Vaikystėje į mokyklą keliu mane visada lydėdavo medžiai… Tokie abipus kelio išsirikiavę mano draugai.
Dabar jau nedaug tokių kelių. Dabar didesnės erdvės.
Dabar greitesni keliai. Nemunas mus išmokė gylio, pločio ir greičio.
Skriejame pro savo neaukštus kalnus, pro savo pilis, nemažindami greičio.
Mūsų gyvenimo debesys nėra šviesesni ir ir plonesni už tuos, kuriuos matėme vaikystėje, bet dabar mes geriau matome prošvaistes.
Visada pakelėse matau tuos raudonų plytų namus, kurie primena man Venckų pradinę mokyklą ir Priekulės vidurinę mokyklą. Tai vokiškų plytų namai. Tai vokiškos drausmės, kurios mane išmokė mano Mokytoja vokietė, namai.
Tik kodėl šie namai tokie tušti, tokie šalti? Todėl, kad nė vieno vaiko kieme… Todėl, kad mamos neateina jų parsivesti…
Nemačiau vaikų ir šiuose namuose, bet mačiau meilę pasiruošusių pradžiuginti vaikus.
Tokie skandinaviški namai! Atvažiuosime čia su Luku ir Emelie, šeimininkai turėtų priimti…
***
Pamėgau ilgus kelius… Gal todėl, kad jau ilgai ilgai einu, važiuoju, skrendu?
Atsakymai
Burgis, 2013-10-30 21:38:14
Eime…
ak, 2013-10-31 11:28:36
Na, mano vaikystėje tokių kelių nebuvo. Beje žvyrkeliukas iš Eržvilko į Butkaičius (mamos gimtinė) iki šiol nesfaltuotas. Kelias iš Dubėnų į Šaukėnus irgi. Aš prisimenu tuos laikus, kai šie keleliai net žvyru pabarstyti nebuvo… Į mokyklą Paupyje eidavau apie tris kilometrus kaimo takeliais, pagrioviais ir tokiu kaimo keliuku, kuriuo rudeni būdavo sunkiau eiti nei šalia esančia pieva… Beje, be guminių batų – neįmanoma…
Darius, 2013-10-31 22:51:06
Kokia traumuota buvo Adefagijos vaikystė…
Olgerdas, 2013-11-01 21:53:02
Aš tai prisimenu ne medžius, o alyvas. Aplink mano mokyklą augdavo senos, aukštos( beveik siekiančios antrą mokyklos aukštą) alyvos. Pavasarį būdavo super vaizdas… Gaila, atėjus Atgimimo laikotarpiui, jas visas nupjovė, tad jos auga dabar tik mano prisiminimuose….