Trys temos. Likimas.

Protingas svetainės lankytojas Justinas kitoje temoje pateikė užklausą trims temoms: likimas, gamta, tiesa. Dabar, kai Mildutė namuose, iškart visų negaliu aptarti, bet temos visos įdomios, todėl darau serialą…

***

LIKIMAS

*

Tas likimas – lėkimas, laukimas –

Kas iškęs, kas pratęs?

Niekada nestovėjau parimęs,

Niekada nebuvau be tavęs.

*

Tai posmelis iš eilėraščio, kurio dvi eilutės yra šios svetainės tituliniame puslapyje.Tada dar neturėjau nė vieno anūkėlio, bet žinojau – likimas yra!

Galiu įrodyti. Jei nebūtų likimo, tai gimus vaikui, tėvai, ypač turtingi, galėtų smulkiai suplanuoti ir realizuoti jo gyvenimą. Laimė, dar niekam tai nepavyko. Laimė, nes kitaip pasaulis taptų  algoritminis, nuobodus ir beprasmis.

*

Kur kas svarbesnis šis teiginys, kurį tik po daugelio metų įrodžiau: likimas yra teisingas! Už teisingą gyvenimą teisingai ir atlyginama, už blogį visada nubaudžiama. Tiesa, ne visi tai laiku pastebi, nes tai nėra tą pačią dieną, net nebūtinai tai yra toje pačioje žmonių kartoje. Bet yra! Todėl siūlau gyventi teisingai.

*

Ir trečia: kitas žodį „likimas“ pakeistų žodžiu „Dievas“. Man atrodo, kad tai ne tas pats: likimui nereikia melstis, likimą reikia užsidirbti….

Atsakymai

V.R., 2010-06-20 11:53:02

Netiesa. Likimas labai dažnai nėra teisingas. Ir retai “teužsidirbamas”. Jei jums pasisekė, neapibendrinkite. Turiu visai priešingų pavyzdžių.

Likimas yra, bet mes gal tik šiek tiek galime jį pakoreguoti.

astule, 2010-06-20 12:22:22

likimas-kaip tas kelias-galima nusukti-galima eiti sukkeliu,bet vistiek i ji grizti…

Burgis, 2010-06-20 13:12:42

V.R.: man pasisekė? Dauguma pasakytų – man nepasisekė! Bet aš, keistuolis, kaip tik už tai dėkingas likimui.

Apie „neteisingą likimą“ labai tiksliai yra parašęs K. Džibranas.

Mar, 2010-06-20 13:17:41

Jūs kalbate,o gal ir mąstote,kaip kvailys,iš “taro”kortų kaladės.Kadangi mėgstate poeziją, spėju ir teatrą, tai puikiai suprasite ,ką noriu pasakyti.Dažnai “pasiseka” sužaisti partiją su likimu ne pačiam pačiausiam,o tiesiog vidutinybei,atsidūrusiai šiltoje vietoje,geru laiku.Genialūs ir talentingi žmonės,kaip taisyklė,turi dar ir sąžinę,ko nepasakyčiau apie vidutinybes.

Burgis, 2010-06-20 13:19:24

Mar.: kas nuskriaudė? Kodėl toks piktas?

Rasa, 2010-06-20 13:21:39

“…nebūtinai tai yra toje pačioje žmonių kartoje”- kažkaip neguodžiančiai skamba…

Ir ar tada teisingas pasakymas, kad likimas teisingas?

Jei žmogus atkenčia protėvių griekus, o visi jo geri darbai gal nukeliaus atlygiu tik į kokią dešimtą kartą po jo… Ir tą atlygį jis matys, kaip savo ausis? 🙂 O jei jis neturi palikuonių? O jei teisingų, išsilavinusių ir gerų žmonių vaikas tampa narkomanu, tarkim, toks jo likimas, už ką tėvams toks likimas? Ar tada irgi galima teigti, kad jis teisingas, nes toks duotas?

Aš čia nieko neteigiu, tik tokie klausimai pakilo beskaitant Burgio parašymą, žiūrint iš tokio taško, kaip jis žiūri 🙂

Ne į temą. O savo norimą knygą nusipirkau! Naaa na, na naaa na! Čia dainuoju, o melodiją patys žinot :))))))))

Rasa, 2010-06-20 13:23:25

Burgiui: mano manymu Mar turėtų būti pikta, ne piktas :))

neringa, 2010-06-20 14:14:44

na,nezinau,kas yra tas likimas,ar cia kaip karma?tipo gyveni teisingai,saziningai darai gerus darbus ir paskui atgimstis turtingu,protingu,popiuliariu,na dar sveiku ir t.t.:))O jeigu “prisidirbi”,tai paskui per kita gyvenima teks atsigriebt?Bet juk tai juokinga,as net neprisimu ka ten blogo padariau anam gyvenima,o dabar va kiek problemu ir gyvenimas tikrai nelepina.Tai va,be to pazistu tiek geru,saziningu,darbsciu zmoniu,kurie kencia visa gyvenima,ir jokios prosvaistes…As pasakyciau,kad gyvenimas yra kancia,t.y,daugiau ar maziau kancios,o apie jo teisinguma(matant visus karus,skurda,ligas,mirstancius vaikus) patylesiu…

Burgis, 2010-06-20 14:22:06

Rasai: 1) ką aš žinau, kas ta ar tas Mar.?

  1. Kita karta – nebūtinai tavo kita reinkarnacija. Tai gali būti tavo vaikai, anūkai. Tai gali jiems tekti (gėris ar blogis) dar tau gyvam esant.

Neringai: kančia yra gyvenimo dalis. Ne kiekvienam jos duota pakankamai. Gal todėl, kad kiti yra per silpni, todėl neverti viso diapazono jausmų? Kančios fone taip gražiai matyti gėris! Patikėkite – žinau, ką sakau…

Nepris, 2010-06-20 14:28:03

Pabandysiu paaiškinti savo supratimą apie Likimą. Bažnyčia naudoja kitas metaforas ir dėlioja kitus akcentus, bet nemanau, kad mano supratimas iš esmės jiems prieštarautų. Tikiuosi už tokį idėjų plakinį labai nesupyksite.

Taigi, Likimas — tai žmogaus gyvenimo programa, pasirinkta prieš gimimą, iš kelių jam prieinamų variantų, ir toliau veikianti griežtai pagal kosminius Dėsnius. Gyvenime kiekvienas gauna absoliučiai tiksliai tai, ko vertas, ir kas reikalinga jo tobulėjimui. Kaip sakė, berods, Šv. Pranciškus Asyžietis, “jei žinotume viską, ką žino Viešpats, norėtume, kad viskas būtų tiksliai taip, kaip yra”.

Kas gyvena ne pagal Dėsnius (kas nusideda mintimis, žodžiais, darbais), susilaukia… ne bausmės, ne — tas susilaukia Teisingumo. Kosminis Teisingumas ypatingas tuo, kad neturi senaties terminų ir net mirtis nuo to negelbėja.

Kas gyvena pagal Dėsnius, tarnauja Meilei, aktyviai valosi, tyrina, taurina save ir aplinką, tas susilaukia ne uždarbio, o to paties Teisingumo, kuriuo yra nustatyta — “turinčiam bus duota ir dar pridėta”.

Kančia visada yra ženklas. Arba padarytų klaidų, arba laukiančių Malonių.

