Laikas pasakyti tiesą apie tiesą. Laikas bent šiek tiek suklasifikuoti tiesas. Pavyzdžių to, ką dabar parašysiu, rasite visose ikišiolinėse temose. Pastebėsiu, kad klasifikacija yra visų mokslų pagrindas: suklasifikavę cheminius elementus, gavome periodinę lentelę, suklasifikavę gyvūnus, lengviau galime juos stebėti, globoti, auginti ir pan. O dabar laiko tiesų klasifikacijai turiu lygiai tiek, kiek Mildutė miegos – t.y. nelabai daug. Bet juk čia tik bandymas…. Taigi, apie kokią tiesą paparastai kalbama?
-
Neginčijama tiesa. Tai geras argumentas bet kuriame ginče, dažniausiai įterpiamas kaip palyginimas: Žemė sukasi, vanduo skystas ir pan.
-
Istorinė tiesa. Nuo šeimos istorijų iki valstybių istorijų – būk atsargus, nebūk kategoriškas! Aš devynerius metus nežinojau apie sūnaus „Kawasaki“, o tu gal nežinai apie nesantuokinį savo vaiką? Ar tikrai tavo brolis yra to paties tėvo, kaip ir tu? Kodėl toks nepanašus? Tai Napoleonas yra teigiama ar neigiama istorinė asmenybė? O jei „brisi gilyn“, tai istorija visai negalima pasitikėti – ją parašė žmonės.
-
Faktinė tiesa. Tik pagalvok – teismai nuteisia remdamiesi faktais! Kas tuo tiki? Aš žinau, kad tai buvo taksisto kaltė, bet teismas nubaudė mane, nes kitaip interpretavo eismo įvykio faktus. Juk aš negalėjau įrodyti, kad buvo pauzė laike… Svarbiausia, kad niekada taip nebus – visi žino visus faktus, vienodai juos supranta. Vien jau dėl to, kad visų žmonių gyvenimai kitokie.
-
Mokslinė tiesa. Kiek kartų tas tiesas pats mokslas jau keitė? Geras pavyzdys – Euklido, Rymano ir Lobačevskio geometrijos, gimstančios iš skirtingo tos pačios prigimties postulato: tai per tašką, esantį šalia tiesės, galima nubrėžti vienintelę tiesę, lygiagrečią duotajai? be galo daug? nė vienos? Ypač pavojinga mokslinė humanitarų tiesa. Ar ji tikrai mokslinė?
-
Širdies tiesa. Neįrodoma. Jaučiama. Gal prigimtinė. Pati gražiausia tiesa!
-
Tiesa, kuri yra melas. Sąmoningai sukurta tiesos iliuzija. Labai būdinga žiniasklaidai, politikai ir, žinoma, iliuzionistams. Dažniausiai sunkiai paneigiama, nes paneigimo instrumentus valdo tie, kurie kuria tokias tiesas.
-
Gėdinga tiesa. Visi žino, bet gėdijasi, nedrįsta, bijo, vengia išdėstyti, parašyti, pasakyti. Dažniausiai dėl to, kad tai pasakiusiajam nenaudinga.
***
Sąrašą galima tęsti, bet gana. Dabar ginčydamiesi galėsite pasakyti, pavyzdžiui: „Tai tiesa, mieloji. Tiesa Nr. 5.“
Atsakymai
Darth Vader, 2010-06-23 14:53:26
Na ir prifantazuota. O juk yra aksioma (neginčijama tiesa) ir tiesa. “Tiesa Nr..6” – propaganda, Goebbelso ir lrytas.lt lygio, ji ne tiesa, ji – melo viršūnė.
giedrius m, 2010-06-23 15:25:49
Aksiomos neegzistuoja. Yra tik prielaidos, kuriomis aiskiname pasauli. Vienom pritaria daugelis (visi? ) , kitoms – ne. Vanduo skystas? Tik kai jis nera kitose busenose… 🙂
tikras lietuvis, 2010-06-23 15:32:42
Aksiomos yra.
