Sutriko logistikos schema, senelis valandą pavėlavo į mokyklą parsivežti Mildutės…
Prie vartų laukė mokinukė… Pamačiusi senelį, apsipylė ašaromis:
– Dabar mane įrašys į juodąjį sąrašą!…
Ir tikrai. Senelis pasirašė sąraše. Tėvai turės mokėti baudą…
Bet ko jaudintis mokinukei? Juk ji nieko blogo nepadarė!
*
Ir vis tik man labai patiko (!), kad ji jaudinosi!
Nes nėra blogiau, kai žmogus, eidamas gyvenimo keliu, surambėja, pripranta, kad „yra kaip yra“, kad nereikia kreipti dėmesio į blogybes, kad dėl nieko (dėl „smulkmenų“…) nereikia jaudintis, kad nereikia rūpintis, nei kaip atrodai, nei kaip elgiesi, nei kaip kalbi…
***
Reikia jaudintis! Reikia emocingai reaguoti į gyvenimą. Kam žadi pasitaupyti emocijas?
Gyvenimas „kietas“. Jame daug kvailysčių. Jame daug neteisybės. Bet tu vis tiek pats turi praeiti pro tuos gyvenimo vaiduoklius. Tu pats turi patirti ir skausmą, ir baimę, ir gėdą, ir aistrą, ir ilgesį… (Jau ne kartą čia vardijau tai, kas svarbiau už duoną, vandenį, kraują…)
***
Žinoma, sutinku, nereikia iš proto kraustytis dėl kiekvieno pavėlavimo, nesėkmės, vagystės, gavimo į dantis ir pan., bet rodyklė turi būti labiau emocijų, o ne abejingumo pusėje.
Per tuos abejinguosius, per tuos apsidraudėlius, per tuos „žmones futliaruose“ (anot A.Čechovo…) ir turime didžiąją bėdą – šalyje daugėja vaiduoklių, vampyrų, vilkolakių, velnių…
Atsakymai
qwerty, 2016-06-04 21:37:05
Mildutei ne jaudintis reikėjo, o pabėgti į mišką )
Giedrius, 2016-06-05 17:47:34
Baisi liga tas abejingumas. Ir labai užkrečiama. Štai ir tolerancijos sąvoka užsikrėtė šiuo virusu. Toks puikus žodis, o kokiame kontekste jis šiuo metu dažniausiai vartojamas? Abejingumo! Taip yra, kai nustojama reaguoti į viską, kas mus naikina kaip tautą ir valstybę. Kai negerovės priimamos kaip norma, tai yra ne tikra, o dirbtinė tolerancija.
Sveikas organizmas pasižymi ir sveika imunine sistema, kuri kovoja su visais į organizmą patekusiais virusais. Kas gi nutinka, kai organizmo imuninė sistema pradeda toleruoti virusą? Suprantama, organizmas žūva… kartu su virusu.
Pabrėšiu – ši kova yra vidinė, kuri vyksta mūsų širdyse, ir kuriose negali būti palikta vietos abejingumui.
Ta tema Justino Marcinkevičiaus žodžiai:
“Visada žemėje per mažai gerų žodžių – meilės, tiesos ir dėkingumo žodžių. Mes dažnai taip ir išsiskiriame, nepasakę jų vienas kitam, nusinešame, užgniaužę juos savo širdyse. Praeiname abejingi pro medį, paukštį, pro žydintį rugį ir pro kenčiantį žmogų, tarytum ne vienos žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtumėm”.
Rasa, 2016-06-06 22:41:38
Kodėl kaip alternatyva emocijoms imamas abejingumas? 🙂 Abejingumas- kraštutinumas. Kaip, beje, ir pernelyg didelis emocingumas. Man taip atrodo. Ir nemanyčiau kad abejingumas nusveria svarstykles vienareikšmiškai 🙂 Kas kelia isterijas, kas žudosi, kas žudo “afekto” būsenose ar tiesiog šiaip? Dažnai tie emocingieji! 🙂 Kurie nemoka susitvarkyti su savomis emocijomis ir kartais reiškia jas pačiais agresyviausiais būdais.
Suprantu, kad emocingam žmogui atrodo, kad emocijos- tai gyvybės išraiška, nes kai jis jaučia stiprias emocijas, jaučiasi labiau “gyvas”. O visi kiti atrodo abejingi. Bet gal jie tiesiog stabilūs, todėl ramūs? 🙂 Stabilūs savo požiūriuose, savo jausmuose. Ir jų emocijos ramios, gražios ir džiaugsmingos. Kartais liūdnos. Visokios, bet ne griaunančios, kai vieną minutę myli, o jau kitą nekenčia.
Ar harmonijai reikia daug kraštutinumų? Ar nebūna, kad perdėtai didelės emocijos kur kas netikresnės ir “išsivadėjančios” kur kas greičiau nei ramesnis pastovumas. Jausmų, požiūrio?