Jei žmogus yra kentėjime, bet turi žinias, deramas nuostatas ir valios stiprybę, kad, suvokęs savo klaidas, pasiryžtų nebenusižengti, ir kryptingai tai įgyvendintų, ar, žinodamas savo Sielos uždavinius, kantriai ir su atsidavimu juos vykdytų, tai Kančia jam yra tiesiausias kelias į Tobulumą. Kančia jam yra Malonė. Mirtis tokiam žmogui reiškia ne ką kita, kaip perėjimą į kitą Sferą.

Jei žmogus yra kentėjime, bet nesupranta kas vyksta, ir, nepaisydamas jokių ženklų nei Mokymų, toliau intensyviai griauna save bei savo aplinką, tokiu atveju Kančia yra tiesiausias kelias į Mirtį — kad gautų galimybę kitomis sąlygomis susirinkti žinias ir savybes, kurios leistų jam, pramačius savo skurdą, mintis ir energiją kreipti tobulėjimo link. Mirtis tokiu atveju tarnauja kaip saugiklis, apsaugantis nuo savo ir palikuonių informacinio lauko gadinimo (t.y. tolimesnio gilaus Sielos bjaurojimo, Gyvenimo knygos teršimo).

Vis tik, veik visos dvasinės tradicijos numato išimtinę galimybę kažkuriuos Kosminėje duombazėje (Gyvenimo Knygoje) surašytus prasižengimus anuliuoti. Krikščionys tai vadina Sutvėrėjo didžiausia savybe ir laiko dieviškojo Gailestingumo esme. Dievas (ir jo Sūnus, pats būdamas Dievas; yra vienintelis galintis iš tikrųjų atleisti nuodėmes. Nei angelai, nei burtininkai, nei jokios fėjos tokios Galios neturi. Taip pat nėra prasminga melsti atleidimo pas Šventuosius, angelus, ar kitas Šviesos būtybes, nes nuodėmių atleidimas yra Dievo, ir Jo vienintelio prerogatyva.

Kunigai per Kunigystės sakramentą gauna išskirtinę teisę Kristaus vardu atleisti nuodėmes, bet Per Išpažinties sakramentą atleidimo prašome ne pas kunigą — jis tik tarpininkauja.

Antra vertus, bet kuris geros valios žmogus, apeliuodamas į Viešpaties Gailestingumą gali išmelsti malonės kitam žmogui (šeimai, giminei, tautai, nacijai, žmonijai — ypač paveiki yra motinos malda už savo vaikus). Bet tai yra ne taisyklė, ne lengvas Dėsnių apėjimas, o pati didžiausia Išimtis, pats tikriausias iš Stebuklų. Bet, kaip sakė Poetas: “Už kiekvieną stebuklą reikia savimi sumokėti – Savo gyvenimu, laime, širdim ir daina…”

Taigi, Likimas yra — tai labai griežta sistema, nuo kurios eiliniams mirtingiesiems niekur nepabėgti. Bet žmogus nėra tik pasyvus savo gyvenimo stebėtojas. Turėdamas išmanymą ir laisvą valią, jis gali spręsti ir rinktis.

Rasa, 2010-06-20 15:30:23

Nepris-iui: puikiai parašei 🙂 Kaip visada. Kreipiuosi “tu”, jei nepatiks, galiu vėl sakyti “jūs”, bet man maloniau, kai galiu bendrauti su žmonėmis, vadindama “tu”. 🙂

Taigi, tarkim likimas yra ta reguliuojanti sistema, veikianti žmogaus gyvenimą. Jei kalbėtume apie apie vieną žmogų, kuris gyvena atskirai ir tobulina save, gal labiau matytųsi kaip klostosi jo gyvenime veiksmai-atoveiksmiai. Bet žmogus gyvena tarp žmonių, dažnai jam nepakanka būti laimingu tik pačiam, jis nori kad jo aplinka būtų laiminga. O jei aplinka griaunanti, griūvanti, žudanti? Žmogus gali rinktis, ar ne? Gali rinktis nuolat atstatinėti griuvėsius, gali imti statyti naujus rūmus dykumoje, gali išsikraustyti į kažkieno gatavai pastatytą tvirtovę ir pasodintą sodą… Kas teisingiausia žmogui, kuris nori tobulėti ir pakoreguoti savo likimą be to, kad jis pats turi tobulėti- keisti aplinką į tobulesnę ir lengvesniu keliu turėti harmoniją ar visą gyvenimą atstatinėti griuvėsius, viliantis, kad kažkas iš aplinkos susipras ir atneš bent vieną plytą? 🙂

O jei žmogus svetimą kančią kenčia ne mažiau negu savąją? Ar žmogus gali būti laimingas, besirūpindamas tik savimi? Tarkim, aš tobulas, man viskas gerai, o kiti- tik jų pačių reikalas… Manęs tai neliečia. Ar neliečia?

QQ, 2010-06-20 15:34:56

Ne visi autoriaus teiginiai apie gyvenimą man patikdavo.. ir gerai. Senokai negirdėjau BB gyvai, o ką paskaitau čia – vis dažniau patinka.

Ypač eilės.

Ar yra kur įsigyti?

Rasa, 2010-06-20 15:51:07

Ir dar Neris-iui: “Gyvenime kiekvienas gauna absoliučiai tiksliai tai, ko vertas, ir kas reikalinga jo tobulėjimui. Kaip sakė, berods, Šv. Pranciškus Asyžietis, „jei žinotume viską, ką žino Viešpats, norėtume, kad viskas būtų tiksliai taip, kaip yra“. ir kitas tavo pasakymas “Bet žmogus nėra tik pasyvus savo gyvenimo stebėtojas. Turėdamas išmanymą ir laisvą valią, jis gali spręsti ir rinktis.”

Ar neprieštarauja šiek tiek vienas kitam šie pasakymai? O gal teisingiausia būtų ne rinktis tada, o leisti, kad Viešpats pats tau parinktų kelią? (Tik kiek iš mūsų jį išgirs?)

Nepris, 2010-06-20 16:51:13

Rasa, galim ir pasitujint, gi ne pirmi metai “pažįstami”… 😉

Ne Likimas yra reguliuojanti sistema. Likimai yra vienas iš Sistemos raiškos aspektų, per kuriuos pažįstame pačią Sistemą ir jos Dėsnius. Ir mūsų Šventasis raštas — išvien žmonių likimai. Likimas, kaip programa, veikia Sistemoje, bet nėra Sistema. Panašiai, kaip programa Word veikia Windows sistemoje, bet nėra Windows; antra vertus, Word negali prašokti Windows galimybių, jis veikia tos sistemos rėmuose 🙂

“Vienas žmogus” yra iliuzija, per protą konstruojama įsiviešpatavusio EGO. Nei vienas žmogus nėra sala. Pats sau vienas laimingas gali jaustis tik beprotis. Arba baisus egoistas. Bet tai vienas ir tas pats.

Žmogus gali rinktis nuolat atstatinėti griuvėsius. Gal jo tarnystė tokia, gal toks jo “Sielos uždavinys”, gal tai būtent tai, ko jam reikia. Ar tai iš tikrųjų taip, galima justi iš vidinių Dvasios krustelėjimų — ar ta veikla tave praturtina, ar užpildo, ar kažką atstatęs jauti nežinia iš kur einantį pakylėjimą, meilę, dėkingumą. Jei taip, gal tai iš tikrųjų tavo pašaukimas. Ir nieko tokio, kad tai ilgai netveria — šitoj žemėj laikinas viskas. Svarbu tyras noras ir atsidėjimas kurti “Dievo karalystę žemėje”.

