Jeigu prieš 50 metų jis – sveikas, stiprus, gražus – būtų šokęs gelbėti skęstančio ir pats nuskendęs, tai visi jo būtų labai gailėję („o juk dar galėjo gyventi ir gyventi…“), bet juk pats savęs jis tikrai nebūtų gailėjęs, jis pats juk ilgų kančių nebūtų patyręs!
*
Jeigu prieš 50 metų jis – sveikas, stiprus, gražus – būtų kopęs į kalnus (arba plaukęs kalnų upe, arba keliavęs per džiungles, arba nardęs jūroje…) ir žuvęs, tai visi jo būtų labai gailėję, gal peikę už nepamatuotą drąsą, bet jis pats paskutinėmis akimirkomis būtų patyręs kovos už savo gyvybę azartą ir galią.
*
Prieš 50 metų jis galėjo rizikuoti skraidydamas mažais lėktuvėliais, išvykdamas į karo misiją, nutrūktagalviškai vairuodamas automobilį, juodomis kalnų trasomis skriedamas slidėmis, visą laiką žinodamas, kokia brangi, kokia dar brangi, jo gyvybė!
*
O liūdnąją diagnozę apie išplitusią ligą jis sužinojo vakar, išgyvenęs 80 metų, pavargęs, susiraukšlėjęs, nusilpęs… Gyvendamas nedideliame miestelyje jis negalėjo, o ir nenorėjo, vis tikrintis ir tikrintis sveikatą. O ir ką tai būtų pakeitę? Pažiūrėkite, kaip dabar reagavo kaimynai, artimieji, kai jau nieko negalima pakeisti, kaip liko ne metai, ne mėnesiai, o dienos… Liūdnai palinguoja galvas, kitas net pusbalsiu atsidūsta: „Toks amžius, ką padarysi…“
*
Bet juk tai neteisinga, neteisinga! Dabar jis nebeturi jėgų baigti gyvenimą drąsiai, galingai, reikšmingai. Dabar jis supranta, kad net ta užuojauta prieš jam išeinant ir išėjus tokia rami, tokia drungna, lyg ne žmogus išeitų, o tik jo šešėlis… Bet juk jis nusipelnė tokios aistros išeiti, tokios didybės išeiti, kokia kunkuliavo jaunystėje! Juk jo pojūčiai vis tokie pat aštrūs (nežinote jūs, nežinote!), tik jėgų juos išreikšti nėra, jėgų nėra…
*
Liko kančia, tyli kančia… Pačiam ją nutraukti? Nėra jėgų, yra įprotis gyventi… Sulaiko beprasmiška mintis: „Ką žmonės pasakys?“
Melstis? Jis meldžiasi, bet mintys klaidžioja nesuprasdamos, kam skirti maldą, ko prašyti, kaip prašyti…
***
Vakar sužinojau apie tai. Parašiau, bet juk jis nei perskaitys, nei jam padėtų perskaičius. Neperskaitys ir kiti, kuriems 80+. Bet gal tai padės mums?
Atsakymai
Burgis, 2013-01-16 11:53:36
Įverčiams…
Burgis, 2013-01-16 15:11:16
Gimnazistui, kuris šioje temoje paklausė „ne į temą“: čia tikrai ne ta vieta, kurioje turėtume aptarti tavo matomą problemą. Gal galėtum užeiti pakalbėti? Besiruošdamas pokalbiui, pagalvok trimis kryptimis: 1) kiek gali spręsti apie žmogų, kurį pažįsti porą savaičių? 2) ar visada gali savo nuomonę pateikti kaip visų nuomonę? 3) nejaugi vidurinėse mokyklose jau neliko nieko gero?
Rasa, 2013-01-16 17:44:48
Mirtis nėra labai baisi. Jeigu nelaikai jos priešu.
Tai ateiti į gyvenimą mes turime su riksmu, nes taip pirmą kartą įkvepiame. O išeiti, kaip rašot: “jis nebeturi jėgų baigti gyvenimą drąsiai, galingai, reikšmingai.” nereikėtų. Mano nuomone visiems gyvenimą, jei tai įmanoma, derėtų baigti ramiai, susitaikant, priimant, dėkojant. Tada tu tiesiog išeini. Su taika. Ir lengviau.
Visi mes čia tik svečiuojamės. Tik kartais labai jau tai pamirštam ir kažko nustembam, kai ateina laikas išeit 🙂
Tarsi pažinotume nors vieną nemirtingą…
Be to, mano manymu, yra kur kas blogesnių dalykų už mirtį.
sonata, 2013-01-16 19:08:33
Oi. Man atrodo, baisiau yra ne pati mirtis (neatsimenam savęs prieš gimimą, tas pats nebuvimas bus ir po mirties). Baisiau yra kiekvieną dieną gyventi mirties baime. Pažinojau amžinatilsį močiutę, kuri, artimųju pasakojimu, nuo pat jaunystės kartojo: “Vaikeliai, pupytės, jau nebeilgai gyvensiu”. Vaikeliai – pupytės išaugo į liepas ir ąžuolus, bet psichologiškai “subaladoti” nuolatinių mamos aimanų, kuri anapilin išėjo 82-jų. Tebedejuodama… Kartais aš saviškiui pasakau – “paskaičiuok, kiek čia mums beliko pagal statistiką, ką čia beplanuoti”. Tada išgirstu atkirtį – “Vaikeliai, pupytės”. Ir vėl planuojam:))) Nors kas ten ką žino. Bet žiūrint į priekį bet kuriam gyvenimo tarpsnyje nėra šansų pasilaidoti dar nenumirus. Mano šviesios atminties senelis labai sunkiai sirgo, bet paskutiniais metais nuolat šnekėjo :”Noriu pašokt tavo vestuvėse”. Pasisukom. Vieną kartą aplink save, nes kaulai jau trupėjo. Išėjo neužilgo iš šio pasaulio – skausmingai, bet oriai, įgyvendinęs savo paskutinį planą.
