Grįžome mudu iš Vilniaus, nuvežę visus keturis savo anūkėlius.
Išsitraukiau raktą, įkišau į spyną. Ir ašaros užplūdo akis… Atidarysiu duris – ir bus tuščia.
***
Ar aš nežinojau? Žinoma, žinojau, kad kitaip nebus. Negalime gi mes visi aštuoni amžinai gyventi mūsų namelyje. Net jei galėtume, tai būtų neteisinga. Jie turi išskristi iš lizdo. Amžinai…
*
Gal jūs mokate pasiruošti tokiems išsiskyrimams? Aš nemoku… Žinau, kad neišmoksiu. Žinau, kad kaskart verksiu. Man ne gėda! Pirma, aš jau senelis, o seneliai privalo dažnokai verkti. Antra, aš juos labai myliu, o mylintis neturi drovėtis, kai verkia. Trečia, ilgesys yra toks jausmas, kuris negali būti suvaldomas. Arba jis yra, arba jo nėra.
*
Svarbiausia žinoti, kad tai nėra nelaimė! Tai laimė, kad gali ilgėtis, kad turi tokių žmonių, kurių gali ilgėtis.
Va, taip ir jūsų vasara baigsis… Paruošiau.
Atsakymai
kaimietė, 2015-08-16 20:30:13
Suprantu. Ryt mano septyni išskris. Pora dienų bus nekas. Paskui apsiprasiu. Bus laikas sau ir kitiems darbams.
Jums neturėtų ilgesys ilgai tęstis. Esate veiklos žmogus.
Dalia, 2015-08-16 21:20:13
Šios vasaros skaitiniuose perskaičiau mintį, kuri gal šiek tiek paguos. Tėtis, atsisveikindamas su ketverių metukų sūnumi, paklausė, ar labai jo pasiilgs. Sūnaus atsakymas buvo – nelabai, nes kai myli visada esi kartu.
Dalius, 2015-08-16 21:45:27
Kartais pagalvoju ar ne šauniau būtų kelioms kartoms gyvent po vienu stogu, kaip, kad kai kuriose šalyse… Bet nėra Lietuvoj tokios tradicijos:( Čia daug vienišų senų žmonių.
Burgis, 2015-08-16 22:21:00
kaimietei: septyni! Toks lobis!
miklis, 2015-08-17 00:15:59
Daliau, manau Lietuvoj visai neskiepijama santarve seimose, todel to ir nesulauksim. O konkreciau, tevai masiskai rodo vaikams bloga pavyzdi ir perduoda jiems savo liudnas ir neteisingas asmenines patirtis, o po to stebimes, kad tame fone auga nauja museiku ir nemotyvuotu vaiku karta. Man patiktu, kad ir mano seimoje tas butu, bet mano seima egzamino neislaike ir isiro. Tai kaip galima kazko daugiau tiketis, jei net dviems suaugusiems zmonems yra jau per sunku poroje isbuti? Ir dar, as pats daznai nesuprantu savo seneliu. Tai patys labiausiai gyvenime patyre zmones, bet su jais sunku susisneketi, nes jiems dazniausiai buitines problemos ir konfliktai atrodo svarbesni uz visa ta, ka jie uzgyveno, todel su jais sunku ramiai ir protingai padiskutuoti
vitalis, 2015-08-17 07:37:53
mikliui: su seneliais reikia tiesiog būti, o diskutuoti – su bendraamžiais.
D., 2015-08-17 09:27:26
vitaliui: Siūlote savo patarimą pritaikyti gerb. Burgiui? 🙂
Fa, 2015-08-17 09:36:29
Kai savo studentus išleidžiu į užsienį, jaučiuosiu panašiai. Tai tas pat kaip netekti savo kraujo. Ir tuomet galvoju: ” ar mes tikrai buvome teisūs, kad neskiepijome minties, jog gyventi reikia Lietuvoje?”.
kaimietė, 2015-08-17 11:46:36
Nepaprasta vertybė-sutelkta gentis. Vaikai, anūkai, puseserės, pusbroliai, dėdės, tetos… Tam tinka baliai. Dideli.
O kad šeima neiširtų, reikia sunkiai dirbti ir turėtų būti daug tarnystės vienas kitam. Atsakomybė prieš tėvus, vaikus. Vis tik, tas popierėlis ir prie jo pažadas „visam gyvenimui“ daug reiškia. Tai-moralė, sąžinė. Nugyvenus laiką, pagalvoji-išlaikiau. (atsiprašau, jei atrodo kaip moralas)
Man labai gražu, kai sako-mano žmogus.
Puiki vitaliaus mintis. Man to pakanka.
Eglė, 2015-08-22 00:10:47
Fa, tas tiesa. Per ilgai užsienyje pagyvenus, prarandi dalį lietuvybės. Nesi savas ten, bet ir nebepritampi Lietuvoje. Studentai turėtų mokytis ir dirbti užsienyje, ir tada parvežti žinias namo. Svetur nėra geresnio gyvenimo. Tai – tik iliuzija.