Bet jei kažką sutvarkęs oriai dairaisi, ir lauki liaupsių, pagyrimų, ir net kai jų sulauki, jautiesi apiplėšęs, nuskriaudęs save, kad tau nebuvo deramai atlyginta, ir siunti jei kažkas vėl griūva ir yra — tavo darbas bergždžias, darai ne tai, kas tau priklauso. Arba ne ten. Arba ne tiems.

Panašiai su kančių prisiėmimu — ar tu tikras, kad tai tikras, šventas kentėjimas? Ar tik tuščias sentimentas, verksminga poza? Ar tai geriausia, kuo gali duotomis aplinkybėmis padėti? Ar patiri bangas nežinia iš kur ateinančio pastiprinimo, vilties, gerumo, ar tik gūžiesi į skausmo gniutulą?

Šventi žmonės iš tiesų gali prisiimti kitų nuodėmes, gali už jas atidirbti, atkentėti, atsimelsti. Kaip ir Jėzus atkentėjo už mus visus. Kaip ir šventieji savo sukauptomis dorybėmis gali atpirkti mūsų prasižengimus. Nepatyrusiam sunkiai suvokiama, bet ir kančioje gali būti ne tik nuolankaus susitaikymo bet ir džiugesio, palaimos. Tai vėlgi yra Malonė.

Klausimas dėl prieštaros nekiltų, jei suprastume ką su mumis išdarinėja EGO. Jei ne EGO, žmogus nuolatos buvotų Dievo sąmonėje, norėtų to paties ko nori Dievas, darytų, sakytų, jaustų, galvotų tą patį, ką Dievas. Kristus mums tikriausias pavyzdys. Vienintelė vieta, kur jis šiek tiek kluptelėjo buvo Alyvų sode, kur, žinodamas, kad tuoj bus išduotas, pratarė “jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė”, bet tuoj pat pridėjo “bet tebūne ne kaip aš noriu, o kaip Tu nori…”

Rasa, 2010-06-20 18:05:41

Klausyk, NeMahatma 🙂 Koks beprotis gali tiek daug skaityti internete, turiu galvoj tavo nuorodą?

Nesmagu skaityt monitoriuj, smagu knygas rankose. Bet perskaičiau, perskaičiau. Patiko 🙂

“Pats sau vienas laimingas gali jaustis tik beprotis. Arba baisus egoistas. Bet tai vienas ir tas pats.”- o atsiskyrėliai, asketai visokie? Ar ne pažinimo ir laimės ieškodami jie atsiskiria? O pažinime laimė ar nelaimė? Turėtų būti laimė, bet pažinimas ir žinojimas užkrauna ir didelę atsakomybę. Tai našta.

Ego… Iš dalies mes bendrumos dalis, iš dalies mes vis vien vieni kaip piršteliai.

O juk ir Kristus praktiškai buvo vienas. Na, turėjo jis kelis draugus, savo bekraštę meilę, žinojimą, galią, minias, besekančias iš paskos, bet iš tiesų kai pagalvoji, jis buvo vienas… Kol buvo čia, tarp žmonių 🙂

V.R., 2010-06-20 18:06:06

Kaip paprasta, kai yra viską žinančių ir abcsoliučiai viską galinčių paaiškinti. Net suabejojau.

Rasa, 2010-06-20 18:26:54

V.R.: 😀 Jei suabejojai, vadinasi buvai beveik patikėjęs ar patikėjusi 🙂 Jei nori kažkuo patikėti, vadinasi nori žinoti tiesą.(Tu vyras? Man sakė, kad raidėm daugiau vyrukai pasirašo 🙂 Jei tiki, domiesi, abejoji, vadinasi galvoji, o jei galvoji, vadinasi kažkada atsirinksi (gal 🙂 ir surasi savo tikrą tiesą (gal :). Gal ji sutaps, gal skirsis nuo kitaip suprantamų tiesų. Bet įdomu!

Nepris, 2010-06-20 19:19:41

O kas sakė, kad atsiskyrėliai ir asketai visokie, visi tampa šventaisiais? Nemaža jų dalis sudžiovina save, bet lieka nieko nepasiekę… arba užstringa neaiškiose būsenose. Dar kažkuri dalis atsiduoda neaiškioms jėgoms, tampa mistikais…

Bet kas eina į Dievą, tas eina į Apsijungimą, tas nušvitęs nebegali ištverti vienas, toks net nebesutalpina savyje idėjos kaip tai įmanoma būti vienam pačiam sau ir dėl savęs.

Toks žmogus yra pilnai realizavęs savo (ir kitų) dvasinę prigimtį, pranokęs kūnišką prigimtį, pas žmones grįžta tik iš didžiulio atsidavimo, meilės, atjautos ir noro pasitarnauti. Jį maitina pats Tyriausias šaltinis, todėl jis gali nepavargdamas ir neišsekdamas spinduliuoti Besąlygine Meile visiems ir viskam, nepriklausomai nuo to, ką gauna iš jų atgal.

Šventasis gali nevesti armijų, nepamaitinti minių, neatversti tautų — ne kiekvienam tai reikalinga. Jis gali niekada nepasirodyti jokiam pasauliečiui. Gali tiesiog tyliai ir niekam nesiaiškinęs savimi sumokėti už dalykus, kuriais džiaugsis milijonai.

Rasa, 2010-06-20 19:22:27

Apie Prometėją kažko prisiminiau, t.y. jo žodžius poemoj 🙂

…Žmonės!

Aš vėl myliu! Ir vandenį, ir žolę,

ir gyvulį, ir paukštį, ir šią uolą,

kuri yra GYVENIMAS- visi,

visi mes džiaugsmo ir kančios grandinėm

prikaustyti prie jos, tik tamsoje

nematom ir nemylim vienas kito.

Štai ši uola. Štai prie uolos žmogus.

Štai vidurys tarp Nieko ir tarp Visko.

Štai mūsų Žemė- didelė uola,

atskilusi nuo saulės ir paskendus

tamsybės jūroj- pažiūrėkit, žmonės:

tai milžiniškas aukuras! Ant jo

mes ir aukojame save. Šią auką

gyvenimu vadinam. Ar galėtų

ji būt betikslė, jei yra žmogus-

mažytis, gležnas ir trapus daigelis,

išdygęs žvėryje?…

…O kaip tave

apsaugoti, apginti, išauginti?

Kokia ugnim nušviesti tavo dvasią,

kad ji galėtų grumtis, degti, šviesti,

mylėti ir aukotis, ir kentėt?…

Rasa, 2010-06-20 19:35:01

Nepris-iui: pasakyk, prašau, ar tu savo žinojime turi daug spragų ar esi atsakęs sau į beveik visus klausimus?

V.R., 2010-06-20 19:47:06

Ne, aš tik ironizavau. Kaip tik man kelia įtarimą toks knyginis visa ko žinojimas, kaip rašo “Nepris”. Na, sorry, pardon, atsiprašau, tikroji išmintis yra tyli (tylesnė), ir neturi tokio pamokslinio, vienintelę tikrą tiesą žinančio tono. Užtat ir kelia abejonių dėl viso to tikrumo.

