Aleksejus Savrasovas. „Грачи прилетели“ (Kovai parskrido), 1871 m.
Paskaitykite, ką mano penktokai per 15 minučių spėjo parašyti apie šį paveikslą… Pasigėrėkite!
*
Koks gražus šis paveikslas: raminantis, priverčiantis mąstyti. Aš dar nematęs, kad nuo bažnyčios atsivertų toks gražus vaizdas. Negalėčiau atskirti, ar čia pavasaris, ar žiema, ar ruduo. Labai norėčiau pažiūrėti, kas yra už tvoros, ar ten šventė, ar tylu, ramu, nieko nėra. O kiek daug paukščių: vienas, du, trys… Ne visus įžiūriu. Norėčiau čia pasivaikščioti su šeima ir pasikalbėti apie šitą vietą.
(Justas)
*
Žiema, Miestelis. Miškas. Gražus kraštovaizdis. Tai gražus paveikslas. Auga beržai, ant jų suka lizdus paukščiai. Prie beržų yra nedidelė kūdra. Toliau miestelis. Matome bokštą, katedrą, namus, gražų kraštovaizdį. Dar toliau didelė jūra ir krantas. Giedras dangus, šviečia saulė, tačiau mes jos nematome, ją užstoja debesys. Miestas nuo miško aptvertas tvora. Kažin kodėl? Gal kad įvairūs plėšrūnai neateitų prie namų. Gal toliau yra kitas miestelis, su kuriuo jie kovoja. Tačiau paveiksle to neparodyta. Tai yra gražus paveikslas dėl to, kad jame yra gamtos. Gamta yra graži, pagyvina, pagražina kiekvieną paveikslą.
(Lukas)
*
Medžiai linksta nuo parskrendančių paukščių. Gražūs paukštelių balsai skamba po visą miestelį. Labiausiai girdisi senoje medinėje bažnyčioje. Sniegas dar nenutirpęs, bet paukščiams tai nesvarbu. Jie sugrįžo į gimtąjį miestelį, jie vėl padėjo kojas ant plikų medžių šakų ir vėl žvelgia į mažą ežeriuką, į medinę bažnyčią ir džiaugiasi, kad viskas kaip anksčiau, kad jie vėl savo saugiuose namučiuose.
(Lina)
*
Baltas sniegas nepanašus į sniegą. Gal ten putos? Juk šalia yra vandens. Bet ant vandens neauga medžiai! Turbūt ten sniegas. Dangus labai keistas. Jei ten sniegas, tuomet dar žiema. Bet dangus juk giedras! Kokie ten paukščiukai? Gal jie jau grįžo iš pietų? Bet juk vis dar šalta! Gal jie net nebuvo išskridę. Sniegas yra, bet ledo nė lašelio. Keistas sniegas! Kodėl tie medžiai tokie ploni? Ar jiems nešalta? Juk dabar žiema? O gal ne? Bet juk sniego yra! Varna vaikšto ant sniego, ar jai nešalta? Gal ten ne sniegas? Bet jis atrodo kaip sniegas! Tai ten sniegas, ar ne?
(Markas)
*
Kiekvieną kartą aš einu po tuo dideliu medžiu ir piešiu šią vietą. Man tai suteikia malonumą ir šis paveikslas daug mano prisiminimų turi. O tas senas pastatas lyg bažnyčia, jisai turi daug praeities istorijos. Kai paukščiai tupi ir čiulba, jie man primena mano svajones ir gražiausius nutikimus, įvykius. O kodėl aš jį piešiu žiemą? Nes ši vieta lyg rojus, ir medžiai be lapų gražiai atrodo. Ir kai aš numirsiu, norėčiau būti palaidota prie mano kapo ir nusinešti jį kartu su savimi. Prisiminti, kaip buvo gera ten. Girdėti kaip paukščiai čiulba. Žiūrėti į šitą paveikslą ir džiaugtis, kad aš tai nupiešiau mylėdama gimtinę, ir kad aš ten patekčiau visada, nors esu toli nuo ten.
(Rytė)
*
Apšerkšniję medžiai su varnų lizdais šakose primenaniūrų raganų mišką, kur pilna balų ir pelkių, debesys skidrūs uždengiantys saulę primena vasarą kaitrią, bokštelis bažnyčios gotikos stiliaus dangui plačią skylę išraižęs ir pėdos sniege lapės paliktos primena varnų medžioklę, kaip lapė gudri bandė varną pagauti, bet varna nuskrido ant bokšto ir tvora ta medinė primena priešus pikčiausius.
