Švęsti! Kaip gali švęsti darbo žmonių dieną? Demonstruoti? Ką demonstruoti? Kam demonstruoti? Juk visi – darbo žmonės! Na, išskyrus tuos veltėdžius, vagis, tinginius, bet negi jiems mes turime ką nors demonstruoti?!
*
Dirbti reikia! Suprantu, kad XIX amžiuje reikėjo išeiti į gatves ir reikalauti aštuonių valandų darbo dienos. Dabar mano studentai kasdien dirba po šešias valandas keturias dienas per savaitę (geriausiu atveju) – ko dabar reikalauti? Kad visi turtingieji atiduotų turtus neturtingiesiems? Bet juk tada niekas nebenorės praturtėti ir nebebus kam duoti…
*
Dirbti reikia! Gera diena pajusti, kad darbas yra gyvenimo džiaugsmas, gyvenimo esmė ir prasmė. Pažiūrėkite, kaip gražiai šįryt žydi mūsų tulpės:
Vakar aš pirmą kartą šiemet nupjoviau žolę. Pažiūrėkite kokia šįryt Gegužės pirmosios grafika:
Bet žolytė nėra tokia graži, kaip pas kaimynus, todėl šiandien ją patręšiu:
Mes gyvename kaime (Fredos arba antrosios Birutės – nežinau…), o kaime visada yra darbų. Bėgdami nuo melioratorių, jau antrą kartą persodinome lanksvą, migdolą. Žiūrėkite, kaip jie dėkoja!
Kadaise už tvoros pasodinome Mildutės pušelę, Luko pušelę (su mėlynu kaspinėliu, matote?). Dabar prie jų grėsmingai priartėjo tvenkinys. Šiandien turėsiu darbo – vėl tvarkysiu krantą.
Man patinka darbo žmonių diena! Solidarizuokimės! Dirbkime tik iš džiaugsmo. Atsilyginkime patys sau. Reikalaukime, kad priskyrusieji sau teisę dalyti mūsų pinigus, darytų tai atvirai, teisingai, sąžiningai. Užjauskime vengiančius darbo.
Sveiki sulaukę dienos, kai galime dirbti šventiškai!
Atsakymai
Burgis, 2012-05-01 07:47:25
Nuostatos įverčiams…
Matilda, 2012-05-01 10:09:53
Kaip didžiausią marazmą prisimenu tas demonstracijas, kai reikėdavo žygiuoti išsišiepus pro tribūnas ir vaizduoti laimingus. Savo mokykliniais metais bėgdavau iš tų nesąmonių, po to rašydavau pasiaiškinimus. Kai reikėjo su mokiniais žygiuoti, tai prisimenu, kaip didžiausią košmarą. Tai balionus vyresni mokiniai susprogdino, tai balandžius lietus aplijo ir tapo iš baltai melsvų murzini, todėl partsekretorė auklėtojas skalpuodavo, kad neišsaugojome. Ačiū Dievui, tie marazmai praeityje. Galima pasidžiaugti gražia pavasario diena.
Arvydas, 2012-05-01 10:22:59
Gegužės pirmoji. Demonstracija. Po žygiuojančią minią landžioja TV žurnalistas ir kabinėjasi prie žmonių, uždavinėdamas šiems klausimus. Pribėga prie žygiuojančio darbininko:
– Sakykite, kokie jausmai užvaldo Jus per tokią nuostabią šventę?
– Eik Tu, žinai, kur!..
Žurnalistas džiaugsmingai į TV kamerą:
– Ir taip visoje šalyje – pokštai, juokas, linksmybės!..
O aš švenčiu panašiai kaip ir šeimininkas. Dirbu šį bei tą. Savo malonumui. Beje, pastebėjau, kad kai kurie žmonės šią darbo dieną pažymėjo net keturiomis dienomis išeiginių 🙂
Gintare, 2012-05-01 11:35:44
Arvydui: kam ta ironija dėl keturių dienų išeiginių? Jeigu neturėjai tų keturių dienų – tai jau nebuvo išeiginės? Mes iš tų, kurie,anot jūsų, “pažymėjome” keturiomis dienomis. Ne todėl, kad esam tinginiai ir dirbti nenorim. O todėl, kad nebuvo jokios ekonominės logikos vienai dienai paleisti galymos linijas ir vėl jas stabdyti. Todėl su žmonėmis susitarėme, kada ir kaip visus reikalingus darbus padarysime. Esmė juk ne išeiginių skaičius, o faktas, ar yra darbo ar ne – jeigu neturi, ką dirbti, gali ir be savaitgalių “arti”, vis tiek nieko nebus, o turint ką veikti su žmonėmis ir dėl papildomo padirbėjimo galima susitarti. O jeigu susitari – kodėl neleisti žmonėms turėti keturias laisvas dienas? Kaip jie jas praleis – jų reikalas, gal tiesiog pasidžiaugs tokiais gražiais orais, o gal, kaip ir jūs, vieną kitą darbelį nudirbs:)
Arvydas, 2012-05-01 11:50:48
Gintare, tai nebuvo ironija. Tiesiog linksmas pastebėjimas! Žinoma, skaitant spausdintus žodžius, sunku išskirti, kada buvo kalbama paprastai, kada ironiškai, kada rimtai, o kada juokais. Būtent dėl šios priežasties virtualus bendravimas niekada neatstos gyvo, žmogiško ryšio.
O asmeniškai aš net nesuku sau galvos dėl valstybinių švenčių. Kiek jų bebūtų, aš visada sugalvoju kaip susikurti vertę. Nebūtinai finansinę. Galima sukurti moralinę (pamatyti įkvepiančių, raminančių vaizdų), estetinę (susitvarkyti aplinką, namus) ar dvasinę (pabendrauti su senais draugais, pažįstamais) vertę.
Gintare, 2012-05-01 12:07:31
Arvydai, atsiprašau už klaidingą interpretaciją:) O va dėl vertės sau susikūrimo aš sutinku tūkstančiu procentų! Ir moralinis pasitenkinimas kartais būna kur kas didensis negu uždirbus litą kitą. Nes kai aš dirbu, mano vaikai dažniausiai maitinasi kavinių maistu, iš mokyklos mikriukais lekia į treniruotes, vakarais grįžtam visi pavargę…. Per išeigines aš galiu pabūti tiesiog mama: gaminti šviežią maistą, pasiimti juos iš mokyklos, sėdėti po ąžuolu ir kartu gerti arbatą, su mažuoju diskutuoti apie Oliverį Tvistą, o su didžiuoju – apie matematinį raštingumą:) Ir visi trys galim niekur neskubėti, mėgautis svaigiu rozmarinų ir čiobrelių kvapu terasoje, pirmą kartą kepti kepsnius (nei vienas gi dorai nemokam, o tėtis – išvykęs), o vakare smagiai sukristi šimtą pirmą kartą paspoksoti į Garfildą:) Va tokia mūsų darbo žmonių šventė:)
Iš arčiau, 2012-05-01 15:27:35
Aš irgii darbo šventę paminėjau keturių dienų savaitgaliu. Pas mus visada taip daro, vienos dienos atostogų sąskaita, tačiau išeina ne blogiau. Prieš 3 h tik grįžau į Kauną… Labai man patinka tokios “šventės” 🙂
sonata, 2012-05-02 07:36:10
Visai pagal reglamentą atšventėm – darbo žmonių šventinę dieną mūsų šeimyna ieškojom sūnui vasarinio darbo Palangoj. Nedaug trūko, kad būtume visi trys įdarbinti:)))