Rasa, 2010-06-20 20:23:20

V.R.: Na, apie tikrumą mes dabar nekalbėkime, mes kiekvienas sau pagalvosime, gerai? 🙂 Juk Nepris-ius neverčia mus juo tikėti, jis tiesiog kalba.

Ir nors dabar eisiu maudytis ir paskaitinėti apie La Lobą, (juk tikros tiesos, žiūrint iš bet kurio taško yra tikros 🙂 buvo labai malonu paskaityti tokias mintis. Tikit kiti tuo ar netikit, juk gražu!

O kai kas mano, kad tikrai tyras šaltinis gali būti net toks:

…Ji slankioja, šliaužioja, šniukštinėja po montanas, kalnus, ir arroyos, išdžiūvusių upių vagas, rankiodama vilkų kaulus, o kai jau surenka visus vilko griaučius, kai įstato vieton paskutinį kaulelį ir priešais išvysta gulint nuostabią baltą žvėries skulptūrą, tuomet ji sėdasi prie ugnies ir mąsto, kokią giesmę giedoti.

Ir kai apsisprendžia, stojasi prie griaučių, iškelia virš jų rankas ir gieda. Pamažu vilko šonkauliai bei kojų kaulai pradeda trauktis mėsa, paskui atželia kailis. La Loba gieda toliau, ir žvėris po truputį atgyja, užriečia stiprią ir gauruotą uodegą.

La Loba nesiliauja giedojusi, ir vilkas pradeda kvėpuoti.

O La Loba vis dar gieda- gieda taip, kad, rodos, net dykuma dreba, ir jai begiedant vilkas atmerkia akis, pašoka ant kojų ir pasileidžia kanjonu žemyn.

Nežinia, ar kad jis bėga labai greit, ar kalti vandens purslai, ištiškę žvėriui šokant per upę, ar saulės, o gal mėnulio spindulys, nukritęs ant jo, tačiau staiga lekiantis vilkas pavirsta kvatojančia moterimi, kuri laiminga ir laisva bėga link horizonto.

Todėl atminkit, kad jei keliaujate per dykumą, o saulė jau arti laidos, ir jūs gal mažumėlę pasiklydote ir staiga pasijutote labai pavargę,- žinokit, kad jums be galo pasisekė, nes gal būt jūs krisite į akį La Loba ir ji nuspręs atskleisti jums paslaptį- sielos paslaptį…

Šiek tiek pajuokavau, knyga rimta ir labai puiki, bent iki ten, kur perskaičiau 🙂

Lina L., 2010-06-20 20:23:45

Man irgi tokia pompastika svetima, su daug daug reikšmingų reikšmingų žodžių – iš didžiųjų raidžių.

Na bet juk ne man žmogus rašo, yra, kam patinka 🙂

Nepris, 2010-06-20 20:43:39

V.R., viskas labai paprasta. Arba priimi kažkokią Sistemą ir jos laikaisi (kol neprisirenka faktų, kurie ją paneigtų) arba visą gyvenimą abejoji ir plūduriuoji, kaip šūdas unitaze*, nieko nesuprasdamas, tik grūmodamas Dangui ir springdamas klausimu “kodėl kodėl kodėl…”

Aš čia ne tam, kad ką nors įtikinėčiau — tik tam, kad pasakyčiau esmę, kaip pats ją suprantu. Juk pasakiau nuo pat pradžių: “pabandysiu paaiškinti savo supratimą apie Likimą.” Čia mano konspektas. Sau. Ir gal tiems, kurie tiki, kad nekalbu vėjų.

O jei manasis tonas neįtinka, norite nuosavo tikrumo — studijuokite Bibliją, Koraną, Vedas, Tibeto kanonus, šventųjų dienoraščius ir biografijas — ten daug gražaus teksto, galima ir akeles paganyti, ir dūšią pailsinti. Po 12 metų galėsim susitikti, konspektukus palyginti.

Ir beje, NETIESA, kad Išmintis nepasiekiama ir nenusakoma. Ji daug daug daug paprastesnė, nei daugelis įsivaizduoja. Viskas padėta mums po nosim. Tai mūsų pačių bėda, kad laukiam kažkokių fanfarų, fejerverkų, mistikos, poetikos, stebuklų.

Nenorim pripažinti net paprasčiausios iš Tiesų. Mieliau tarnaujam savo silpnumui, vergaujam nuodėmei ir pasiduodam visuotiniam kvailumui.

Rasa, 2010-06-20 22:03:48

Nepris-iui: 🙂 “Arba priimi kažkokią Sistemą ir jos laikaisi (kol neprisirenka faktų, kurie ją paneigtų) arba visą gyvenimą abejoji ir plūduriuoji…” toliau necituosiu, gėda pelėda 🙂

Kartais pagalvoju, kad labai keista ir juokinga, kokiais būdais ir kada žmonės ima ieškoti “kažko”, Tiesų. Su drauge neseniai kalbėjomės ir paklausiau, kada ji ėmė tikėti Dievu. Ji užaugo tokia ir buvo toliau. O aš pradėjau nuo kito galo 😀 Kadangi buvau visada viskuo abejojanti, pradėjau ieškojimus nuo to, kad NĖRA jokių sistemų, jokių dėsnių ir būti negali. Bet kuo daugiau ieškojau paneigimų, tuo daugiau radosi patvirtinimų :))) Visada sakiau, kad norėčiau netikėti, nenoriu jokių reinkarnacijų, jokių pomirtinių gyvenimų, jokių Absoliutų, nieko- man vieno paprasto žmogiško lengvo gyvenimo būtų per akis :))) Bet negaliu nematyti ir apsimesti, kad nėra daugelio dalykų…

Ir esam tikintys ar ne, gerosios tiesos visiems vienodos, jos “bado akis” 🙂 Net ginčytis nėra dėl ko. Tik labai įdomu iš kurio kampo kitas žmogus tą patį mato 😀

V.R., 2010-06-21 00:02:22

O Jėzaumarija ir Visi Šventieji, Nepristatantysis supyko! Na kam taip žiauriai – arba Absoliutas, arba … tas… kur unitaze.

Jei nekalbi pakylėtom frazėm, va kuo gali būti išvadintas. Ir abejoti negalima 🙂

Labanakt, Nepri…, taip gražiai lyja. Nusiraminkite.

Nepris, 2010-06-21 01:13:19

Nėra piktumo, aš nesiimu spręsti, Jūs toks, ar kitoks; kalbu abstrakčiai.

Bandau pasakyti, kad būtina turėti gyvenimo modelį, sistemą ar bent sistemėlę; orientacija į Absoliutą nėra vienintelis galimas modelis. Baisiausia, kai žmogus nepasirenka jokio modelio, plaukioja nuo vieno prie kito, kaip jam tą minutę patogiau, neturi tikrų atsparos taškų, ir negali pastovėti už savo pasirinkimus. Tokiam, susidūrus su rimtu klausimu, kaip Jūs teisingai ir siūlot, telieka protingai patylėti.

V.R., 2010-06-21 03:16:38

🙂 Turiu sistemą. Kiek kitokią nei Jūsų deklaruojama. Man tik kelia abejonių Jūsų tonas: neklystančio ir neabejojančio Visažinio. Bet -kas žino- gal toks ir esate.

