Dar nežinai. Nesupranti. Tik spėji, nes jau pajutai – šiurpuliukai suvirpino kūną ir sielą. Ta dieviškoji nekaltybė prieš baltą sprogimą! Tos svaiginančios akimirkos, kai dar nieko neįvyko, bet kelio atgal nebėra….
… Ir tada ji užlieja kaip jūra! Tu skendi palaimoje. Tau niekur nebereikia eiti, nieko nebereikia ieškoti – ji
pati bangomis supa tave, gundo nežemišku grožiu, rojaus kvapais. Tu jau virš buities ir būties, bet dar – ne
viršūnėje…
Tada gimsta aistra! Raudona aistra. Lyg baltieji žiedai tam ir buvo, kad įkaistų nuo saulės ir pradėtų deginti viską, kas menka, smulku ir per lėta. Raudonos liepsnos nebereikia matyti – ji gyvena tavyje, su tavim ir su ja. Ir judu nebijote kraujo jungties, nes taip tie žiedai jums parodė. Supranti, kad nėra nieko, kas taip galėtų liepsnoti ilgai, todėl skubi, nekantrauji, nerimsti…
Vėl…
… Ir vėl…
Nepajutai, kada užplūdo žalioji ramybė? Kai meilė pasipildė padėka, rūpesčiu, pilnatve. Dabar aš rūpinuosi ja, kaip mūsų išgelbėta mėlynąja pušele…
Dabar mes visi ramiai ir oriai sutinkame rytą…
Dabar jau ne mūsų žydėjimo metas, bet mūsų džiaugsmas pasirūpinti kitais (tą sode vargstantį kukmedį šiandien
paleidome į laisvę – persodinome prie namų)…
… dabar mūsų žalioji ramybė sklinda į visas puses kaip gėris, gimęs iš tos baltos pūgos, ir tos kraujo liepsnos…
***
O diena šiandien buvo keista: pigiai pardavėme naują, bet nenaudojamą elektrinę vejapjovę, sode pigiai nusipirkome
mėšlo (kam mums tas mėšlas?!), persodinome kukmedį ir pasodinome “Maksimoje” pirktą buksmedį. Aplankėme Zapyškio
medelyną, bet nieko nepirkome, nes patiko tik povai ir papūgos… Už tai visko augalams prisipirkome “Tulpmedyje” –
ir jums rekomenduojame. Pasimaudėme, pasideginome – sloga išliko. Ryte paskelbiau šį tą studentams, bet reakcija –
nulis, o, va, temoje, kur neturėjo būti komentarų, sužinojau, kad esu melagis… Supykęs ploviau slėginiu įtaisu
viską aplinkui, bet ne viskas nusiplauna, ne viskas…
Tada prisiminiau, kad svarbiausia – meilė! Parašiau tą priminimą jums, iliustruodamas šios dienos nuotraukomis.
Žydėkite!
Atsakymai
Adomas, 2009-05-02 22:19:29
Slėginis įtaisas nuplauna greičiau, bet laikas – patikimiau.
Smagu žiūrėti į išpuoselėtą aplinką, bet dar smagiau, kai širdį užlieja orgazmas, skaitant Jūsų poetinę prozą po nuotraukomis. Iš tikro – svarbiausia meilė. Ačiū.
Rasa, 2009-05-02 22:34:38
…O šįryt
Sodo medžiai-baltos nuotakos…
Kai ima žydėti vyšnios, visada ausyse suskamba S.Nėries “Baltoji poema”
…Šį rytą
Pasaka sode šarmota rymo…
Šį rytą
Baltos nuotakos takeliais vaikšto–
Tyliai taip-
Nesugurgžda šilko skaros–
Tyliai taip-
Lyg padangėj baltas garas…
GZ, 2009-05-03 23:21:34
Man paskutinis krūmas – gražiausias. Kažkoks nematytas, pukios formos. O tulpės uolos fone tai kažkaip asocijuojasi su Afganistanu. Na, su tenykštėmis aguonomis 🙂
Pamatau čia gražių nuotraukų iš mūsų kasdieninio mažo pasaulėlio, ir pats pradedu ieškoti — kas čia tokio įdomesnio aplink mus. Labai gražius medžius savaitgalį mačiau besilankydamas Kaune. Vien baltutėliais žiedais aplipę, jokių lapų (pavadinimo nežinau, bet man ir nereikia). Mokausi džiaugtis. Gal kada nors ir sužydėsiu — kai pražilsiu :)))
Alda, 2009-05-04 09:32:48
Ačiū už šį nuostabų nuotraukų komentarą. Patyriau didžiulį malonumą lyg vartydama brangias pageltusias praėjusių jaunystės dienų nuotraukas. Nors ir dabartinę mūsų būseną aprašei labai ramiai ir puikiai, bet taip norisi sugrįžti į tą baltų obelų žydėjimą ir panirti į raudonų tulpių aistrą…Ramina ir guodžiai tik tai, kad mes visi nors kartą Gyvenime tai patiriame. Ačiū, Tau, ir sekmės Jūsų jaunėjančiai šeimai…
Burgis, 2009-05-04 11:51:08
Aldute, neversk manęs verkti… “Sugrįžki, jaunyste, alyvom sužydėk…” Ačiū Tau ir jūsų nuostabiai šeimynėlei, kuri ir yra visa mano jaunystė.
