Kas man tas krepšinis?! Ar tai aš žaidžiu? Ar tai aš išmanau niuansus? Koks skirtumas – pralaimėti ketvirtfinalyje ar pusfinalyje? Pažiūrėk į tuos aistruolius – juk tai ne tavo aplinkos žmonės! Pažiūrėk – salė pustuštė…
***
Taip ar panašiai aš jau ne kartą bandžiau su savimi kalbėti. Nepadeda… Perjungiu kanalą, kai mūsiškai pradeda pralošinėti, ir vėl neiškenčiu – įjungiu, žiūriu, jaudinuosi… Per metų metus, per dešimtmečius į smegenis ir kepenis, į plaučius ir į širdį implantavo man tą krepšinį. Dabar aš bejėgis prieš tą implantą. Suprantu, kad tai tik įtaiga, bet padaryti jau nieko negaliu.
***
Taigi po rungtynių ir yra proga pagalvoti apie žmogaus psichiką apskritai, apie galimybę paveikti jausmus kuria nors kryptimi. Visur: meilėje, politikoje, moralėje, sporte… Proga pagalvoti, kiek tam reikia priešintis, o kiek – pasiduoti.
Su pergale!
Atsakymai
Burgis, 2014-09-09 20:11:01
Balsuoti…
Giedrius, 2014-09-09 20:49:02
Krepšinis, tai sirgalių sportas. O kiek patys krepšininkai jaudinasi dėl žiūrovų. Taip į tai turbūt niekas nesugalvotų pažiūrėti…