Gerbiamas Direktoriau,
*
Kalėjimas man visada asocijavosi su žudikų, melagių, prievartautojų „rojumi“. Kodėl ten reikia siųsti žmones, kurie nenusikalto? Kurie norėjo, kad žmogus elgtųsi deramai ir pripažintų suklydęs? Iki ko viskas nusirito… Sunku suvokti. Jūs išmokote atsiriboti nuo komentarų, deja, aš juos paskaitau. Kiek iš komentuojančių žmonių Jus pažinojo asmeniškai, kad turi teisę ant jūsų pilti pamazgas ir teisti? Teisti gali tik Dievas ir patys artimiausi žmonės. Ir šlykštu, ir graudu darosi nuo to, kaip griaunamos vertybės. Tačiau gėris egzistuoja. Tas gėris esame MES, jūsų gimnazistai, kurie išėjo į gyvenimą ir didžiuojasi tuo, kad turėjo tokį Direktorių, kuris išmokė paprastų dalykų:
*
-
Atsiprašyti, kai suklydai ar padarei kažką netinkamo (prisimenate, kaip visa mūsų klasė ėjo pas jus atsiprašyti, kad neklausėme perspėjimų? Tada sakėte, kad tai buvo aukštuma.)
-
Klausti, kai neaišku, kai reikia patarimo.
-
Siekti tikslo, net kai jis atrodo tolimas.
-
Laikytis taisyklių, nes tai padeda kurti tvirtą bendruomenę.
-
Tikėti, kad gėris egzistuoja.
-
„Visa ko pradžia, man atrodo, yra ten, toli vaikystėje, kur žmogus pirmą kartą supranta, kad pasaulyje jis gyvena ne vienas, kad jo rankos ir širdis privalo ką nors pridengti nuo skausmo, prievartos, melo, kad jis privalo būti žmogumi. Tai aukščiausia ir sunkiausia pareiga.“
-
Parašyk man priesaiką krauju
Ant sniego šalto, vakare pakritusio.
Bijai? Bijot, žmogau, juk sveika.
Bet bijo tas, kas žodžio nesilaiko.
*
Kad duotas žodis yra ne tam, kad jį sulaužytum.
-
Prašyti pagalbos, nes ji turi būti suteikta.
-
Nebijoti rizikuoti, nes rizika gali pasiteisinti.
-
Nebijoti klysti. Visi mes netobuli.
*
AČIŪ jums 1000 kartų. Tegul stiprybė jūsų neapleidžia. Tegul mylintys žmonės būna šalia. Tegul tie, kurie Jums padarė skriaudas, kada nors tai supranta.
*
Jūsų gimnazistė Ieva.