Kai sekmadienis jau vakarop ir džiaugiuosi padarytais širdžiai mielais darbais, turiu jums priminti pirmąją pamoką, apie kurią jau esu šioje svetainėje rašęs. Ji tokia svarbi, kad būtina pakartoti.
Įsakymas „Švęsk sekmadienį“ tikrai nereiškia nedirbk! Tai tik nuoroda, kad nebūtum žydas, švęstum ne šabo dieną, o sekmadienį. Esu krikščionis, nes esu krikštytas, labai gerai išmanau krikščioniškąjį tikėjimą. Galėčiau būti rašto aiškintojas, bet bažnyčiai tai labai nepatiktų, todėl užsiimu tuo tik retkarčiais, saikingai…
Taigi sekmadienį būtina švęsti – dirbti širdžiai mielus darbus.
*
Mane jau vieną išleidžia važiuoti į sodą. Prieš dvidešimt metų būtų vieno neišleidusi, saugojo, kad kokia kaimynė neprisiplaktų. Aš gi nepatikimas, kas to nežino? O dabar tos kaimynės – vienos senės. Radęs neimčiau. Kaip ir jos manęs… Ir neima.
Apie ką galvoju, pjaudamas žolę, skindamas uogas, žirnius? Apie jaunystę. Apie sūnų ant statomo namelio stogo, apie savo sumūrytus 35 laiptelių laiptus, kai man buvo 35-eri, apie žmones, kurie yra viešėję šiame namelyje, apie sofutę antrame aukšte…
Galvojau ir apie tuos, kurie atėjo ir džiugina!
Taigi antroji pamoka jums, jaunieji mano draugai: gyvenkite taip, kad prisiminimai būtų šviesūs! Nieko specialiai daryti nereikia, tik reikia gyventi iš visų jėgų, visa širdimi: dirbti, mylėti, kurti…
Šiemet perdažėme savo sodo namelį (skaityk – užsakėme perdažymą…). Dabar mūsų prisiminimai nušvito dar gražesnėmis spalvomis…
*
Pradėjo lyti. Galėjau mesti darbus ir važiuoti namo, bet iš vaikystės pasivijo pašaipa: „Ne cukrinis – neištirpsi!“ Dirbau per lietų. Keičiau drabužius ir dirbau. Juk dar birželis!
Vaikystėje aš buvau tinginys. Didžiausias tinginys iš trijų brolių. Todėl esu toks mokytas, kad jau tada supratau – darbo aš nedirbsiu… Nepaisant to, tada įstrigo pamoka, kurią šiandien prisiminiau ir jums perduodu. Nepadaryk gėdos! Vasaromis dirbdavome kolūkyje. Pradėjus lyti galėjai mesti darbą, bet buvome išmokyti – nepa(si)daryk gėdos! Nebūk lepūnėlis, nebūk silpnas, nebijok šalčio, lietaus. Kaip gera, kad iki šiol prisimenu tą pamoką. Nupjoviau visą žolę, priskyniau kilogramą serbentų (nedaug tų serbentų turime, kiti dar neprinokę…). Galėjau skinti mažiau. Tegu pati prisiskina! Bet žinau, kad kai ji verda valgyti, negalvoja taip: „Tegu pats išsiverda!“ Taigi ir nepasidariau gėdos. Dabar lauksiu futbolo…
Atsakymai
Burgis, 2013-06-30 18:56:13
Saviems…