Gražią vasaros dieną karalius išvažiavo pasivažinėti karieta. Važiuojant per medinį tiltą, grindinys garsiai subildėjo, iš po tilto pabaidyta išskrido pelėda, arkliai pasibaidė, šoko lėkti, karieta trenkėsi į tilto turėklus ir karalius įkrito į upę!
Laimė, prie tilto meškeriojo žmogus. Nieko nelaukęs jis puolė į upę ir išgelbėjo karalių. Paguldė jį ant žolės, kad atsipeikėtų, pats sugavo pabėgusius arklius. Po to įsodino karalių į karietą ir parvežė į rūmus.
Atsigavęs karalius sako: „Žmogau, tu išgelbėjai man gyvybę, todėl aš tau dosniai atsilyginsiu. Niekas nežino, kad aš turiu stebuklingą taurę: jei tik įpili į taurę vandens, jis bematant virsta puikiausiu vynu! Dovanoju tau šią taurę.“
Žmogus gražiai padėkojo ir parsinešė taurę namo. Džiaugėsi žvejys, džiaugėsi du jo sūnūs, kad turi tokią taurę, kokios niekas pasaulyje neturi.
Neilgai džiaugėsi… Garsas apie stebuklingą taurę pasklido po kaimus, apie ją sužinojo ir miške gyvenantys plėšikai. Laimė, žvejys nugirdo, kad plėšikai rengiasi iš jo atimti taurę, todėl nutarė savo brangenybę paslėpti. Kai niekas nematė, jis įdėjo taurę į dėžutę, nunešė į sodą ir užkasė po obelimi.
Po savaitės ar po dviejų plėšikai įsiveržė į žvejo namelį ir pradėjo vargšą žmogų mušti, reikalaudami atiduoti taurę. Žvejo vaikai buvo išvažiavę pailsėti prie jūros, niekas jų tėvui padėti negalėjo…
Plėšikai mušė, kankino žmogų, bet nieko nepešė. Palikę žvejį vos gyvą, išsinešdino į savo mišką.
Kitą rytą į žvejo sodybą užėjo kaimynai, rado primuštą žmogų, sutvarstė, pagirdė, paguldė, kad pasveiktų. Žmogus buvo stiprus, pasveiko greitai, bet va bėda – jis nieko neprisiminė, kas buvo iki plėšikams jį užpuolant. Nieko neprisiminė jis net klausinėjamas apie taurę. Žvejo vaikai pagalvojo, kad taurę pgrobė plėšikai. Padūsavo, pagailėjo taurės, bet ir toliau laimingai gyveno.
Po daugelio metų žvejys mirė, sūnūs paveldėjo tėvo ūkį.
Kartą susėdę jie ėmė kalbėtis:
– Negali būti, – sako vienas sūnus, – kad per tiek metų mes nieko nebūtume išgirdę apie stebuklingą taurę, jei plėšikai būtų ją pagrobę.
– Tikra tiesa, – sako antras sūnus, – turime galvoti, kad mūsų tėvas taurę buvo saugiai paslėpęs ir plėšikai jos nerado.
– Taip tai taip, – pritarė pirmasis, – bet kur galima saugiai paslėpti, kad plėšikai nerastų?
– Gal kur nors įkėlė aukštai į medį? – spėjo brolis.
– Ne, medyje kas nors pamatytų ir iš smalsumo liptų pažiūrėti, kas ten padėta.
– Tai gal įdėjo į kokį nors indą ir panardino upėje?
– Ne, upė gali indą išplauti ir nunešti, vandenyje indas gali prakiurti – taurei vanduo pakenktų.
Galvojo broliai, galvojo, kol suprato – saugiausia vieta yra žemėje! Juk visi plėšikai lobius slėpdavo žemėje.
Kitą dieną jie išėjo su kastuvais ir ėmė kasinėti darže. Kasė dieną, kasė dvi – visą daržą sukasė, bet taurės nerado. Atsiduso broliai ir nutarė – jei jau daržas sukastas, reikia jame bulves pasodinti. Pasodino, rudenį nukasė, visą žiemą bulvių turėjo.
Atėjo kitas pavasaris. Broliai nutarė kasinėti dirvone, kurio daug metų niekas nebuvo aręs. Daug dienų kasinėjo, didelį lauką sukasė, bet taurės nerado.
Apžvelgė broliai sukastą lauką ir nutarė jame kviečius pasėti. Gražūs kviečiai užaugo, geras derlius prinoko! Išėjo broliai į lauką kviečių kirsti. Saulutė šviečia, paukšteliai kviečių palesa ir į obelį nutūpę gražiai čiulba. Pažiūrėjo broliai į obelį ir staiga suprato – taurė po obelimi užkasta! Juk tėvas nenorėjo, kad kas nors taurę rastų bulves sodindamas arba kviečius sėdamas. Dėkingi už vaišes paukšteliai parodė, kur lobis užkastas.
Broliai ir taurę išsikasė, ir daug kviečių prikūlė. Sukvietė kaimynus, pyragais vaišina, vandenį į taurę pila, o svečiams iš taurės skanų vyną dalija. Visi džiaugiasi!
Atsakymai
Burgis, 2013-01-27 19:47:54
Įvertinkite…
Arvydas R., 2013-01-27 20:08:14
Pasaka gražiai parašyta – nuoseklus bei logiškas pasakojimo stilius. Aiški gėrio ir blogio dvikova, kurioje pastarasis nieko nepeša. Moralas: gėris visada nugali blogį, kad ir kiek laiko tam prireiktų. Žodžiu, gyvenimas viską sustato į vietas. Dar labai patiko, kad pasakoje mažai prievartos – niekas nebuvo nušautas, niekam nebuvo nutraukta uodega ar išmušta akelė.. Tiesa, žvejo šonai šiek tiek “aplamdyti” buvo 🙂
sveplas, 2013-01-27 23:59:05
Grazi, bet man atrodo kad be pabaigos kazkaip.. ir ta taure.. kuri vyna gamina 🙂 kazkaip daugiau tinka suaugusiems nei vaikams 🙂 suprasti turbut reiktu kad stebuklui atrasti reikia daug geru darbu atlikti?
Dekui uz pasakas 🙂
Burgis, 2013-01-28 08:02:37
sveplam: „… bet senelė užusnūdo ir jos pasaka baigta…“. Kai seki čia pat sugalvodamas pasaką prieš miegą, niekada nežinai, kada turėsi pabaigti. Antra, visada gera, kai pasekus mažieji mano bičiuliai klausinėja. Trečia, taurė turi būti paslaptinga, keista, kitaip – kokia čia pasaka? Ketvirta, provokacija su vynu kaip tik tam, kad vaikučiai suprastų – ir tas vynas yra kažkas iš pasakos, būk atsargus!
Arvydas, 2013-01-28 09:25:52
…bėga ragana per sniegą,nepalikdama pėdų….-tokią pasaką prisiminiau pažvelgęs pro langą brrrr-aukso žuvys po ledu….
Rokas, 2013-01-28 09:26:48
O Jūsų komentare apie vyno pasakiškumą ir atsargą – visiška tiesa! Gudrus ir logiškas argumentas, kodėl su vynu ir kitais gėrimai reikia atsargiai.