Justina, 2013-01-16 19:52:22
Perskaičiau ir iškart prisiminiau mane supančius +80 artimus žmones. Vienintelė iš jų sklindanti žinia – norime oriai išeiti. Sakydami “oriai” jie turi galvoje kaip įmanoma staigiau, kad tik netektų nugulti ant patalo ir būti nuo kažko priklausomiems. Tikiu, kad tai ne apsimestinės mintys, o visiškai ramus, natūralus laukimas. Pasižiūriu ar tiesiog telefonu pašneku su jais ir dažniausiai pagalvoju – taip atrodo laimingai gyvenimą nugyvenę žmonės, juose nėra pykčio, nes, greičiausiai, jie nepyksta ant savęs. Labai noriu tikėti, kad jie jaučiasi svarbūs ir žino, kad bet kuriuo atveju jų išėjimas bus tikrai labai reikšmingas, tragiškai reikšmingas.
mokytoja, 2013-01-16 21:11:32
Ką daryti, kai močiutė, kuriai pavasarį bus 91, išauginusi 8 vaikus (gyvi 5), iš savo namo niekur nenori eiti? Nors aną savaitę pasakė: “Noriu į senelių namus…”. Nugyvenusi gražų gyvenimą, dar pakankamai judanti, bet nenorinti gyventi nei pas vieną iš savo vaikų. Vieni pagalvoja toks amžius, o kiti atrodo laukia, kol “problema” išsispręs…
Hubris, 2013-01-16 22:48:48
Mirti laiku mokėti reikia. Išeiti pergalingai, nebijant ir nesigręžiojant.
Per daug yra užsigyvenusių, supuvėlių, kurie ant gyvybės medžio šakų laikosi.
Tegu audra pakyla ir tuos supuvėlius bei kirmėlių paėstus nuo medžių kuo greičiau nupurto.
Greitos mirties skelbėjai, vėtros, kurios gyvenimo medžius nukrėstų
Kaip Nyčė pasakytų 🙂
Hubris, 2013-01-16 22:57:10
Tagi ilgiausias gyvenimas niekuo nesiskiria nuo trumpiausio, nes dabartis visų yra vienoda ir vienoda tai, kas prarandama. Tai, ko netenkame, yra tik akimirka. Juk negalima prarasti to, kas jau praėjo ar to, kas dar bus. Kaip galima atimti iš žmogaus tai, ko jis neturi? Todėl atmink du dalykus: pirma, kad viskas nuo amžių vyksta vienodai ir nuolat kartojasi, todėl nėra jokio skirtumo, ar stebėsi tą patį šimtą metų, ar du šimtus, ar visą amžinybę. Antra, kad ir tas, kuris miršta jaunas, ir tas, kuris sulaukia žilos senatvės, praranda tą patį. Jie netenka tik dabarties, nes žmogus turi tik dabartį.
Kaip Aurelijus pasakytų
Rasa, 2013-01-16 23:40:01
Toks keistas laikas, kai visi kalba apie mirtį. Nemažai praėjusiom dienom kalbėjausi su žmonėm apie ją. Ir mano tėtis jau gana silpnas. Labai jį myliu. Jis neserga per daug, tik kojos jį jau sunkiai neša ir jis miega miega… Kaip maži kūdikiai. Arba lėliukės, kurios ruošiasi pereiti į gražesnį pavidalą…
***
Bet kol gyvenam… Kol gyvenam, dar pabūkim spinduliais, pabūkim šviesolaidžiais, kaip sakoma mano turimoj ypatingoj ir mėgiamoj knygutėj:
_“Esame tarsi plonos žarnelės, šviesolaidžiai, apaugę Saulę, gyvybės versmę, tarsi plaukai ją apžėlę.
Bėda tik, kad dauguma jų visaip išsiraitę ir susisukę, ir jais ne kažkiek šviesos beprasismelkia. Ir juo labiau jie rangosi bei vingrauja, tuo tamsesnis jų šis, matomasis, galas, tuo menkesnis šviesos žiburėlis blėsuoja juostančioje sielos angoje. Pasitaiko ir visai mazgan susimetusių, aklinai užsiveržusių, kurie kaip tamsos ženklai tykinėja tarp mūsų.
Tačiau pasitaiko, kad kuris nors staiga išsitiesia, stoja tiesus tarsi šautuvo vamzdis, ir ugnis plūste plūsteli per jį, verste išsiverčia liepsnomis ir nušviečia mus, ir sušildo. Ir mes spiečiamės aplink jį nelyg musės apie žibintą, geriam jo šviesą ir karštį, čiulpiame godžiai, tars jis jau ir būtų pati Versmė, o ne tarpininkas, vienas iš mūsų, veikiau pavyzdys, o ne kąsnis. Ir užmirštame pačią Versmę, nusigręžiam nuo Jos, tik dar labiau išsiriečiam, persisukam, susigarankščiuojam, belinkdami prie jo, pavydūs, godūs ir visai apžlibę.
Tėra vienintelė užduotis- išsitiesti; tiesumo, tiesos užduotis.
Reikia tik persmeigti save, prasmeigti per save aštrų, karštą šviesos virbą, nelyginant žaibą, kad pražiebtų kiaurai ir susmigtų į pačią Saulę mūsų požemiuose, kurią it suodžiai užgulėme. taip įsigrūst, kad atsikimštum pagaliau…”_