Plinijus, 2010-06-21 07:52:23

Žiūriu iš šalies į gerą diskusinį trikampį: Nepris-Rasa-V.R. Labai patinka. Kažkodėl man atrodo, kad visi trys kalbate tą patį, tik tas, ” už užuolaidos”, yra nematomas ir visiems gal kiek skirtingai suvokiamas.

Burgis, 2010-06-21 08:37:52

Na, žmonės gerieji, šioje temoje Nepri mes galime įveikti, tikrai! Jūs pastebėjote, kad jis pradėjo rašyti kaip pamokslininkas, kunigas, pranašas? O tai tikras požymis, kad paprastos tiesos žmogus nemato, nejaučia ir net netiki ja, jis bando žodinėmis konstrukcijomis ją sukurti. Visų religijų pagrindas – įtikinėti. Keista… Kam įtikinėti, jei žmonės ir taip turėtų tikėti, kai skelbiate gėrį, meilę, amžinąjį gyvenimą? Tai ką, kiti gimsta akli ir kurti, o tik vienam kitam duotas nušvitimas?

Man, Nepri, nereikia jokio modelio, nuo vaikystės nemėgau modelių – mėgau tikrus daiktus : kastuvą, karutį, peilį… Taip ir su likimu: supratęs, pamatęs, kad jis yra – nebeturiu nieko modeliuoti. Gal aš ir nepasakau ainiams cituotinų dalykų, bet…

… man tai nerūpi visai!

Man rūpi tik tai, kad ji myli mane.

Rasa, 2010-06-21 08:59:48

Burgiui: na taip negalima sakyti apie Nepris-ių, juk aš klausiau, ji atsakė, ir jis neįrodinėjo nieko, neįtikinėjo, jis sakė savo nuomonę, jeigu ką 🙂

O dėl modelių, juk ir Jūs tikrai jį turit 🙂 Kas ten Jums geriausia, prisiminkim? Kiek atsimenu- darbas ir meilė 🙂 Ir nuolat aiškinat, kad Jūsų jau niekas nepakeis, taigi kodėl? Todėl, kad Jūs žinot, kas jums geriausia ir teisinga! Taigi Jūs susidaręs kažkokį modelį, supratimą ir nė krust nežadat trauktis dažnai 😀 Net ne dažnai, beveik visada :)))))) Taip kad prašyčiau! Toks tokį pažino… :)))))))) Užtat paskui ir erzinančiai atrodo :))))))))

Plinijui: taip, mes visi turbūt apie tą patį. Juk net Burgis, Tikras Laisvamanis- juk ir jis apie tas pačias vertybes… Tas pačias Tiesas… Tik iš kito kampo 🙂 Tai kodėl vienas ar kitas požiūris turėtų būti prastesnis? Bet aš dar negaliu, nemoku taip sklandžiai reikšti savo įsitikinimų, kaip Nepris-ius, tikras Brisius 🙂 Todėl man labai malonu skaityti. Ir patinka jo požiūris, na jis šiek tiek skiriasi, truputį, nuo manojo, bet užtat ir įdomu labai!

Giedrius, 2010-06-21 09:17:25

Nepris: O kaip kaip Jėzus atkentėjo už mus visus? Norite pasakyti, jog milijonų žmonių kančios koncertracijos stovyklose yra tolygios, tapačios Jėzaus kančiai? Kaip Jėzus galėjo kentėti, jeigu jis…nemirtingas? Juk galėjo nuo kryžiaus pasakyti:”Žmonės, baikite tuos verksmus ir komedijas…Man tai vien žaidimai, aš PRISIKELSIU…” Regis, didžiausias kančias privalėjo iškentėti …Judas. Todėl, kad be Judo “blogio”…visiškai bereikšmis Jėzaus gėris. Beje, kam Adomui bamba, jeigu jis…sutvertas?

V.R., 2010-06-21 10:49:37

Giedriui-

Jil Jėzus Kristus – tik simbolis…

V.R., 2010-06-21 10:49:55

“juk”

Markas, 2010-06-21 11:18:33

V.R.: Tai, kad Nepris-ius bakstelėjo į š…, manau, natūralu. Ir visai pateisinama, Ir visai ne iš pykčio. O kaip su jumis kalbėti? Su neišsilavinusia minia – subtiliai, diplomatiškai, kantriai?.. Kai aplink – jūsų nevalyva ir tingi dauguma? Juk jūs net artimo supratimo neturite, ką reiškia, kai žmogus 12, 15, 20 metų šalia kito gyvenimo yra paskyręs save dvasiniam tobulėjimui. O Jūsų pozicija juk tokia: mes lygūs, vienodi, panašiai suprantame… Kokie lygūs? Praraja skiria. Tas, kas yra gilinęsis 12 metų, jau gali ir Mokytojo tonu pakalbėti. O jūs ir bijote tiesumo, aiškaus kategoriškumo, nes visas jūsų mastymas dažnai išsireiškia bailia ir plūduriuojančia fraze: “Ką aš žinau, gal ir taip…”

Markas, 2010-06-21 11:29:47

Nepris-iui: Labai tikslios ir švarios tavo mintys, labai nustebau. Reta tai Lietuvoje. Jaučiasi, kad žmogus savo siela ir protu toli yra pažengęs. Tik, manau, yra viena klaidėlė, rašai: “Vienintelė vieta, kur jis šiek tiek kluptelėjo buvo Alyvų sode, kur, žinodamas, kad tuoj bus išduotas, pratarė „jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė“… ” Per drąsu ir, manau, netikslu sakyti, kad Jėzus kluptelėjo, pajuto silpnumą… Klausimas, iš kur ir kodėl Evangelijose atsirado šitie žodžiai (net jei su šv. Dvasios valia), gal vien dėl dramatiškumo, kad būtų labiau suprantama ir artima kūniškiems ir jausmais gyvenantiems žmonėms? Nes tikroji Jėzaus prigimtis atsiskleidė Ten, ant kalno, kai jis atsimainė, tapo švytėjimu… Tai, kas buvo ir yra Jėzus, manau, mums, žmonėms, protu yra visiškai nesuvokiama… Tai Absoliučiai kita realybė.

Markas, 2010-06-21 11:44:37

Burgiui: klausiate: “Tai ką, kiti gimsta akli ir kurti, o tik vienam kitam duotas nušvitimas?” Taip. Yra Jėzaus pasakyta: “Pas mane gali ateiti tik tie, kuriems mano Tėvo duota”. Ir Jėzus: “ganau savas avis”. Tikėjimas kaip malonė duodama kai kuriems iš aukštybių. Kodėl taip? Ne mums spręsti.

Klausiate: “Kam įtikinėti, jei žmonės ir taip turėtų tikėti, kai skelbiate gėrį, meilę, amžinąjį gyvenimą?” Jėzus atsako: “mano žodis juose nesilaiko… nes jie ne iš Dievo”. Bet vis tiek kalbama ir įtikinėjama dėl to, kad turintys Dievo kibirkštėlę visgi išgirstų ir prabustų, ir įtikėtų. Bet neišgirs ir neprabus tie, kuriems nėra duota iš aukščiau.

O gal labai menka galimybė yra ir jiems? Gal… Yra dramatiškas pasakymas: “Jums atiduota Dievo Karalystės paslaptis, o pašaliniams viskas sakoma palyginimais, kad jie

regėti regėtų, bet nematytų.

girdėti girdėtų, bet nesuprastų,

kad neatsiverstų ir nebūtų jiems atleista”. Mk.