(Adomas)
*
Čia auga medžiai suledėjusiame ežere. Tirpsta ledas, bet vis tiek bloga. Nes Lietuvoje yra gripas ir labiausiai Kaune. Bėda, nes kas trečias tavo giminės žmogus serga gripu. Medžiai išskleidžia žiedus… Ateina pavasaris. Nors dar liko vienas mėnesis žiemos. Kai ledas tirpsta irgi blogai, gali įkristi į ploną ledą. Dar matau paveiksle bažnyčią, pasakysiu daug dalykų apie bažnyčią:
-
Bažnyčia reikalinga seniems žmonėms, nes jie greit mirs.
-
Be bažnyčios pateksim į pragarą.
-
Bažnyčios laikrodis primena, kada reikia eiti į darbą, vaikams į mokyklą.
(Martynas)
*
Buvo žiema, visur prisnigta, šalta, ežerai užsitraukę ledu. Daug žmonių bažnyčioje dalyvavo mišiose, jie išgirdo labai garsų cypimą, išėję į lauką žmonės pamatė daug nedidelių paukščių. Jie vaikščiojo ir leido keistą garsą. Staiga sniegas ir ledas pradėjo tirpti, iš debesų išlindo saulė. Paskui paukščiai greitai išskrido. Žmonės negalėjo patikėti, jie nebuvo matę nieko panašaus ir pradėjo vadinti juos kovais.
Iki dabar kai ateina kovo mėnesis sniegas pradeda tirpti. Tie paukščiai, niekas nežino ar jie tikri ar ne.
(Emilis)
*
Atėjo žiema, pasidarė labai šalta, bet vanduo neužšalo. Varnos gudruolės žino, kad prie žemės šilčiau, tad jos sugalvojo tupėti medžiuose. Žmonės varnas labai myli ir primėtydavo joms maisto, kad turėtų žiemą ko pavalgyti. Varnoms nepatikdavo kaip rytais skamba bažnyčios varpai. Ir vieną rytą varpai nesuskambėjo, nes kunigas pramiegojo. Varnoms tai patiko, nes galėjo ilgiau pamiegoti, kol tas kunigas snaudė.
Kitą dieną atskrido kitas varnų būrys ir suvalgė visą varnų maistą, kol jos buvo išskridusios paskraidyti po miestą. Grįžusios varnos nerado nė vieno duonos gabalėlio. Žmonės pamatė, kaip varnos neišsaugojo maisto, pradėjo joms neduoti ir varnoms teko valgyti ką tik pačios surasdavo. Buvo labai sunku varnoms rasti maisto, bet jos rasdavo ir laukė sugrįžtančio pavasario.
(Mykolas)
***
Ir mes laukiame sugrįžtančio pavasario! Ačiū, vaikai!
Atsakymai
Burgis, 2013-02-02 12:22:34
Įvertinkite, aš ilgai rašiau, bet vos pusę rašinėlių perrašiau… 🙂
NiekurNeiva, 2013-02-02 13:54:09
Įdomu, niekas neakcentuoja (? praleidžia) nerimą, nelaimę, bėdą tvyrančią pirmajame plane. Ir pavadinimas (paukščių rūšies parinkimas) nėra gera menantis ir atsitiktinis…
Jei gerai prisimenu, tai dailininkas šį paveikslą nutapė ištikus nelaimei šeimoje, praradus vaikelį. Be to, „… прилетели“ galime versti AT-skrido (ne PAR-skrido), ne visi kovai kovarniai išskrenda žiemoti, dažnai įsikuria kapinėse, prie bažnyčių, o dar ir mitai apie kovų maitinimosi įpročius…
Ir tikrai nenoriu savo “kranksėjimu” stabdyti pavasario matymo…
Vaiva, 2013-02-03 09:29:18
Smagu buvo skaityti. NiekurNeiva, manau, kad vaikų “neįtarimas” apie paveiksle slypintį skausmą, pavasario nujautimas tik įrodo, kokios skaidrios dar jų sielos, lakios vaizduotės.
Ausrius, 2013-02-07 04:07:53
Aš tai gatavas dirbti ir už dyką, kad tik su šitais vaikais. Bet man neleistų nei už dyką, nes jaučiu, kad nesusitvarkyčiau su tuo darbu. Man per sunki būtų atsakomybė. Mažai kas susitvarko…
Ginte, 2013-08-11 02:42:29
man primena vaikystę, net nutirpau pamačiusi – mano kambaryje kabėjo didžiulė šio paveikslo reprodukcija. kažkada, jau suaugusi, klausiau mamos, kodėl man ją pakabino – atsakė, kad paveikslų su bažnyčiom nebūdavo pirkti, o čia buvo bažnyčia…