Tiesa, kartais per kažin kiek metų jas ima kas nors ir paneigia, bet taip atsitinka retai.
dominykas, 2010-06-23 15:42:26
Aksiomos egzistuoja, bet tai ir yra būtent tos “prielaidos, kuriomis aiškiname pasaulį”…:-) Puikiausias pavyzdys – nr. 4.
Marija, 2010-06-23 16:00:42
“Istorija visai negalima pasitikėti – ją parašė žmonės.” Pridėsiu prie savo mėgstamiausių frazių…
Smokas, 2010-06-23 16:07:59
keisciausia, kad ne visi nori ragauti savo tiesu vaisiu. Asmeniskai man uztektu tokios tiesos: ismasciau ir isbandziau, jei veikia tiksliai, vadinasi tiesa.
Mantas, 2010-06-23 18:42:40
- galėtų vadintis “Vainausko tiesa” arba “Valatkos tiesa” 🙂
Nepris, 2010-06-23 23:59:26
Ar galima sakyti, kad tiesa yra reikšminga tik tiek, kiek padeda atskirti prasmę nuo beprasmybės, teisumą nuo paklydimo, tvarką nuo chaoso, ir — bendruoju atveju — gėrį nuo blogio?
Ko verti pareiškimai, kurie tokios funkcijos neatlieka?
Mar, 2010-06-24 04:47:34
Kieno pinigai,to ir tiesa.Spausdinantiems pinigus, niekinė bet kokia tiesa.Jie užsako muziką ir “Šok, šok, mano siela, sena beždžione su ryla”.
Nepris, 2010-06-28 14:17:47
…nes nebūna tiesų, kurios įrodomos…
_Man patinka tasai, kuris išmano šokį ir šoka, nes tik ten glūdi tiesa. Juk tam, kad sugundytum, reikia vesti. Reikia vesti, kad pasisektų žmogžudystė. Tu suremi vieną kardą su kitu, ir plienas šoka priešindamasis plienui. Bet ar kada nors esi matęs, kad tasai, kuris kaunasi, samprotatų? Kur tas laikas, skirtas samprotavimams? O skulptorius? Pažvelk, kaip šoka jo pirštai, pasinėrę į molį, nes jis spustelėjo nykščiu norėdamas pataisyti smiliaus įspaudą. Išoriškai prieštaraudamas, bet tik išoriškai, nes vien tik žodis kažką reiškia, ir visai nelieka prieštaravimų anapus žodžių. Gyvenimas nėra nei paprastas, nei sudėtingas, nei aiškus, nei nesuprantamas, nei prieštaringas, nei vientisas. Jis yra. Viena kalba jį sutvarko ar komplikuoja, jį nušviečia ar užtemdo, suskaido ar surenka į daiktą. Ir jei tu staiga žengei žingsnį į dešinę ir žingsnį į kairę, dėl to nereikia išvesti dviejų prieštaringų tiesų, o tik vientisą susitikimo tiesą. Ir vien tik šokis prisijungia prie gyvenimo.
Tie, kurie peršasi su logiškais savo argumentais, o ne su širdies turtais, tie, kurie ginčijasi, kad imtųsi veiklos vadovaudamiesi protu, nieko nenuveiks, nes jų silogizmams apsukrus žmogus priešpriešins geresnius argumentus, o jie, kiek pamąstę, jie pateiks dar geresnius. Ir taip einama nuo apsukraus prie apsukresnio advokato — per amžius, nes nebūna tiesų, kurios įrodomos, nebent praeities tiesos, visų pirma akivaizdžios, nes jos yra. Ir jei tu, vadovaudamasis protu, nori paaiškinti, kodėl kūrinys didis, tau pavyks, nes tu iš ansto žinai, ką trokšti įrodyti. Bet kūryba visai nepriklauso šitai sričiai. Duok savo buhalteriui akmenų ir jis nepastatys šventovės._
—
Egziuperi, “Citadelė”, LXVII