Šiuos žodžius aiškinama taip, kad aklume ir nesupratime visgi yra šansas atsiversti, nes kitu atveju “nebūtų jiems atleista”.

Mar, 2010-06-21 12:19:54

Galite savo galvose prasukinėti šimtus “sistemų”,bet patys esate tik sraigteliai,geriausiu atveju.

O ,kiek teko sutikti žmonių ,kurie išdidžiai teigia,kad jie laisvamaniai,tai ,paprastai, jie buvę komunistėliai,keliaveidžiai cinikai,kurie apart savo piniginiuko,nieko nevertina.Na ,dar pašneka ,apie savo “aukštus laimėjimus” gyvenime.

Galima perskaityti šimtus knygų,net tapti tokiu kaip auksaburnis L.Donskis-siekiančiu filosofinių aukštumų,bet kam dirba tokie auksaburniai?Kokios sistemos vergai ir tarnai yra tie auksaburniai “folosofai”?

Rimvydas, 2010-06-21 13:49:32

Na, Markai, ir pavarai!!!

Net nebe vienas, o visa krūva unitaze :))

Tai kur tas tikinčiųjų pakantumas, meilė artimui ir t.t. ir pan?

Citata: ,,O kaip su jumis kalbėti? Su neišsilavinusia minia – subtiliai, diplomatiškai, kantriai?.. Kai aplink – jūsų nevalyva ir tingi dauguma? Juk jūs net artimo supratimo neturite, …”

Vienu žodžiu- arba tiki, arba esi šūdas.

Supratau :)))

Nepris, 2010-06-21 14:49:25

Rasa, Markai ačiū už supratimą.

Gerb.B.B, nepasidavinėkite; žinau, kad anūkėlė tampo už rankovės, nėra kada susikaupti… Visi žinom, kad nesat toks […], kaip pabandėt čia pasirodyti.

O kitiems — nors buvo pasakyta daug svarbių ir “reikšmingų reikšmingų žodžių iš didžiosios raidės”, kodėl niekam nekyla noras pasiklausti, pasitikslinti, kas iš tikrųjų už jų slypi, kur galima plačiau apie tai paskaityti ar daugiau išgirsti? Ne, mieliau stveriatės to, kas labiausiai “kvepia”…

Rasa, 2010-06-21 15:10:04

Giedriui: Nepris-ius šiap jau atsakė į tavo klausimą apie kančią, turėtum darkartą paskaityt 🙂

Markui: 🙂 “O kaip su jumis kalbėti? Su neišsilavinusia minia – subtiliai, diplomatiškai, kantriai?.. “- pageidautina Taip 😀 Ir teisinga būtų Taip 😀 Nesi ypatingas, jei esi tikintis, žinantis, suprantantis. Mokėk paaiškint taip, kad ir vaikas, ir glušas, ir net aš suprasčiau 😀

O Nepris-ius moka kalbėti paprastai, aiškiai, suprantamai. O ar mes tai priimam, kita kalba. Bet man patinka tai, ką ir kaip jis kalba.

Rimvydas, 2010-06-21 15:32:02

Dar Markui:

Ir šiaip- kodėl manai kad gali spręst, kad kiti, mąstantys kitaip nei pats, ,,artimo supratimo neturi, praraja skiria” ir panašiai? Kažkodėl gyvenime kaip tik sutinku daugiau tokių,kurie propaguodami religines ,,tiesas” kaip tik mažiausiai tolerantiški kitoms nuomonėms, pažiūroms, gyvenimo būdams.

Burgis, 2010-06-21 15:36:37

Nepriui: „Gerb.B.B, nepasidavinėkite…“ O, kaip tai nepanašu į Jus, į ikišiolinį… Jūs turite tvirtą nuomonę, nuostatas, bet leiskite ir man turėti – nereikia įžeidinėti. Man jau nėra nei dėl ko, nei kam nors parsidavinėti…

Šioje temoje daugiau nekomentuosiu, atveriu naują žadėtą temą (Mildutę migdau…), bet pastebėsiu – kodėl religingieji tokie nepakantūs, grubūs, pikti? Kartais man atrodo, kad tikėjimo atsisakiau, nes buvau verčiamas… Per savo gyvenimą aš jau tūkstančius kartų ir pasiklausiu, ir išgirdau, ir perskaičiau – tikėjimo bažnyčia kaip nėra, taip nėra. Galbūt ir dėl to, kad kai kurie žmonės (žmonės, o ne dievai) priskiria sau dievišką teisę aiškinti, raginti. Ypač nesmagu, kai pamatai, kas tai per žmonės (žr. S. Parulskio šios dienos rašinį lrytas.lt…).

Man, pavyzdžiui, religingieji nekliūva, nebandau jų kaip koks ateistas „atversti“, kodėl kita pusė negalėtų elgtis taip pat?

Rasa, 2010-06-21 16:39:11

Eilinį kartą pagalvojau tik tiek, kad tą patį skaitydami visi mato tai, ką kas nori matyti. Kaip visur gyvenime! 😀

Ponas Burgi, Jūs protingas išmintingas puikus ir mielas, niekas Jūsų ar ko kito nenori įžeisti! Nepris-ius pajuokaudamas paprovokavo jus pasiginčyti, nepasiduoti 🙂 Ne “neparsiduoti”, nebuvo ten “R” 🙂 Niekas nieko nebando niekur atversti, kiek aš matau, arba pacituokit kas nors konkrečiai tą vietą. Tik Markas šiek tiek perlenkė, gal jis tuo metu pasikarščiavo 🙂

O dėl kažko aiškinimo, tai juk kai dalinamės bet kokia informacija, mes aiškinam vienas kitam viską, kodėl tikėjimo klausimu turėtų būti kitaip? Daugiau žinantis, pav. Mokytojas aiškina matematiką, tėvai aiškina vaikams, kaip reikia gyventi, ištisai gadindami nervus :), o vaikai gali klausyt, o gali savo daryt. Taip ir su visokia informacija, galima priimt, galima savo atrast.

Jokių problemų, taika! MIR DRUŽBA GORBAČIOV :))))))) Kažko taikingiausias šūkis šitas buvo, kiek girdėta 😀

Blogai tik vienas dalykas, bet kada iš bet kurios pusės- išankstinis nusiteikimas atmesti bet kokią informaciją kaip neteisingą, neįsigilinus.

Štai kalbėjausi neseniai apie tai, kad sunkiai suvokiamuose dalykuose, panašiuose kaip reliatyvumo teorija, atradimus padaro tik jauni žmonės. Kodėl? Nes jie pajėgūs tikėti, kad neįmanomi dalykai yra įmanomi! 🙂

Būkim žingeidūs, besidomintys, priimantys. Visi turim savas gyvenimo supratimo filosofijas, bet kurį jas papasakojusį galima būtų išdurninti, nes ji nesutaps su mūsų. Bet juk ištiesų tai taip įdomu!!! Kaip skirtingai ar panašiai mes suprantam pasaulį!

Nepris, 2010-06-21 16:47:04

Gerb.B.B., aš mažiausiai noriu įžeisti žmogų, kurį labai gerbiu, ir esu už labai daug ką nuoširdžiai dėkingas (rašiau “PASIDAVInėti”, ne “paRsidavinėti”) aš tik negaliu patikėti, kad tai Jūs imatės įžeidinėti: “paprastos tiesos žmogus nemato, nejaučia ir net netiki ja, jis bando žodinėmis konstrukcijomis ją sukurti”.