Susidomėjusi, 2009-05-05 14:39:58
“Pavasario žiedai pražysta tik tada kai niekas nemato..”
Balti kriaušių, obelų žiedai, tulpės raudonos tarytum liepsnojanti meilė.. Žavinga, nuostabu ir kartu taip tyra..
Rasa, 2009-05-08 17:07:43
Šiandien truputį dykaduoniauju ir truputį lindžiu internete 🙂 Ir dar kartą atsiverčiau pažiūrėti, kaip čia gražiai Burgis parašė. Ir paskaičius: “… dabar mūsų žalioji ramybė sklinda į visas puses kaip gėris, gimęs iš tos baltos pūgos, ir tos kraujo liepsnos…” pagalvojau: gerumas, meilė, kaip ratilai… Ar kada nors poilsiui skaitėte kas nors Bruno Ferrero tekstukus? Sau arba vaikučiams:
Tik viena uoga
Nedidukas tvenkinys ramiai snūduriavo kaitriame vasaros karštyje. Tingiai tupėdamas ant vandens lelijos lapo, varliūkštis stebėjo ilgakojį vabzdį, nerūpestingai čiuožiantį vandens paviršiumi. Čiuožikas greitai artėjo, tad varliūkštis rengėsi jį praryti vienu ypu, be didelių pastangų. Netoliese kitas mažytis vandens vabzdys, lašalas, nenuleido akių nuo grakščios lašalės: neturėjo drąsos prisipažinti jai meilėje, tad vien iš tolo apžiūrinėjo gražuolę geismingu žvilgsniu.
Ant kranto, tik už kelių milimetrų nuo vandens, mažutėlė, vos įžiūrima gėlė merdėjo iš troškulio. Ji niekaip nepajėgė pasiekti vandens, nors šis buvo taip arti. Gėlės šaknys jau nebeturėjo jėgų ilgiau kovoti.
Tuo pat metu vandenyje skendo muselė.
Ji per išsiblaškymą įkrito į tvenkinį. Permerkti sparnai vis labiau niro į vandenį, ir muselė niekaip neįstengė pakilti į orą. Vargšelė vos gaudė kvapą.
Virš tvenkinio plačiai driekėsi laukinės slyvos šakos. Ant pačios ilgiausios, siekusios tvenkinio vidurį, kabojo prisirpusi, tamsi, sultinga uoga. Staiga ji bumbtelėjo į vandenį.
Pasigirdo duslus “pliumpt”, kurio per vabzdžių dūzgimą beveik niekas neišgirdo.
Tačiau aplink nukritusią uogą – ramiame, stovinčiame vandenyje – ėmė sklisti vandens ratilai. Pirmas, antras, trečias, ketvirtas… Tarsi besiskleidžianti gėlė. Kilusi bangelė pagavo ilgakojį vabzdį ir nusviedė jį tolyn nuo prasižiojusio varliūkščio.
Lašalą banga stumtelėjo prie lašalės. Šis, netyčia į ją atsitrenkęs, mandagiai atsiprašė, ir nuo tada jie vienas kitą įsimylėjo.
Pirmasis vandens ratilas nuvilnijo iki pat kranto. Tamsaus vandens banga užliejo ir atgaivino mirštančią gėlę.
Antrasis vandens ratilas pakėlė skęstančią muselę ir nusviedė ją ant pakrantėje augusios žolės stiebelio, kur jos sparnai galėjo išdžiūti.
Kiek daug gyvenimų pasikeitė dėl vos pastebimų vandens ratilų.
sigute, 2009-05-09 02:21:26
jau senokai ruosiuosi parasyt Jums,ponas Burgi,nes jusu poziuris i gyvenima tarsi atkartoja mano mintis…kad ir siandien paskaiciau apie meile viskam ,kas tave supa…As irgi metus skaiciuoju nuo vieno kastonu zydejimo meto iki kito…Ir kaip liudna pasidare,kai pamaciau siandien ,kad mano mylimiausia kastonu aleja jau-…..nuzydi(as Londone).Tikriausiai atrodau keistai,kai eidama gatve pamaciusi zydincia SAKURA sustoju ir jei imanoma,ja apkabinu…Jauciu gamtos pasikeitimus,tarsi susilieju su ja-ji atnesa man vaikyste Zemaitijos paupiuos,kai mes ,vaikai rungtyniavom kas pirmas suras zibuokle…Teisingai rasot ,kad tai meile!Dabar as myliu visa pasauli!Aciu uz Jusu nuostabius straipsnius
Burgis, 2009-05-11 09:27:09
Ačiū, Sigute. Meilės dažniausiai panašios, tik nemeilės labai skiriasi…
BRANGU BET GRAŽU, 2009-06-05 13:28:51
gražūs augalai,graži aplinka ir pas save reikės taip persodinti