažin kas parašyta dangaus knygose?
O., 2009-12-02 10:45:15
Parašyta, kad jums dar teks palaukti, ilgokai… Braškantys medžiai stovi ilgiau… :)))
Stanislovas, 2009-12-14 11:52:00
“Viskas nėra taip kaip atrodo, bet nėra ir kitaip.” (Buda)
Didžiausias žmogaus gyvenime įgytas turtas – išmintis, bet išmintis atima metus. Tokia yra jos kaina. Tiesa – tai daugiau filosifinis terminas, tačiau nei vienas filosofas nėra pasakęs absoliučios tiesos apie tiesą. Matematikams sekėsi geriau: tiesa yra savoka reiskianti kad reiskinys A atitinka reikini B pagal tam tikra taisykle. Jei as pasakysiu ar atsakymas 6 yra tiesa? tai jis nieko nereiškia, jei nera salygos. pvz ar 2+5 = 6 yra tiesa?
Gerb.Burgio tiesos apie amžių sąlyga buvo, kad sunku senam žmogui lipti kopėčiom ir drebulę nupjauti. Taigi pagal tą sąlygą senatvė – nėra privalumas.