Kurioj tiksliai vietoj mano kalboje matote atvertinėjimą, ir dar gi konkrečiai į Krikščionybę, į Bažnyčią? Neabsoliutinu nei to, nei to, net nelaikau savęs ypatingai religingu (argi sakyčiau “Bažnyčia naudoja kitas metaforas ir dėlioja kitus akcentus”, jei būčiau aklas dogmatikas). Renkuosi kalbėti šios Dvasinės tradicijos rėmuose, nes, ji mūsų žmonėms pažįstama geriau nei, tarkim, Zen budizmas, ar Tantrizmas, Vaišnavizmas ar dar kas.

Taigi, aš tik pabandžiau nusakyti Pasaulio tvarką, kaip pats ją suprantu, remdamasis kuo paprastesniais žodžiais — žodžiais, kurie turėtų būti pažįstami net krikščioniui ir nepraktikuojančiam. Suprantu, kad kažkuriuo požiūriu, tai labai įžūlu. Bet kaip gi akademinės laisvės principas — kalbėti ką galvoji, ir leisti kitiems prisidėti prie minties vystymo? Jei Aristotelis, Sokratas, Platonas, tas pats Marksas, būtų bijoję sakyti ką sugalvoję, supratę, įžvelgę; kam nuo to būtų buvę geriau? Ar ne tiems, kuriems patogiausia neraštinga ir kritiškai nemąstanti liaudis?

O Jūs iš karto nusitaikėte ad hominem… Dar stebitės, kaip čia žmogus neskuba kaukės nenusiimti… Pats kaip šamanas imatės burti ką aš matau, ką aš jaučiu, kuo aš tikiu… Juk yra priešingai — kuo giliau žmogų pažįsti, tuo daugiau lieka nepažinto.

Kitas momentas, atsakant ir į kitų replikas (argumentais jų niekaip negaliu pavadinti): vis neatsistebiu, kaip taip žmonės šiurpsta ir šiaušiasi nuo kiekvieno žodžio, kurį kada nors buvo sutikę Katekizme ar nugirdę bažnyčioj.

Juk Teisingumas, Gailestingumas, Kančia, Atpirkimas, Malda, Dorybė yra ne negyva nuoroda į Dogmą, ne dekoratyvi žodinė konstrukcija, o labai konkrečios Praplėstosios tikrovės sąvokos, sąryšiai, procesai. Aš asmeniškai nematau juose patoso, nei ypatingo pakylėtumo — praktikuojančiam krikščioniui tai kasdieninė duona ir druska. Gal kad turėtų pretekstą nesidomėti, nebandyti, netikėti, nejausti, daugelis linkę viską įsivaizduoti sudėtingiau, nei yra.

Kaip ten bebūtų. Viskas yra tiksliai taip, kaip turi būti. 😉

Burgis, 2010-06-21 16:48:20

O, Rasa, darau išimtį, Jūs tokia gera, kad negaliu neatsakyti: „pasidavinėti“ ir „parsidavinėti“ yra tas pats, deja. Išverstakailių nemėgstų. Esu titnagas, argi nesimato? Manau, kad dėl to pyko ir mano vargšė mama… Ji gal dar pyko ir dėl to, kad aš, laisvamanis, nesu nedoresnis už ją, katalikę. Nesu ir nebuvau! Tai kam taip atkakliai ji bandė mane grąžinti bažnyčiai?

Taikos kol kas, matyt, nebus. Bet ačiū Jums už taikdario misiją!

Burgis, 2010-06-21 17:24:11

Gerai, išimtis ir Nepriui: aš juo labiau nenoriu Jūsų įžeisti! Kas dabar mums išaiškins, ar frazė: „paprastos tiesos žmogus nemato, nejaučia ir net netiki ja, jis bando žodinėmis konstrukcijomis ją sukurti“ yra įžeidi? „Bet kaip gi akademinės laisvės principas — kalbėti ką galvoji, ir leisti kitiems prisidėti prie minties vystymo?“

Bet jei atrodo įžeidu – šimtą kartų atsiprašau!

Markas, 2010-06-23 11:14:59

Nuo pradžių peržiūrėjai tekstus, ir kilo tokia mintis. (Bet kad nebūtų piktumų, žiūrėkime į tekstus tarsi rašytus actekų, inkų, gerai? 🙂 Taip, į gražią temą, pradėta eilėraščiu, ir toliau poetiškai tęsiama įsimaišė vienas, o paskui kitas žmogus, galintys apie likimą ir tvarką pakalbėti tiksliau ir aiškiau. Ir įvyko šioks toks konfliktas. Vyraujanti gyvenimo norma – kuo gražiau ir poetiškiau kalbėti. To moko jau nuo darželio. Todėl kalbėti poetiškai – pagirtina, o kalbėti aiškiau – jau nemandagu, per dygu. Todėl gyvenime tiek daug gražbylystės.

Nepris. gerai pastebėjo: kodėl neklausiate, kur, kokiuose šaltiniuose galima būtų daugiau apie tai paskaityti. O kam? Nereikia. Vyraujanti nuostata: lavink save gražbylystės srityje ir daug kam patiksi. Gilinimasis nieko nevertas.

Nepris-iui: esame, manau, laisvai (nesuvaržytai) mąstantys žmonės, tad atkreipsiu dėmesį į vieną tavo sakinį: “Mirtis tokiu atveju tarnauja kaip saugiklis, apsaugantis nuo savo ir palikuonių informacinio lauko gadinimo”. Tu supranti mirtį kaip ateinančią bausmę. Ne… Gali agresyviai gyventi arba ramiai, gali sveikai maitintis ar nesveikai, gali rūkyti ar nerūkyti, gali juodai gerti ar negerti, bet… mirsi tik tau jau gimimo metu nustatytą dieną. Žmogus nemiršta dėl organizmo sutrikimo, dėl organo ligos, nemiršta nuo avarijos, gaisro ir pan. Žmogus miršta tik tada, kai pas jį ateina mirties angelas, miršta po 10-15 min. O jau prieš 2-3 dienas aplink žmogų (net sveiką) vyksta procesai, artinantys kūną mirčiai. Kai kurie mato tuos procesus, todėl perspėja artimuosius: atsisveikinkite. O artimieji neretai naktį (prieš tą dieną) susapnuoja artimo žmogaus mirtį, pvz, iš garsiosios bylos: Usienė susapnavo vyrą, išeinantį juodais drabužiais, Furmanavičiaus draugė prieš tą dieną sapnavo jį pradingstantį liepsnose… ir labai daug kitų pavyzdžių. Mirtis jau būna, ir neatšaukiama. Mirtis daug sudėtingesnis procesas nei žmonės linkę įsivaizduoti.

Rasa, 2010-06-23 11:59:26

Markui: Ne, Nepris-ius nesupranta mirties, kaip ateinančios bausmės. Turėtų jis pats tau paaiškinti dar kartą.

Nemanau, kad “bet… mirsi tik tau jau gimimo metu nustatytą dieną”. Kodėl tu taip manai?

Nepris, 2010-06-23 12:37:55

Markai, dėl poetikos esu linkęs pritarti — sparnuotos frazės daugeliui priimtinesnės, nes kiekvienas gali pats susigalvoti, kaip jas suprasti. Interpretacijos laisvė. Kai visi tokie protingi, tiesus žodis priimamas kaip agresija prieš asmens laisves. Tegu.

