Jis pavojingai kirto gatvę. Jis lakstė šen ir ten, be jokio tikslo, be jokios tvarkos ir garsiai šūkavo. Tai nebuvo žodžiai, tai buvo tik keisti gerkliniai garsai. Vaiko veide nebuvo nei džiaugsmo, nei baimės, nei pykčio – nebuvo jokių jausmų.
Ir tai aiškiausiai parodė, kad tas 8-10 metų vaikas yra ligoniukas…
Mama blaškėsi, stengdamasi pasivyti vaiką, stengdamasi prisikviesti jį į automobilį, stengdamasi bent nutildyti berniuką…
Ir mamos veide buvo parašyta:
– Tai mano vaikas!
– Taip, jis yra kitoks, bet jis yra mano mylimas vaikas!
– Nedrįskite šaipytis! Nedrįskite manęs guosti! Nedrįskite net stebėtis! Mano vaikas yra lygiateisis šios planetos gyventojas. Taip, aš kenčiu, bet ne dėl to, kad man blogai, o dėl to, kad mano vaikui blogiau nei kitiems vaikams. Bet aš pati, aš viena viską iškęsiu, nes tai mano vaikas!
Pagaliau vaikas atbėgo prie automobilio ir įsėdo į jį. Mama sėdo už vairo ir skubiai nuvažiavo…
*
Nobelio premijos laureatė Wisława Szymborska
*
Vietnamas
*
Moterie, kuo tu vardu? – Nežinau.
Kada gimei, iš kur esi kilus? – Nežinau.
Kodėl išsirausei žemėje urvą? – Nežinau.
Nuo ko slepiesi? – Nežinau.
Kodėl įkandai man į pratiestą ranką? – Nežinau.
Ar tu tiki, kad tau nepadarysim nieko blogo? – Nežinau.
Kieno tu pusėj? – Nežinau.
Dabar vyksta karas, turi pasirinkti. – Nežinau.
Ar stovi dar tavo kaimas? – Nežinau.
Ar tai tavo vaikai? – Taip!
Atsakymai
Burgis, 2015-03-10 09:23:01
Jausmų spygliai…
kaimietė, 2015-03-10 20:28:17
Kada mūsų visuomenė ir mokyklos tai supras?
Jūratė, 2015-03-11 11:49:08
Keista, kad tokia jauri tema sulaukia tiek mažai komentarų. Jei mūsų neliečia, tai problemos nėra? Tai ir parodo, kad kitokių problemas esame linkę nutylėti, jei mūsų neliečia. Kaimietei- dalis visuomenės ir mokyklų tai supranta ir problemą sprendžia: http://www.viltis.lt/; http://lsok.init.lt/index.php?module=content&action=news&id=247; http://lavinamukai.jimdo.com/d%C5%BEiaugiam%C4%97s/ ir dar daug daug kitų.