Kad mirtis visada yra bausmė aš nesakiau. Kartais malonė. Dažniausiai — tiesiog pabaiga.

“Mirsi tik tau jau gimimo metu nustatytą dieną” galioja tik pastaruoju atveju, kai žmogiukas gyvenimo eigoje neprašoka gimimo metu užduotų likimo parametrų.

Bet kaip yra galimybė gauti daugiau dienų, taip yra galimybė ir jas susitrumpinti.

petras, 2010-06-23 12:39:54

Žmogus mirs tada, kada mirs. o dėl nuojautos mirties, tai žmonėm pasitaiko neretai, kažkaip keistai 🙂

Rasa, 2010-06-23 13:13:04

O vakar tik per plauką manęs perėjoje nenutrenkė mašina… 🙁

Nepris, 2010-06-23 13:22:02

Dar, jei leisite pakomentuoti meta-lygyje, dėl gražbylystės — apie retorikos, kaip įtikinėjimo meno, paviršutiniškumą kalbėjo dar Platonas. Jis sakė, kad retorika neturi eiti atskirai nuo dialektikos — meno susikalbėti.

Vis tik, šiame pokalbyje manau daugiausia yra ne retorikos ir ne dialektikos, o dialogizmo (su atspalviu polemizavimo), nes kiekvienas linkęs kažką pasakyti, bet nelinkęs ieškoti nei sintezės nei, juo labiau, konsensuso.

Atrodytų, viskas išplaukia iš komunikacinių tikslų nebuvimo — niekas į nieką neatvertinėja ir nieko nederina. Vis tik palinkėčiau visiems, ir sau ypač, būti sąmoningesniems bendravimo kultūros atžvilgiu. Bendravimas turi ne tik praturtinti ar suaktyvinti intelektualiai, bet ir teikti artėjimo malonumą.

Markas, 2010-06-23 13:46:14

Nepris-iui: Malonu susikalbėti 🙂 Taip, mirtis ir kaip malonė. Kaip išsilaisvinimas. Kaip grįžimas į ne mažiau gražų, o kai kuriems – į daug ir daug gražesnį pasaulį. Tikėti ar netikėti – tai ir durys į skirtingas buveines Ten. Kaip buvo pasakyta per Mahometą: “O, kad jūs žinotumėte!” Žmogus iškart radikaliai pakeistų gyvenimą, jei žinotų. Gyventi 10- 20 m. spindinčioje šviesoje ar pilkumoje (nekalbu apie pragarą) – didžiulis skirtumas.

Pabaiga? Kūno gyvenimo pabaiga? Taip. Bet šiaip niekas nesibaigia, nė akimirkai. Mirties angelas dėl to ir ateina, kad išsivestų sielą. Karste tik kūnas. Tik rūbas. Dėl to ir su giminaičiais nesusikalbu. Jiems labai svarbu, kokiais rūbais kūnas bus apvilktas, kur ir šalia ko jis gulės, koks bus antkapis, jiems svarbu gedėti. Negaliu. Kuo žmogus mažiau tiki, tuo labiau sureikšmina kūno mirtį.

Sutinku, kad kai kurie žmonės gali “prašokti gimimo metu užduotų likimo parametrus”. Bet tai vienetai iš kokių 40 000. Žinau realiai. Bendravau su moterimi, kuri matė savo mirtį: matė save gulinčia karste, matė šalia vaikus, giminaičius, gėles, degančias žvakes… Tai buvo jai nustatyta mirties diena, ir ta mirtis jau Vyko. O vyras juodais drabužiais jai visgi suteikė galimybę pasirinkti: tebūna šitas scenarijus ar visgi kitas? Bet tai yra išskirtinė, apdovanota moteris.

Iš dalies tai atsakymas Rasai. Ir dar pakartosiu: žmogus nemiršta neatėjus mirties angelui. Nebūtinai pas paliegusį. Neretai mirties angelas atsisėda ar atsistoja prie sveiko žmogaus. Esminis ir pirminis kūno mirties šaltinis – mirties angelo pasirodymas. O jis pasirodo nustatytu laiku, nustatytą dieną. Kai kurie žmonės mato šiuos angelus, ypač ligoninėse. Atrodo, žmogus po operacijos ir sveiksta, namiškiai džiaugiasi, planuoja vežti namo, o mirties angelas atsisėda ir belieka 15 minučių… Tie, kas mato, deja, negali perspėti, paraginti artimuosius atsisveikinti, nes paskui gali būti apkaltinti raganavimu ir mirties sukėlimu.

Kai kuriuos žmones baugina tokios kalbos. Visiškai to nesuprantu. Tai juk šviesi, labai šviesi viltis: kad su kūno mirtimi, tu, žmogau, nesibaigsi, nesupūsi, gyvensi toliau. Kai aš kažkada tai supratau, aš krykštavau iš džiaugsmo. :-)))

Nepris, 2010-06-23 14:12:31

Naivokas, bet gražus filmukas (melodrama su nesunkiai nuspėjama pabaiga) apie tuos, kurie ateina pasitikti: City of Angels.

Manfredas, 2010-06-25 01:21:36

Jūs turbūt juokaujat, Markai… O kai dantį pradeda skaudėt, dar eit pas dantistą ar jau nebe? Juk vistiek, data “išmušta”, kaip sakant. Taip ir per perėjas nebesidairant galima pradėt vaikščiot, ir greičio apribojimų, kitų įstatymų nebepaisyt. O koks skirtumas? Viltis labai šviesi, kitas pasaulis tik gražus arba gražesnis, ir dar ta data nustatyta.

Jeigu rimčiau, tai… na pasiimkit tą milijoną dolerių, Markai (http://www.randi.org/site/index.php/1m-challenge.html). Jei pačiam šitam gyvenime nereikia, tai paaukosit labdarai kokiai nors, vaikam drabužėlių nupirks ar kompiuterį kokį. Pora dešimčių mirties angelų užregistruosit, su penkių minučių paklaida, ir viskas.

http://xkcd.com/659/ (čia su humoru, neįsižeiskit labai).

V.R., 2010-06-25 12:54:52

Markui

“Apšalau” perskaitęs:

<>,

Na, nelaikau savęs nei “neišsilavinusia minia”, nei “nevalyvu ir tingiu” – taigi tiesiog gėda su ponu nepraustaburniu toliau diskutuoti. Tolerancija net nekvepia. Pagal tamstą, arba mąstai kaip AŠ, arba esi Š.

Tai viso gero. Lavinkitės ir tobulėkite toliau.

V.R., 2010-06-25 12:56:56

Čia Marko citata:

“O kaip su jumis kalbėti? Su neišsilavinusia minia – subtiliai, diplomatiškai, kantriai?.. Kai aplink – jūsų nevalyva ir tingi dauguma? Juk jūs net artimo supratimo neturite”.

Jei ką, tai esu “gilinęsis” daugiau nei nurodytus 12 metų, bet pranašu nesijaučiu.

tikras lietuvis, 2010-06-26 10:13:23

Markui.

Jumoras, o ne tiesa jūsų kalbos.

Pasvajoti, žinia, galima, bet teigti, kad taip ir bus, gali tik tas, kuris šioje žemėje stovi netvirtai. Nes po to jau nieko nebebūna – iš dulkės į dulkę … Ir to “buvimo” po to niekas įrodyti dar niekada nesugebėjo.